Atnaujintas 2005 gruodžio 9 d.
Nr.93
(1394)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Padėkime išlikti „Kregždutei“

Nesuklysiu sakydamas, kad tie, kurie prenumeruojame, skaitome ir dar platiname „XXI amžių“, „Kregždutę“ ir kitus katalikiškus leidinius, tikrai suprantame, kokią didelę dvasinę naudą mums patiems ir aplinkiniams duoda šiuo metu Lietuvoje leidžiama katalikiška spauda. Tačiau nerimą kelia tai, kad kai kurie katalikiški leidiniai jau nebepajėgūs išsilaikyti.

Daugelio skaitytojų dėmesys vis labiau krypsta į pornografinius, žiaurumą ir horoskopus propaguojančius leidinius. Su šiuo amoraliu šlamštu kasdien susiduriame ne tiek mes, suaugusieji, bet ir jaunimas, netgi vaikai. Tad nenuostabu, kad, pernelyg susižavėję tąja „pasaulietiška“ spauda, spėjome atbukti ne tik nuo katalikiškos spaudos, bet ir nuo visko, kas dora, gražu ir amžina.

Vienintelis katalikiškas savaitraštis moksleiviams „Kregždutė“, leidžiamas ir platinamas viešosios įstaigos (leidyklos) „Naujasis amžius“, spalį išleido jubiliejinį, 600-ąjį savo numerį. Atrodo, belieka tuo tik džiaugtis, tačiau „Kregždutės“ leidėjai nerimauja dėl savo leidinio ateities. Jubiliejiniame „Kregždutės“ numeryje vilnietė Viktorija Mičiūnaitė rašo: „Labai puiku, kad tu esi toks laikraštukas, kuris neleidžia jaunimui užmiršti Dievo, pareigos Žmogui ir Tėvynei. (...) Esu dėkinga tau, „Kregždute“, kad esi. Nepatikėsi, tačiau tu man padėjai priartėti prie Dievo, iš naujo jį pamilti, daug ką suprasti, dvasiškai atgimti“. Tačiau ne visi šitaip supranta „Kregždutės“ vaidmenį jauno, besiformuojančio žmogaus gyvenime. Retoje šeimoje rasi „Kregždutę“, nes kažkodėl nesuprantama, kad dora spauda auklėja žmogų, turtina dvasinį jo pasaulį, plečia akiratį, padeda geriau suvokti amžinuosius dalykus. Deja, „Kregždutės“ egzistavimui labai trukdo tie, kurie kaip tik privalėtų jai padėti. Daugiau „Kregždutę“ turėtų propaguoti tikybos mokytojai, o dabar pasitenkinama tik vienu kitu egzemplioriumi, gaunamu iš parapijos klebono. Be to, reikėtų kiekvieną „Kregždutės“ numerį su mokiniais aptarti, drauge visiems paskaitinėti. Laikraštukas išeina tik kartą per savaitę ir tam laiko galima atrasti. Šeimose irgi „Kregždutė“ nepropaguojama, neaptariama, nes jos nepavarto, nepaskaito tėvai.

Tad ką belieka daryti? Norėtųsi kreiptis į visus „XXI amžiaus“ skaitytojus. Jeigu dar nepamirštame „XXI amžiaus“ – padėkime išlikti ir „Kregždutei“. Ar mūsų pačių šeimoje nėra vaikelio, kuris dar neskaito „Kregždutės“? O gal jos neturi vaikaičiai? Nebūtina patiems griebtis pustuštės piniginės, o verčiau apie būtinumą skaityti „Kregždutę“ pasikalbėkime su vaikaičių tėvais. Jeigu tikrai vertiname katalikišką spaudą, suraskime nors po vieną naują „Kregždutės“ skaitytoją.

Artėja šv. Kalėdos, Naujieji metai, prasidės sveikinimų ir dovanų maratonas. Ar nevertėtų jau dabar nueiti į paštą ir tam vaikui, kurį sveikinsime, užprenumeruoti „Kregždutę“ metams, pusmečiui arba nors trims mėnesiams, o paskui įteikti prenumeratos kvitą su kokia nors kuklia dovanėle. Tai būtų ne greitai nusibostanti dovanėlė, o kiekvieną trečiadienį – vis kitas „Kregždutės“ numeris. Kai vaikas pradės domėtis „Kregždute“ – pamatys, kad tai pati geriausia dovana. Ilgainiui ir pats pradės prenumeruoti „Kregždutę“, tam susitaupydamas pinigų. Dar neįprantama, užuot pirkus brangias dovanas, Pirmosios Komunijos, Sutvirtinimo sakramento proga padovanoti „Kregždutės“ prenumeratą.

Prasidėjo parapijų kunigų lankymasis šeimose, kalėdojimas. Manau, jog kunigai, bendraudami su aplankytos šeimos nariais, pakalbės ir apie būtinumą užsiprenumeruoti „Kregždutę“, kartu įteikiant vaikučiams vieną ar du „Kregždutės“ numerius. (Juos pigiau galima užsisakyti „XXI amžiaus“ redakcijoje.) Čia daug gali padėti įvairios labdaringos organizacijos, „Caritas“; šildykime ne vien kūną drabužiais, apavu, bet ir jauno žmogaus sielą. Jeigu yra galimybė, kokiai nors neturtingai arba daugiavaikei šeimai užprenumeruokime „Kregždutę“.

Gražų pavyzdį rodo Alma Adamkienė, važinėdama po Lietuvą ir šelpdama iš savo labdaros fondo našlaičius ir neturtingai gyvenančių šeimų vaikus. Jautrus panašioms bėdoms yra ir mūsų šalies finansų ministras Zigmantas Balčytis. Ar neatsirastų panašių į juos žmonių, kurie padėtų išlikti ir dvasingam, dorovingam ir patriotiškam vaikų laikraštėliui „Kregždutė“?

Tiesa, kai kas sako, kad „Kregždutė“ esanti pernelyg kukli, nespalvota, kad esama gražiau apipavidalintų laikraščių, žurnalų. Taip samprotaujantiems noriu pasakyti: prisidėkime visi prie „Kregždutės“, kad ji pasiektų 10-15 tūkst. egzempliorių tiražą, ir šis laikraštis iš karto pagražės. Juk negalima patiekti skanaus patiekalo, jeigu neturi jo produktams supirkti pinigų. Pagaliau ne leidinio puošnumas, jo išvaizda svarbu, o jo turinys. O „Kregždutėje“ yra apie ką pasiskaityti ne tik moksleiviams, bet ir suaugusiems.

Mieloji „Kregždute“, sveikiname 600-ojo numerio proga ir linkime nepalūžti! Pasikliaukime supratingais katalikais, jog jie tau padės, nes tu Lietuvai esi be galo reikalinga, ypač mūsų ateičiai – vaikams!

Pranciškus ŽUKAUSKAS

Šilalė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija