Atnaujintas 2005 gruodžio 14 d.
Nr.94
(1395)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Elektoratas ar tauta?

Diskusijoje apie Lietuvos politinės kultūros ateitį pastebimos dvi kraštutinės tendencijos: iš vienos pusės – naivokas optimizmas, iš kitos – niūrus pesimizmas, neretai pereinantis į nihilizmą. Bet koks mėginimas atrasti tarpusavio darną ar bent nustatyti „vidurio“ poziciją pasmerkiamas žlugti dėl nerašyto abiejų pusių „susitarimo“ iš anksto neigti bet kokio konsensuso galimybę ir priešingos pusės teiginius. Tačiau tiesos yra abiejose pusėse. Optimizmas negali nežavėti, tačiau, nepamatavus vidinių ir išorinių galimybių, jis veda tik į naujus nusivylimus. Optimistai dažniausiai būna pernelyg patenkinti savimi, kad pastebėtų ir pripažintų savo pačių trūkumus kompetencijos arba vadybos lygmenyse bei objektyvias prielaidas šiandieninei padėčiai, kurią patys optimistai laiko taisytina. Šios rūšies optimizmas nenurodo aiškaus ir konkretaus mechanizmo, kaip šią padėtį keisti.

Dažniausiai pasitelkiami „greito veikimo“ receptai, pavyzdžiui, sukurti realiai veikiančią opoziciją šiandieninei politinei sistemai ir perspektyvoje perimti valdžią. Taigi visų problemų šaknimi nurodoma tai, kad šiandien valdžioje netinkami žmonės, vagys ir sukčiai, todėl juos reikia pakeisti kitais. Gerosios alternatyvos vaidmenui šios rūšies optimistai, žinoma, nurodo save pačius: rinkite mus, nes mes – kitokie. Šitokia prieiga – aiškiai populistinė, jau nekalbant apie tokio padėties aiškinimo lėkštumą. Politinę padėtį sąlygoja ne tiktai konkretūs asmenys, bet ir tam tikri mechanizmai: politikų kompetencija, socialinių ir ekonominių procesų išmanymas ne mažiau svarbus už jų padorumą. Gėrio siekimas – pagirtina ir netgi būtina politiko savybė, tačiau ne mažiau svarbu žinoti, kaip ir kokiomis priemonėmis to gėrio siekti. Čia – silpniausia visų populistų vieta: politinės alternatyvos sukūrimą jie dažniausiai pateikia kaip savitikslį – duokite mums valdžią, o kas bus toliau – nesvarbu. Neva užteksią pakeisti senus veidus naujais ir viskas savaime išsispręsią. Aiškios strategijos, kaip taisyti esamą padėtį, populistai arba išvis neturi, arba nesivargina apie ją plačiau kalbėti. Pastaruoju atveju peršasi išvada, kad sava strategija nepasitikima, o tai – beveik tas pats, kas jos neturėti. O neturint arba nepasitikint sava strategija, veržtis į valdžią, geriausiu atveju, naivu, blogiausiu – veidmainiška.

Abu šie atvejai parodo tokių žmonių netinkamumą valdžiai užimti, juolab kad pastarojo politinio penkmečio praktika Lietuvoje, pasireiškusi net keliomis populistų bangomis, greičiau parodo sąmoningą manipuliaciją rinkėjais, pasiūlant jiems greitus, lengvus ir nesunkiai suprantamus pagalbos receptus, nepaisant to, kiek realu juos įgyvendinti. Taigi politinės alternatyvos atsiradimas savaime nieko nesprendžia: tokia alternatyva turi prasmę tiktai tuo atveju, jeigu ji pasižymi visų pirma aukštesniais moraliniais standartais ir, antra, bent jau ne mažesne politine kompetencija už „buvusius“ arba „esamus“. Kita vertus, netgi sukūrus būtent šitokią politinę alternatyvą, seka kitas, nė kiek nelengvesnis, žingsnis – mobilizuoti rinkėjus aplink šią alternatyvą.

Šioje vietoje jau teisūs pesimistai, pabrėžiantys didžiulį piliečių pasyvumą ir nepasitikėjimą vienas kitą keičiančiais geresnės ir garbingesnės politikos pranašais. Viena vertus, po kelių apgavikų rinkėjui sunku pasitikėti net ir pačiu padoriausiu žmogumi, nes apie jo padorumą nieko tikslaus nežinoma. Kita vertus, konkurencijoje tarp geresnių ir blogesnių politinių alternatyvų nemažos reikšmės turi ir finansinis veiksnys, darantis įtaką politikų prisistatymo galimybėms ir kartu surišantis juos lobistiniais, dažnu atveju netgi korupciniais ryšiais. Taigi prastesnei alternatyvai tenka didesnės galimybės laimėti: lobistiniams atskirų grupuočių ir savo interesams dirbantys politikai paprasčiausiai manipuliuoja žmonių lūkesčiais ir taip dar labiau sustiprina jų nusivylimą bei nutolimą nuo politikos, įsitikinant, kad „visi politikai – vienodi sukčiai“. Nutolimas nuo politikos sąlygoja vis prastesnę orientaciją politiniuose procesuose bei pilietinio aktyvumo sumažėjimą, todėl tolesnės manipuliacijos galimybės dar labiau išauga. Ydingasis ratas užsidaro.

Tačiau šis ratas nėra toks nepralaužiamas, kaip tvirtina pesimistai, nors sprendimas nėra toks lengvas ir greitas, kaip norėtųsi optimistams. Ko gero, politinės kultūros transformaciją galima pradėti tik nuo politinio ir kultūrinio visuomenės švietimo. Kuo didesnė bus rinkėjo pažintis su politiniais procesais ir konkrečių politikų biografijomis, tuo mažesnės bus manipuliacijos galimybės. Kuo aktyvesnis bus piliečių pasipriešinimas jų netenkinantiems valdžios sprendimams, tuo labiau valdžia – kad ir kas ją sudarytų – bus priversta atsižvelgti į visuomenės nuomonę. Jei nesėkmė skatina nusivylimą, o šis veda prie naujų nesėkmių, tai sėkmė tokiu pačiu būdu skatina pasitikėjimą savomis jėgomis, o tai padeda pasiekti naują sėkmę. Save užvedantis mechanizmas gali veikti abiem kryptimis.

Teisūs tie, kurie, kalbėdami apie politinės kultūros ateitį, pabrėžia visuomenės mentaliteto kaitą. Tačiau šioje vietoje kyla dar viena ydinga pagunda – pasyviai laukti, kol tas mentalitetas pasikeis. Čia pasitelkiami net Biblijos pavyzdžiai – apie tremties ir „pažadėtosios žemės“ kartas, apie keturias dešimtis klajonių po dykumas metų. Kartais pasigirsta kone piktdžiugiška gaida – neva tauta pati kalta dėl savo nelaimių, kad visa ši karta tiesiog privalanti išmirti, idant po to ateitų laimingas gyvenimas. Kažkuo primena „Internacionalą:“ pasaulį seną išardysim ir ant griuvėsių naują rūmą pastatysim. Belieka atvirai paskelbti: tegul šiandieninė Lietuva kuo skubiau išmiršta, išsivažinėja, prasigeria ir išsižudo, kad ateities Lietuvai būtų geriau. Taigi kai kurie politikai verčiau nusimestų savo pačių atsakomybę, kad, nepateisinę tautos lūkesčių ir savo pačių duotų įsipareigojimų, įstūmė Lietuvą į šiandieninę neviltį su visomis jos pasekmėmis. Tačiau pasyvaus laukimo poziciją turi keisti aktyvus laukimas. Visuomenės mentalitetas nepasikeičia per vienerius ar dvejus metus, tačiau jeigu šiandien kažkas nepradės šviečiamosios ir ugdomosios veiklos, toji laukiamoji kaita gali išvis niekada neįvykti. Tie, kurie nuasmenino žmones iki beveidžio elektorato, kurie visuomenę laiko pasyvia medžiaga, kurią galima formuoti kaip tiktai nori, nukreipiant masinius rinkėjų srautus į vieną arba kitą pusę, suinteresuoti, kad esama „valdomos demokratijos“ padėtis tęstųsi.

Tačiau tauta – tai ne šiaip elektoratas, kurio balsas tampa svarbus tiktai rinkimuose. Tauta – tai sąmoninga, turinti savimonę žmonių bendruomenė. Savimonės neįmanoma sukurti, ją galima tik pažadinti. Kažkada tai darė dr.Vincas Kudirka, dr.Jonas Basanavičius, dr.Vilhelmas Storosta-Vydūnas. Daugelis tautos budintojų taip ir nesulaukė savo darbo vaisių. Tačiau be jų Lietuva galėjo taip ir neprabusti. Šie pavyzdžiai įkvepia ir verčia susimąstyti: ar padarėme viską, kas priklausė nuo mūsų?

Marius KUNDROTAS,
Politikos mokslų doktorantas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija