Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kelionė gėrio ir grožio link

Kun. Robertas GRIGAS

Italų šokėjai Cite Saint-Pierre 50-mečio šventėje

Cite Saint-Pierre atkurtas Bartreso kaimo tvartelis. Tokiame šv. Bernadeta saugojo avis

Per Lurdą srauniai tekanti Gave de Pau upė Autoriaus nuotraukos

Šiuolaikinė ligoninė Lurde

(Tęsinys. Pradžia Nr. 83, 85, 87, 89, 91)

Cite Saint-Pierre

...Kepina ryški, kaitri Pietų saulė. Po kelioninės nakvynės traukinyje „ant lentynų“ trūksta miego, traukia į mūsų viešbutėlį Route de Pau gatvėje nusnausti. Bet orai čia, kalnų artumoje, sako, kaitaliojasi kas pusvalandį, o gali ir savaitę kaitinti saulė. Arba savaitę lyti.

Vakare didžiulėje, naujoje Šv. Bernadetos bažnyčioje – atidarymo šv. Mišios. Liturgijai vadovauja olandų piligrimų traukinio vadovas, iš Indonezijos kilęs kun. Ton Huitink – linksmas, maloniai bendraujantis. Daug liturginių pareigų atlieka diakonai pasauliečiai, tarp jų – viena moteris, sielovados referentė. Mums gana neįprasta, kad ji dalija šv. Komuniją. Patarnauja prie altoriaus labai pamaldžiai, susikaupusi, saikingai ir skoningai pasipuošusi, nors iš viso asmens jauti, kad tai kitas, ne vienuolinis bažnytinės tarnystės būdas. Paulius paskui tvirtina, kad Vatikanas leido Vokietijos, Olandijos, Belgijos, Prancūzijos Bažnyčioms labiau įtraukti moteris į įvairias liturgines apeigas (ne sakramentų teikimą), – šito siekti esanti vietos vyskupų konferencijų prerogatyva. Jis manąs, kad ir Lietuvai moterų aktyvesnis įtraukimas į pastoraciją būtų palaima: olandų pavyzdys rodo, kad jos būna labai atsidavusios ir bažnytiškai disciplinuotos sielovadininkės... Paul Wennekes baigė teologijos studijas 1986 metais, jau tuomet dauguma jo bendrakursių buvo moterys, dabar jos gražiai dirba parapijose sielovados referentėmis ar pan., teigia mūsų palydovas.

Lurde yra paprotys prieš šv. Mišias surinkti iš žmonių raštelius su maldos prašymais; tam tikrame inde jie dedami ant altoriaus, ir kunigai meldžiasi už visas ten esančias intencijas, jų neskaitydami ir nevardydami.

Grįžtame per sutemusio Lurdo žvakių jūrą. Net ir elgetos girtuoklėliai čia kažkokie ramūs, nepiktybiški – tarsi susigėdę dėl savo būsenos. Matėme iš viso gal penkis, sėdinčius su savo šunimis ir skardinėmis kelkraščiuose toliau nuo šventovių. Jų teritorijoje elgetauti neleidžiama, taip pat ir prekiauti.

Rugpjūčio 26-oji. Su ištikimu mūsų gidu apžiūrime kitą miesto dalį – viešbučių ir parduotuvių Lurdą. Įkalnėn kylančius miesto kvartalus vainikuoja masyvi, šiurkščių, netaisyklingų formų XIII amžiaus pilis. Šioje vietoje jau senovės romėnai buvo pasistatę tvirtovę, o Karolis Didysis buvo apgulęs čia įsitvirtinusius maurus, kurie po islamo vėliava tuomet laikė pajungę Pirėnų pusiasalį ir grėsmingai judėjo gilyn į Europą... Herbas ant tvirtovės sienų – erelis virš pilies, laikantis naguose žuvį, – mena su krikščionių ir maurų kovomis susijusią legendą. Esą kuomet pilies įgula dėl Karolio Didžiojo apgulties jau buvo visiškai išsekusi nuo bado ir besiruošianti pasiduoti, praskridęs erelis, nešantis žuvį, kurią jis numetęs virš pilies. Gynėjai jos nesuvalgę, bet pasiuntę Karoliui kaip įrodymą, kad dar turį maisto atsargų, galį toliau gintis, bet siūlą derėtis dėl taikos... Forto vadui Miratui sutikus krikštytis, apsuptis nutraukta, o kariuomenės taikiai išsiskyrė. Lurdo pavadinimas kildinamas iš ano buvusio musulmono krikšto vardo – Lorus.

Aplankome šv. Bernadetos ir jos tėvų nuskurdimo „dugną“ – cachot, vieno kambario butą buvusiame kalėjime. Dabar čia nedidelis muziejus: mažytė sutrešus Bernadetos klumpaitė, šiurkščios rudos vilnonės kojinės, kurias ji nešiojo, lygiai kaip mūsų močiučių namuose megztos, plono patamsėjusio metalo kryželiu ir mediniais mažais karoliukais jos sumelstas rožinis… Memorialiniai kambariai įrengti ir name, sujungtame su vandens malūnu. Jį vietos vyskupas išrūpino vargstantiems Bernadetos tėvams, kai Bažnyčia pripažino Lurdo apsireiškimus tikėtinais. Kambariuose – kaimiškos medinės lovos, kur mirė tėvai, šeimos nuotrauka (užrašas: „Šeima, kur vieni kitus mylėjo“). Bernadetos mintis: „Reikia mylėti be ribų...“ ... Kartą motina, maitindama mažąją Bernadetą (pakrikštytą Marija Bernarda; Bernadeta, kaip ji visą laiką buvo ir liko vadinama, iš tiesų yra malonybinis vardas – lietuviškai būtų Bernardėlė), netyčia užmigo, ir nuvirtusi žvakė apdegino jai krūtinę. Tada, negalėdama kūdikio maitinti, Luiza Subiru atidavė dukrelę maitinti moteriai iš atokesnio kaimo, Bartres, tolimai giminaitei, kurios vaikas buvo miręs. Kai paaugusi Bernadeta dėl astmos negalėjo likti ankštame „cachot“, ją išsiuntė pas tą pačią moterį ganyti avių.

... Ant muziejaus sienų – Bernadetą tardžiusių mero, žandarų viršininko nuotraukos, savimi pasitikintys veidai. Čia ir turtingai išsipuošusi ponia N., tuometinė miesto gražuolė, dėl kurios, matyt, leipo provincijos valdininkų elitas. Kai, tardant Bernadetą, meras paklausė, ar Massabielle grotoje jai pasirodžiusi Mergelė tokia pat graži kaip ponia N., o Bernadeta energingai užginčijo – „Oi ne, daug gražesnė!“- meras įsižeidė: „To negali būti!“

Pereiname įvairias devocionalijų, liturginių reikmenų parduotuves. Jos orientuotos į gausiau Lurdą lankančias tautines grupes – atitinkamos vėliavos iš tolo skelbia, kur susikalbėsi angliškai, vokiškai, itališkai, olandiškai... Gali rasti tikrai skoningų ir gražių dalykų, nemačiau sukarikatūrintų, nerimtai traktuojamų religinių simbolių, kaip kartais kitur Vakarų Europoje.

Popiet, kaip tarėmės, sėdame į Prancūzijos Caritas (Secours Catholique) autobusą ir kylame staigiai aukštyn vingiuojančiu kalnų keliu „virš Lurdo“. Už kelių kilometrų, miškingose ir uolėtose priekalnėse, išsidėstęs Cite Saint-Pierre (Šv. Petro miestas). Tai 1955 metais Lurdo ir Tarbes vyskupo Theas pavedimu prancūzų Caritas vadovo, prelato Jean Rodhain įsteigti svečių namai neturtingiems maldininkams. Laiku pataikėme – šį rugpjūtį namai kaip tik švenčia 50-metį nuo įsikūrimo! Mus pasitinka nuostabi miško, akmenuotų šlaitų ir tarp jų įsikomponavusių šventųjų vardais pavadintų paviljonų ramybė... Smagus greitakalbis vokietukas Christian’as, dirbantis čia savanoriu gidu (norintys gali savanoriauti namų virtuvėje ir kitose užduotyse), su užsidegimu aiškina mums Cite Saint-Pierre idėją – kad neturtingieji, atvykstantys į Lurdą, niekaip nebūtų diskriminuojami, gyventų lygiai geromis sąlygomis, kaip ir apsigyvenantys „apačioje“, Lurdo viešbučiuose. Valgo čia tą patį ir vyskupai, ir savanoriai, ir apsistoję piligrimai. Šešiuose paviljonuose svečiams apgyvendinti skirti 267 kambariai. Tikras stebuklas, kad svečių namai veikia ir iki šiol nebankrutavo, sako Christian’as, nors maldininko išlaikymas per parą (maistas, nakvynė, komunalinės paslaugos ir t.t.) realiai kainuoja 33 eurus. Iš apsistojančiųjų prašoma simboliškai duoti kaip auką bent 10 eurų, bet kas neturi, gali gyventi nemokamai. Sąlyga – kad atsivežtų savo vyskupo ar nacionalinio Caritas raštą, patvirtinantį maldininkų teisę į nemokamą apsigyvenimą čia, jų neturtą. Daug kartų dėjome Lietuvos Caritas antspaudą ant tokių lietuvių piligrimų grupių prašymų Cite Saint-Pierre vadovybei, ir niekas iš čia priimtų tautiečių nesiskundė, niekam nebuvo atsakyta. O dabar štai ir patys išvydome tą prancūzų katalikų geradarybę iš toli atkeliaujantiems nemilijonieriams...

Christian’as rodo mums iš akmenų būdingai sumūrytą tvartelį – tikslią kopiją to, kur Bernadeta saugojo avis Bartres’e. Viduje – Betliejaus neturtą primenanti koplyčia. Ant sienos – svečių namų steigėjo prelato Rodhain testamentas, jau mirštančio parašytas prancūziškas „Sveika, Marija“ tekstas, kurį kunigas nutrūkstančia rašysena užbaigė „...melsk už mane dabar, mano mirties valandą...“ Šalia namo, ant skardžio, nuo kurio atsiveria visas Lurdas – prelato kapas; čia jis mėgo būti, žvelgti į stebuklo miestą slėnyje. Ant gretimo šlaito, po ūksmingais medžiais – „keliasdešimt tūkstančių talpinanti katedra“: terasomis, kaip amfiteatre, išdėstyti akmens suolai ir didžiulis akmeninis altorius apačioje.

Užsukame į erdvų ir šviesų valgyklos paviljoną, kur šimtais kalbų spalvingai išrašyta „Sveiki atvykę“ ir „Gero apetito“. Randame ir lietuvių bei latvių kalbomis. Susitinkame Cite Saint-Pierre direktorių, dovanojame fotoalbumus apie tolimąją Lietuvą ir jos Caritas, dėkojame už nuolaidas, priimant lietuvių grupes. Aikštėje aplinkui mus jau visu įkarščiu šurmuliuoja Cite 50-mečio šventė: prancūzų vyskupijos plačiu ratu sustatytose palapinėse-kioskeliuose pristato savo vykdomą šalpos veiklą, šoka ir dainuoja italai, kitoje pusėje – tautiniais drabužiais rumunai, žiedžia iš molio afrikiečiai, dar kitur kiekvienas priėjusysis gauna adatą su siūlu ir gali pratęsti didelio Prisikėlusio Kristaus paveikslo siuvinėjimą... Tačiau šventės kulminacija vyks sekmadienį, ir direktorius, geraširdis pagyvenęs prancūzas, kviečia būtinai joje dalyvauti.

„ Atvykę į Lurdą, – linksmai auklėja jis mus, – daugiau niekad neapsistokite „žemai“, viešbučiuose. Jūsų vieta tiktai Cite Saint-Pierre, nes čia viso pasaulio „Caritas“ svečių namai, ir tik čia „Caritas“ turi apsistoti...“

„I remember“ (Įsimenu),- sakau.

© 2005 "XXI amžius"