Atnaujintas 2005 gruodžio 9 d.
Nr.93
(1394)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Painiava

Petras KATINAS

Jauniaus AUGUSTINO piešinys

Prezidentas V.Adamkus pasirašė Seimo rinkimų įstatymų pataisas, kuriomis politikams uždrausta rinkėjams dovanoti bet kokius materialinius daiktus, vaišinti juos, taip pat rengti nemokamus koncertus bei kitus pramoginius „šou“. Tokių nuostatų būtinumą „XXI amžius“ jau ne kartą minėjo. Prezidento spaudos atstovė paaiškino, jog, V.Adamkaus nuomone, toks įstatymas yra labai svarbus siekiant sąžiningų ir skaidrių rinkimų, taikant garbingas politinės veiklos taisykles ne tik rinkimų kampanijų metu. V.Adamkus paragino Seimą priimti ir kitus įstatymus, draudžiančius papirkti rinkėjus dovanomis ar kitais būdais visais politinės veiklos laikotarpiais.

Tačiau iš anksto galima pasakyti, kad šis įstatymas tėra įprasta dabartinio Seimo kosmetinė priemonė, į kurią niekas nekreips jokio dėmesio, ir jis sukurptas tik visuomenei apraminti nuo įsisiautėjusio ir įsismaginusio rusų oligarcho vaišių ir koncertų. Tuo labiau kad šie draudimai galioja tik rinkimų kampanijos metu, kuri oficialiai trunka mėnesį iki rinkimų. O ką daryti, jeigu jau dabar, likus metams iki savivaldybės rinkimų, V.Uspaskicho darbiečių plakatais apklijuotos visų miestų ir miestelių sienos ir tvoros, turgavietėse ir kitose žmonių susibūrimo vietose skambant rusiškam „popsui“ aidi raginimai ateiti į rusų oligarcho nemokamus propagandinius vakarėlius. O juose, kaip jau įprasta, netrūks dešrų ir agurkų, dainuos ir šoks visada pasirengę už pinigus parsiduoti bet kam visokie žvaigždūnai ir žvaigždūnės, ypač tie, kurie prasilošę ne tik Vilniaus, bet ir Las Vegaso kazino. Kaipgi tada su draudimu riboti išorinę politinę reklamą, tai yra agitacinę medžiagą skelbti tiktai specialiose savivaldybių administracijų direktorių numatytose vietose? Taigi priimtas dar vienas tuščias įstatymas, puikiai žinant, kad jis negalios. O pirmiausia negalios visagaliais pasijutusiems „darbiečiams“, kuriuos, kaip pasigyrė pats darbiečių vadas, konsultuoja garsusis Napolitanas, teigiantis, jog jo pastangomis buvo išrinktas ne vienas prezidentas. Nors, tiesą sakant, labiau tikėtina, kad „darbiečius“ konsultuoja ir moko specialistai iš kur kas arčiau. Tie patys, kurie konsultavo ir R.Paksą, o vėliau – Maskvos statytinį kandidatą į Ukrainos prezidentus V.Janukovičių. Tiesa, Maskvos viešųjų (ir „neviešųjų“) ryšių specialistams nepavyko. Užtat Lietuvoje, ko gero, atsigriebs su kaupu.

Prezidentas galėjo bent jau parodyti principingumą ir nepasirašyti šio pseudoįstatymo, puikiai žinodamas, kad jis liks tiktai popieriuje. Blogiausiu atveju, galėjo pasiūlyti pataisas, kurios būtų galėjusios apriboti kai kurių oligarchų politinį siautėjimą. Negi Prezidentas ir jo gausus patarėjų ir referentų būrys to nežino? O jeigu žino ir vis tiek pasirašo, tai rodo vienintelį dalyką – solidarumą su tokių neva įstatymų kūrėjais. Kaipgi kitaip galima paaiškinti?

Kiekgi Atgimimo metais buvo pliekta partokratinė valdžia už tai, jog įstatymus ir nutarimus priimdavo visuomenei nesvarsčius, neišklausius tų, kuriems reikės pagal juos gyventi. Ir, žiūrėkite, kaip greitai grįžome ten, kur buvome. Pakaktų vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek iš tų štampuojamų įstatymų, kurių gausa ypač mėgsta pasigirti Seimo vicepirmininkas Č.Juršėnas, prieš tai buvo pateikta visuomenei svarstyti. Slapta nuo visuomenės, už akių, buvo priimtas naujasis Archyvų įstatymas, faktiškai uždraudžiantis ir paprastiems žmonėms, ir net žurnalistams prieiti prie KGB sukurptų bylų prieš kovotojus už Lietuvos laisvę. O jeigu kas užsimena apie visuomenės dalyvavimą įstatymo priėmime, tai paprastai gauna atsakymą – nėra laiko. Esą tai Europos Sąjunga spaudžia, tai vėl kas. Bet iš tiesų viskas kur kas paprasčiau. Dabartinė dauguma nusprendė, kad tiktai ji žino, kur reikia vesti „liaudies mases“. Kokių čia dar svarstymų! Be to, sprendimų bei įstatymų priėmėjus ir sumanytojus suprasti galima: reikia akylai dairytis, jog ir saviškiai skalpo nenuimtų, jeigu įstatymas nepatiks, pavyzdžiui, V.Uspaskichui ar kokiai nors įtakingai finansinei grupuotei.

Tiesa, valstybės vadovas labai supyko, netgi ant bėgių gultis žadėjo, kai „darbietis“ parlamentaras, daug prisidėjęs prie Neringos nelegalių statybų, S.Mikelis pareikalavo likviduoti Aplinkos ministeriją, o vietoje jos atkurti 1998 metais panaikintas Statybos ir urbanistikos bei Miškų ūkio ministerijas. Aišku, pakeitusiam kelias partijas S.Mikeliui tokią užduotį davė oligarchas. Tikriausiai šitaip pradėtas vykdyti strateginis „darbiečių“ planas – iš pradžių užimti svarbiausias Lietuvos ministerijas, po metų – savivaldybes. Beje, S.Mikeliui irgi pažadėtas ministro portfelis. Taigi, be V.Uspaskicho reikalaujamos Informatikos ministerijos, Premjerui pritariant, atsiras dar dvi. Nesvarbu, kad dabartinis aplinkos apsaugos ministras jaunasis socialdemokratas irgi tiktai žodžiais retsykiais drįsta paprieštarauti nelegalioms statyboms Neringoje ar nacionaliniuose parkuose, bet vis dėlto ne visai savas. Kita vertus, dar ne visi aplinkosaugininkai vien tiktai algas ima, bet ir bando užkirsti kelią „elito“ veržimuisi į gražiausias Lietuvos vietas. O šito negali būti. Dabar aplinkos apsaugos ministras tikriausiai graužiasi, kad ne tą partiją pasirinko. Ir ne tą vadą. Antai sveikatos apsaugos ministras Ž.Padaiga, nors ir jaunas, bet pasuko „teisingu keliu“. Ir visai nesvarbu, jog jam vadovaujant sveikatos apsaugos reikalai tapo neregėtai sujaukti. Ir jaukiami toliau. Štai sumanė ministras likviduoti Viešąją įstaigą „Medicinos paramos ir labdaros centras“. Vienintelę organizaciją Lietuvoje, kuri labdaros pagrindais tiekė medicininius preparatus bei kitą medicininę įrangą. Ž.Padaiga nusprendė perduoti šios įstaigos funkcijas vykdyti Ekstremalių sveikatai situacijų centrui. Opozicija pagrįstai įtaria, kad dabar tą centrą kontroliuos ministro patarėjas A.Ramelis. Seimo narys Rimantas Jonas Dagys tuo klausimu kreipėsi į Seimo Antikorupcinę komisiją, nes nė į vieną paklausimą, dėl ko buvo likviduota Viešoji įstaiga „Medicinos paramos ir labdaros centras“, nei ministras, nei Vyriausybės vadovas neatsakė. Ir kaip atsakys, nes labdaros ir paramos teikimas yra akivaizdžiai nenaudingas didžiosioms farmacijos kompanijoms. Taigi ir likvidavimo atvejis kvepia korupcija. Deja, apie korupciją kalbėti tikriausiai bus uždrausta.

Pasaulio banko ir Tarptautinio valiutos fondo ekspertams paskelbus, jog Lietuvoje labiausiai iš visų ES naujokių klesti korupcija, labai supyko Socialdemokratų frakcijos seniūnas (irgi medikas ir buvęs sveikatos apsaugos ministras) J.Olekas. Jis pareiškė, kad šios pasaulinės institucijos nekompetentingos spręsti apie korupcijos mastus Lietuvoje! Galime sulaukti tos dienos, kai apie korupcijos reiškinį bus galima kalbėti tiktai pašnibždomis. Antai agentūros „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovui R.Juozapavičiui vos pradėjus mušti pavojaus varpais, jis bemat buvo apšauktas „sorošininku“. Ir tam bemat pritarė „darbiečiai“ bei to paties J.Oleko partiečiai. Dabar štai ir Pasaulio bankas paskelbtas vos ne kenkėjiška organizacija.

Taigi Lietuvoje korupcijos nėra, ūkis kyla kaip ant mielių, nedarbo lyg ir nebeliko. Tik štai bėda. Imta reikalauti, kad reikia įsivežti iš užsienio, tiksliau, iš Rusijos ir Baltarusijos, kvalifikuotų kadrų, kurių trūksta mūsų įmonėms. Nesvarbu, jog, pavyzdžiui, Klaipėdos gamyklose jau ir dabar nesusikalbėsi lietuviškai. Apie tokios tendencijos pavojų šiomis dienomis kalbėjo ekonomistas Romas Lazutka. Pasak jo, mitas, kad darbo jėgos stygius stabdo Lietuvos ekonomikos augimą. Su tuo pačiu darbuotojų skaičiumi išsivysčiusiose šalyse sukuriamas keliskart didesnis produktas. Lietuvoje gi bent du iš trijų žemės ūkio ir ne vienos pramonės šakos darbuotojų turėtų būti išlaisvinti technologinės pažangos. R.Lazutka taip pat pažymėjo, kad imigrantų iš „plačiosios tėvynės“ įsivežimas reikštų, jog įtvirtinamas technologinis Lietuvos ūkio atsilikimas. Istorija dar nežino atvejo, kad šalis laimėtų iš tokios primityvios operacijos – mažais atlyginimais ir socialiniu nesaugumu sava darbo jėga išstumiama, o gerovę sukuria pigūs imigrantai. Negalima pamiršti ir dar vieno svarbaus dalyko – atsivežtiniai V.Uspaskicho tėvynainiai labai greitai gali pareikalauti ir politinių teisių. O žinant dabartinę Kremliaus politiką ginti tėvynainius visur ir visada, galima susilaukti labai blogos ateities. Tai, kad prorusiški veikėjai džiaugiasi galima slavų imperija, galima spręsti ne tik iš puolimo prieš „sorošininkus“. Štai „darbiečių“ seniūnė, kolchozinio kaimo specialistė ir dar nesena gynėja, rusų oligarcho dešinioji ranka L.Graužinienė net provokacinį paklausimą nusiuntė JAV ambasadoriui Lietuvoje Styvenui Malui. Ji klausė apie JAV paramą nevyriausybinėms organizacijoms. Kitaip tariant, L.Graužinienė visiškai solidarizuojasi su tais promaskvietiškais rėksniais bei su Maskvos ir Minsko vadovais, paskelbusiais nevyriausybines organizacijas, ypač besirūpinančias pilietinės visuomenės kūrimu, vykdančias žalingą veiklą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija