Pirmasis puslapis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Ora et labora
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

„Esame Jordano upė, gaivinanti Negyvąją jūrą“

Prienų parapijos vikaras, tikybos mokytojas ir teatro studijos režisierius kun. Rytis Baltrušaitis Autoriaus nuotrauka

Prienų Kristaus Apreiškimo bažnyčia

Kunigą prisimename, kai išsenka gyvenimo kasdienybės versmė, kai aitri banga neatsitokėjusį švystelėja į krantą. Kai nerandi atsakymo į, atrodo, visiškai elementarų klausimą. Tų šviesulių, pasak Vaižganto, „deimančiukų“, randame ir savojoje parapijoje, ir gretimoje vyskupijoje. Visi žavėjomės televizijos kaimo kapelų konkursą praturtinusiu Metelių klebonu kan. Vytautu Prajera, Alytaus Putinų bažnyčios statytoju ir kelių parapijų ganytoju mons. Leonu Jakimavičiumi. Vilkaviškio vyskupijoje savo iniciatyvomis, karitatyvine ir visuomenine veikla garsėja Prienų Kristaus Apreiškimo parapijos vikaras, tikybos mokytojas, daugelio bendruomenės projektų iniciatorius ir vadovas, „Žiburio“ gimnazijos Krikščioniškosios teatro studijos režisierius, psichologijos magistras kun. Rytis BALTRUŠAITIS.

„Mes ieškome kelio ne tik į savo namus, bet ir į savo sielos gelmę. Šis kelias pirmiausia veda į sielos ramybę, o jos mums taip reikia, kad įsiklausytume į save ir savo viduje pasirengtume susitikti su neaprėpiamu Dievu, kuris nori pas mus ateiti. Turi atsiverti nauji mūsų sielos vartai, nes pro senuosius malonė negali įžengti į sielos vidų ir jos paliesti. Mes nuolat žengiame į atpirkimo ilgesį. Tą ilgesį randame ne kur nors lauke, bet viduje, labai gilioje, slapčiausioje savo sielos gelmėje. Jis mus veda ne į vaikystę primenančias šv. Kalėdų senelio dovanas, blyškias žvakutes, bet į viltį ir tikrą ateitį“, – rašo vienas Prienų „Žiburio“ gimnazijos Krikščioniškosios studijos dalyvis parapijos projekto „Garso ir žodžio sandora“ programėlėje. Jo bendraklasis komentuoja studijos spektaklį „Vandens aš negeriu“ (pagal Antano Škėmos dramą „Kalėdų vaizdelis“): „Žmogus nepajėgus matyti savo gelmę, nes kitaip negali patikėti, kad ir jis yra gerumo bei tikrumo grūdas ir kodas žemėje“. Kitas gimnazistas rašo: „Šventėje pačiam gimti iš naujo kitaip. Naujai susitikti su Tuo, kuris ir dovanoja mums prigludimą prie paslapties išgyvenimo. Kai kuriais momentais spektaklis „Vandens aš negeriu“ mus ignoruoja, verčia jaustis ir šiek tiek nepatogiai. Bet ką aš padariau, kad tos įtampos būtų mažiau? O gal šventos Kalėdos kaip tik ir yra ta terpė ir proga kiekvienam savaip, bet iš naujo“.

Religines šventes tarsi ir švenčiame, tačiau praktiniame gyvenime atrodo, kad visuomenė vis labiau tolsta nuo Dievo. Tokia nuostata turi rimtų pasekmių žmogaus gyvenime: pametęs iš akių metafiziką, neišvengiamai pameta ir save patį. Šiandien visa ko mastelis vis labiau tampa pats žmogus, o nebe objektyvi tikrovė. Objektyvios tiesos neigimas neišvengiamai veda ir į objektyvios doros normų neigimą. Jei tiesa yra reliatyvi, vadinasi, reliatyvios yra ir doros normos bei vertybės. Betgi tikėti, kad visos vertybės yra reliatyvios, kad nėra tokio dalyko, kaip tiesa, reikštų traktuoti moralę, lyg ji būtų sudaryta iš skonio ir nuomonių. Kiek skonių, tiek nuomonių ir tiesų. Kitaip tariant, kiek individų, tiek ir moralinių normų.

Tikra tiesa, kad žmogus tolsta nuo Dievo. Ypač tai pastebima sovietinio auklėjimo žmonių kartoje. Tačiau jeigu žmonės neateina į bažnyčią, tai dar nereiškia, kad jie nesidomi dvasiniais dalykais, jiems nerūpi amžinosios vertybės ir siekiai. Jaunoji karta linkusi bendrauti, dalytis dvasinio gyvenimo patyrimu. Su jaunimu reikia kalbėtis ir apie religiją, ir apie jų problemas. Teatro studija – ne tik priemonė pažinti vieniems kitus, bet ir bendravimo dovana. Menas artina žmogų prie Dievo. Per ketverius metus pastatėme šešis spektaklius: jau minėtą „Vandens aš negeriu“, „Džonataną Livingstoną Žuvėdrą“ (pagal Richardą Bachą), „Numylėtinį“ (pagal Karolio Vojtylos „Priešais juvelyro parduotuvę“), „Palatą Nr. 6“ (pagal Antoną Čechovą), „Karalių ar žmogų“ (pagal Justino Marcinkevičiaus „Mindaugą“), „Laišką tėvui“ (pagal Francą Kafką).

Kai kas teigia, jog mokslas negali įrodyti Dievo buvimo. Šiame medžiaginiame pasaulyje egzistuoti reiškia turėti masę, energiją, elektromagnetinį lauką, būti laike ir erdvėje. Mus supanti realybė yra įvairialytė ir nevienareikšmė. Atskiri mokslai dažnai tyrinėja tik nedidelę tikrovės dalį. Todėl neretai mokslas nepajėgus įminti žmogaus ir pasaulio paslaptį. Modernaus mokslo dominuojantis buvimas kultūroje dažnai grindžiamas klaidingu jo suvokimu. Būtent pažinimas suprantamas kaip galia ar jėga, tada mokslas tampa tik priemone subjektyviai laimei ir subjektyviai tiesai pasiekti.

Aš to klausimo detaliai neanalizavau. Paprastai ir aiškiai savo dokumente „Tikėjimas ir protas“ („Fides et ratio“) yra išdėstęs Jonas Paulius II. Jei mokslininkas nesiekia pademonstruoti savo puikybės, jis neišvengiamai susidurs su paslaptimi. Už to yra niekada neišaiškinamų dalykų, bet jie tokie yra ne dėl žmogaus proto ribotumo, o dėl to, kad tai yra Dievo sferos slėpinys.

Šventajame Rašte apstu alegorijų ir parabolių, aliuzijų į tuometę istoriją ir pan. Ar jaunimas suvokia Dievo žodžio ir minties paslaptį?

Dalis Šventojo Rašto tikrai yra poetinė, suvokti būtinas tam tikras pasirengimas. Tačiau yra ir daug konkrečių dalykų, pavyzdžiui, Dešimt Dievo įsakymų. Ten nieko nepasuksi, nepapildysi. Išgrynintas Dievo žodis perteikiamas šv. Mišių homilijose, norintieji jį gali geriau suprasti komentuojamą grupelėse prie parapijų. Jei žmogus pats gilinasi į Šventojo Rašto paslaptis, Dievas savo darbą padaro. Suvokti kūriniją Malonės ir meilės kategorijomis reiškia suvokti ją sukūrimo ir atpirkimo kategorijomis. Visa natūra – tiek žmogus, tiek kosmosas – savo būties archetipą turi Dieve. Todėl viskas yra sukurta per Malonę ir pašaukta dalyvauti Trejybės dieviškame santykyje – tarp Tėvo ir Sūnaus. Teologijos mokslų pagalba tikėjimas gilinasi į Dievo paslaptį. Ir Apreiškimo šviesoje analizuoja bei aiškina, koks yra pasaulio, žmogaus, šeimos, visuomenės ir kitų gyvenimo sričių pašaukimas, prasmė, tikslas ir likimas. Mokslas negali atsiriboti nuo tikėjimo, nes vienas neatsakytų į daugelį mokslinių klausimų ir problemų. Taip pat ir tikėjimas negali atsiriboti nuo kitų mokslų, nes nepajėgtų deramai pažinti Šventojo Rašto, religinės patirties ir Dievo sukurto pasaulio. Liktų toli nuo pasaulio realijų. Bažnyčios misija yra protą ir tikėjimą ne supriešinti, bet sutaikinti. Tikėjimas suteikia pažinimui integralumo, etinės atsakomybės ir prasmės. Niekada žmonija nebuvo taip išsivysčiusi, kaip dabar, bet niekada nebuvo ir taip nusigyvenusi dvasiškai, kaip dabar. Tiesa yra ir tai, kad daugelis garsiųjų išradėjų ir mokslininkų buvo religingi, tikintys. Pradedant nuo eksperimentinio mokslo pradininko Galileo Galilėjaus iki pat Alberto Einšteino. Pastarojo visos mokslinės veiklos šūkis buvo toks: „Noriu įminti Dievo mintį“. Tokia būtų tikra mokslo pozicija viso to, kas egzistuoja, atžvilgiu – įminti Kūrėjo mintį, tirti ir sužinoti, kaip yra padarytas šis pasaulis. Filosofijos ir teologijos uždavinys būtų pasakyti, kodėl yra sukurtas pasaulis, nes joks mokslininkas šiandien negali pasakyti, kodėl būtent taip, o ne kitaip – iš visų įmanomų loginių galimybių – yra sukurtas šis pasaulis.

Kalbant plačiąja prasme, mokslas nepasakė dar galutinio žodžio, kas yra gyvenimas, kas yra žmogaus siela, kas yra materija. Todėl tikėjimo ir proto bendradarbiavimas įneša daugiau tikrumo ir tiesos.

Sakoma, kad Kalėdos – tikrasis Dievo egzistavimo įrodymas. Krikščionybė teigia, kad Dievas apreiškia save per Senojo Testamento išganymo istorijos įvykius ir laiko ženklus ir galiausiai Naujajame Testamente apsireiškė Jėzuje Kristuje. Taip Dievas tapo „matomas“, įėjo į laiką ir erdvę, todėl moksline prasme tapo „įrodomas“ iš Apreiškimo Jėzuje Kristuje įvykio.

Tam tikra prasme Kalėdų šventė yra tikrasis Dievo įrodymas: Dievo Sūnaus įsikūnijimas apreiškia Dievą. Ši šventė skelbia Dievo ir žmogaus draugystę. Patikėti Kalėdų žinia matematinių įrodymų nepakanka, reikia vidinio apsisprendimo. Dievas palieka žmogų laisvą rinktis – tikėti ar netikėti. Kalėdų nakties idilija yra Viešpaties Malonės džiaugsmas, kada žmogaus egzistencijos tamsumos yra nutvieskiamos Amžinybės šviesa. Nuo šiol mirtis nebebus paskutinis žodis žmogaus gyvenime. Blogis, nuodėmė bus nugalėti. Pasaulis, žmogus ir pats gyvenimas turės prasmę, reikšmę ir tikslą.

Ką jums asmeniškai reiškia šv. Kalėdos?

Iš vaikystės tėvų sodyboje Selemos kaime, netoli Marijampolės, prisimenu Kalėdų laukimą – Adventą ir pasirengimą šventei. Su broliu ir tėte eidavome į mišką parsinešti eglės, paskui ją puošdavome. Tą dieną širdis prisipildo dėkingumo už malones, kurias per visus metus patyriau Dievo dėka. Kalėdos reiškia žmogaus gyvenimo krypties pakeitimą: iš tamsos į šviesą, širdies paruošimą priimti Gėrį, Tiesą, Šviesą, Ramybę ir Džiaugsmą. Kalėdų iškilmės reiškia, kad Dievas nebeslepia savo veido, ateina pas mus Betliejaus kūdikio Jėzaus šypsenoje, ateina į mūsų gyvenimus, į mūsų vargą ir skausmą, į mūsų džiaugsmą ir juoką.

Apmaudu, kad pastaruoju metu Kalėdos daugeliui asocijuojasi su užstale, dar blogiau – pirkinių karštlige. Dvasiai skiriama nedaug laiko. Mūsų bažnyčia Advento metu rengia rekolekcijas – susikaupimo, atgailos ir susitaikymo šventes. Žmogui suteikiama galimybė apvalyti nuo kasdienybės dulkių savo širdį. Rekolekcijose aš vadovaujuosi Evangelijos principu: svarbu pasėti sėklą, o paskui Dievas ją augins, brandins, nokins. Prienų bažnyčioje Advento metu vyko sekmadieninės garso ir žodžio sandoros pamokos. Skambėjo rami klasikinė muzika, buvo skaitomi Henriko Nagio, Just.Marcinkevičiaus eilėraščiai. Bandėme „atrakinti“ žmonių širdis. Manau, kad mums pasisekė.

Tačiau tokių iniciatyvų kitose parapijose negirdėti...

Kiekvienas kunigas savo tarnystę supranta skirtingai: vienam – tai darbas bažnyčioje, liturginės apeigos, kitam svarbūs bažnyčios ūkio reikalai. Su jaunais Vilkaviškio vyskupijos kunigais esame įkūrę neformalų institutą „Aqua“. Kartą per mėnesį keliolika žmonių susirenkame Marijampolėje, buvusios kunigų seminarijos patalpose, ten klausomės paskaitų, diskutuojame, meldžiamės, dalijamės idėjomis. Mąstau apie daugelį gyvenimo sričių. Pavyzdžiui, kai kurie mokytojai, gydytojai, kunigai padarė savo darbą ir žiūri į laikrodį, vadinasi, jų misija baigta. Tačiau kiti toliau eina, dirba, rašo, bendrauja, organizuoja. Gal ta dovana ne kiekvienam duota. Aš einu, bendrauju su draugais, provokuoju, siūlau. Čia ir „išlenda“ mūsų visuomenės problema – pavydas. Kai sunku, mes dar pasiguodžiam, pasidalijam rūpesčiais, o kai linksma – jau stop. Netgi sakoma: „Nesijuok, nes tuoj verksi“. Reikia eiti į visuomenę, kalbėtis, bendrauti, tuomet žmogus „išsilukštens“, pradės kalbėti apie dvasinius dalykus. Juk iš esmės žmogus dirba ne tik tam, kad užsidirbtų, bet kad galėtų realizuoti savo svajones, kažkur nukeliauti, su kažkuo susitikti, pasiekti rezultatą, tikslą.

Vienas šveicarų filosofas yra sakęs, jog Dievo baimė yra išminties pradžia. Mūsų šalyje išminties ieškoma piniguose?

Mes būname neteisūs, kai žmogų įspraudžiame į rėmus. Apie Dievo baimę esame kalbėję parapijos žmonių maldos grupėje. Priėjome prie išvados, kad tai – pagarba tam, kuris yra šventas. Šiandien dažnas pagalvoja: aš pats sau dievas, man nieko nereikia. Tačiau liga, kančia, netektis parodo žmogaus galimybių ribas.

Autoritetų ieško jaunimas. Jiems siūlomi įvairūs „realybės šou“, „žvaigždžių“ konkursai ir pan. Kaip atitraukti jaunimą nuo tokio šių dienų karnavalo? Jonas Paulius II perspėjo, kad mūsų civilizacija dvelkia mirties kultūra. Aš iki šiandien galvoju, kad jaunimas neturi stiprių, intelektualių dvasinių autoritetų. Mokykloje stebiu mokytojus. Nedaug tokių, į kuriuos būtų galima lygiuotis: kalba banali, juokeliai lėkšti. Neretai vaikai mato mokytoją ir išgėrusį, ir nedėmesingą. Jeigu parapijoje kunigas dvasingas, giliai tikintis, tuomet ir pašaukimų kunigystei atsiranda. Pažįstu daug moksleivių, kurie nėra dvasingi religine prasme, bet jie skaito knygas, dalyvauja jaunimo parlamente. Jie dega veiklos troškimu, tačiau kaip jiems formuoti tvarkingos ir švarios politikos įvaizdį? Į teatro studiją jaunimas atėjo labai skirtingais keliais, iš labai skirtingų, dažnai skaudžių patirčių. Pirmiausia jie norėjo vaidinti. Pasirinkome gilų, prasmingą tekstą. Analizavome, kalbėjomės. Iš to kilo sumanymas atgaivinti skaitymo kultūrą. Kartą per mėnesį susirenkame, kalbamės apie perskaitytą knygą: kodėl aš ją pasirinkau, ką svarbaus sužinojau, ką tai man reiškia. Penkiolika žmonių susirenka, tačiau 16 tūkst. gyventojų turinčiame mieste – tai reikšminga dvasinė „injekcija“. Manau, kad jaunimui reikalingos tokios mažos iniciatyvos. Tačiau vėl: prie kokio autoriteto šlietis? Trūksta tų, kurie gyventų be kaukės, visa širdimi atsiduotų savo tarnystei, patrauktų paskui save jaunimą.

Knyga nuo vaikystės ugdė žmogaus mąstymą, kūrybingumą, fantaziją. Šiandien knygai nėra laiko: reikia bėgti, rėkti, trypti...

Mūsų amžiaus maras – žmogaus nesugebėjimas skaityti knygą, mąstyti, pabūti vienam. Vilniuje mačiau stendą „Jie pasirinko kitokį gyvenimo kelią“. Pavaizduoti keli žinomi Lietuvos žmonės, kviečiantys gyventi be narkotikų, alkoholio. Mes kenčiame ne tik nuo to, bet ir nuo triukšmo – namuose, gatvėje. Netgi Advento metu, kai žmonės kviečiami santūriai, ramiai laukti Kristaus gimimo šventės, visoje šalyje gausu lėkštų, prasto lygio koncertų. Reikia mokytis tylos. Žmogus turi išgirsti ne Dievą, bet save, pažvelgti į kertinius savo gyvenimo akmenis. Tik tyloje jis pastebės ir Dievą, ir žmones, kurie jį supa. Bažnyčioje tylos moko pati šv. Mišių liturgija: po pamokslo kunigas minutei atsisėda mąstyti, tas pat būna po Komunijos. Tik tikroje tyloje gali išgirsti tikrą balsą ir tikrą atsakymą. Tyla ir gydo, ir Dievas kalba tyloje. Ir apie save daug suprantame nutilę. Turime parapijos katechezės grupes. Per tris keturis mėnesius vaikus išmokome tylėti, bent keletą minučių. Tai maži lašiukai į vaiko širdį. Ateis laikas, kai jie tai supras, nužėrę jaunystės smėlį.

Lietuviai kratosi dvasingumo likučių, noriai žiaumoja „sintetinę“ Vakarų kultūrą, kuri ten jau senokai smerkiama.

Šiandieninė Lietuvos situacija žmogų daro vartotoju. Reklamos rėkte rėkia: eik, pirk, dalyvauk, įsigyk, lošk, kalbėk, bendrauk... Kodėl skeptiškai žiūrima į kunigus, vienuolius, kultūros žmones? Jie nepasiduoda minios įtakai, nėra akli vartotojai. Jie sprendžia, analizuoja, būna vieni namuose. Jie nenaudingi vartotojiškai visuomenei, griauna jos sistemą. Kartais neatlaikę kritikos tokie žmonės neriasi iš kailio ir nuplaukia su pilka mase. Jaunimas, ypač paauglys, išgirdęs, kad jis nešiuolaikinis, išgyvena krizę, eina pas psichologą. Reikia kurti jaunimo grupes, kuriose atsiskleistų individualybė, kuriose būtų kartu ir tylima. Mūsų krikščioniškoje teatro studijoje, įkurtoje prie „Žiburio“ gimnazijos, yra galimybė nutilti, nurimti, į save įsižiūrėti. Maži lašai, bet jei daugelis mūsų turėtume tokių intencijų, tai sudėjus į bendrą visumą turėtume upeliuką. Tas upeliukas – tai Jordanas, įtekantis į Negyvąją jūrą, kuri yra mūsų visuomenė. Bendražmogiški dalykai: ištikimybė, atsakomybė, tikėjimas, rūpestis kitu, pagalba silpnesniam pradeda iškristi iš mūsų bendro gyvenimo konteksto. Tai neramu. Tačiau tas turėtų rūpėti ir duonos kepėjui, ir kunigui, ir mokytojui, ir automobilių meistrui, ir kapinių sargui. Tai bendražmogiška. Kitaip mes tapsime „Dievų mišku“, kur klesti nužmogėjimas ir kova už save.

Neretai žmogus ateina į bažnyčią tikėdamasis išspręsti savo gyvenimo problemą ir gauti aiškų atsakymą...

Kristus yra kalbėjęs: „Atėjau dėl ligonių, ne dėl sveikųjų“. Bažnyčia yra skirta žmogaus susitikimui su Dievu, tačiau receptų neduoda. Ji padeda žmogui pačiam atpažinti kelią, kuriuo teisingiausia eiti. Bažnyčioje dabar tampa įprasta dvasinis vadovavimas žmogui. Kunigas eina šalia tarsi maldos ir gyvenimo bendrakeleivis. Kaip šeimos gydytojas. Jis kalbasi su žmogumi, tačiau atsakymą suranda pats žmogus. Mane, kaip kunigą, augina ir grūdina tų žmonių patirtis.

Kalbėjosi Justinas ADOMAITIS

Prienai

© 2005 "XXI amžius"