Atnaujintas 2005 gruodžio 28 d.
Nr.98
(1399)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Didysis Vilniaus Seimas priartino Lietuvos nepriklausomybę

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Lietuvos Respublikos Seimas šiuos metus buvo paskelbės Parlamentarizmo ir Didžiojo Vilniaus Seimo metais. Renginiai nusikėlė į gruodžio pradžią: Parlamento galerijoje, dalyvaujant istorikui dr. Egidijui Motiekai, pristatyta Lietuvos banko sidabrinė moneta; taip pat Lietuvos monetų kalyklos medalis „Didžiajam Vilniaus Seimui – 100“, dalyvaujant istorikui dr. Rimantui Mikniui; Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje atidengtas paminklas – kamerinė skulptūra Didžiojo Vilniaus Seimo pirmininkui Jonui Basanavičiui; iškilmingą minėjimą iš Lietuvos nacionalinės filharmonijos televizijos ekranuose galėjo stebėti visi televizijos žiūrovai; Seimo rūmų Konstitucijos salėje vyko dviejų dienų mokslinė tarptautinė konferencija „Didysis Vilniaus Seimas (1905): ištakos, raida ir pasekmės“. Pranešimus skaitė ne tik Lietuvos, bet ir Vokietijos, Lenkijos, Baltarusijos mokslininkai.

Kaip teigia istorikai, Didysis Vilniaus Seimas, posėdžiavęs Vilniaus miesto salėje (dabartinėje Nacionalinėje filharmonijoje) 1905 m. gruodžio 4-5 d., buvo vienas reikšmingiausių XX amžiaus įvykių Lietuvoje. Pabandykime atkurti ano meto situaciją.

1905-ųjų pabaiga… Prieš pusantrų metų buvo atgauta spauda lotyniškais rašmenimis. Prieš metus Petro Vileišio pradėtas leisti pirmasis lietuviškas dienraštis „Vilniaus žinios“. Spaudžiamas nepatenkintų liaudies masių, caras buvo priverstas daryti nuolaidas. Lietuvių inteligentai, ieškoję politinio prieglobsčio kitur, praėjus žiaurių persekiojimų pavojui, pradėjo grįžti į tėvynę. Vasarą iš Bulgarijos sugrįžo J.Basanavičius, kurį, amžininkų teigimu, galėjai matyti visur, kur tik „buvo kalbama apie visuomenės darbus“. Lapkričio viduryje jis su kitais bendraminčiais – Donatu Malinausku, kun. Juozapu Ambraziejumi ir Mečislovu Dovainiu-Silvestravičiumi – pasirašė garsųjį Memorandumą, kuriame reikalavo etnografiškajai Lietuvai autonomijos. P.Vileišio pakviestas iš Varšuvos sugrįžo Jonas Kriaučiūnas ir dirbo „Vilniaus žinių“ redakcijoje.

Dabar istorikai dar nesutaria, kuriam pirmajam – J.Basanavičiui ar J.Kriaučiūnui – atėjo į galvą mintis sušaukti Vilniuje pirmąjį didįjį lietuvių tautos atstovų suvažiavimą, vėliau pavadintą Didžiuoju Vilniaus Seimu. Galbūt abiem. Juk atsišaukimą Lietuvos visuomenei, paskelbtą „Vilniaus žiniose“, pasirašė abu.

Į Didįjį Vilniaus Seimą susirinko apie du tūkstančius delegatų, atstovavusių įvairioms politinėms kryptims ir partijoms net iš tolimiausių valsčių, parapijų, miestelių. Knygnešiai, daraktoriai, kunigai, gimnazistai, ūkininkai, frakuoti ponai ir naminio milo sermėgomis apsivilkę valstiečiai, skrybėlėtos miesto ponios ir baltomis skarelėmis ryšinčios sodietės svarstė savo tėvynės ateitį, priėmė nutarimus. Šiandien juos turime surašytus anuometinių „Vilniaus žinių“ puslapiuose.

Seimas įvardijo, jog caro vyriausybė „yra pikčiausias mūsų priešas“, jog „geresnį gyvenimą galima įgyti tik laimėjus kovą su senąja tvarka“, jog „Lietuvos gyventojų reikalai pilnai gali būti užganėdinti tiktai prie tikros mūsų krašto autonomijos (savivaldos)“. Svarbiausias reikalavimas buvo Lietuvos autonomija su Seimu Vilniuje, „išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautybės ir tikėjimo“. Ir dar. „Toji autonomiškoji Lietuva turi būti sudėta iš dabartinės etnografiškosios Lietuvos kaipo branduolio ir tų pakraščių, kurie dėlei ekonomiškų, kultūriškų, tautiškų arba kitų priežasčių traukia prie to branduolio ir kurių gyventojai priklausyti prie jo panorės“.

Pakalbinkite Seinų ar Punsko vyresnės kartos žmones. Jie mintinai pacituos 1905 metų Seimo nuostatą: „Suvalkų gubernijos lietuviai turi būti priskirti prie autonomiškosios Lietuvos“. Jie laukia ir tikisi šios prieš šimtą metų paskelbtos nuostatos išsipildymo.

Didžiojo Vilniaus Seimo delegatai gerai įsiminė, jog caro valdžiai reikia „nemokėti jokių mokesčių, uždarinėti monopolius, neleisti vaikų į rusiškas pradžios mokyklas, neiti į Kauno, Vilniaus, Gardino valsčių teismus ir kitas dabartinės valdžios įstaigas, neleisti savo brolių į kariuomenę“. Taip pat reikia visas „mokyklas paversti grynai tautiškomis“, kur būtų mokoma gimtąja kalba, kur mokytų tą kalbą gerai išmanantis mokytojas.

Grįžę iš Vilniaus Seimo delegatai visa, ką girdėjo, perdavė savo kaimų, valsčių, parapijų žmonėms, o šie nesnaudė. Kaip rašo istorikas dr. Bronius Makauskas, „Kauno gubernijos rusų administracija buvo panaikinta 82 valsčiuose (iš 145), 33 lietuviškų Suvalkų gubernijos apskričių valsčiuose (iš 80), mažiau Vilniaus gubernijos Švenčionių, Trakų ir Vilniaus apskrityse (10 iš 55). 1905 metų įvykiai Lietuvoje buvo tikras lietuvmetis. Šiaurės Žemaitijoje ir Vidurio Lietuvoje susikūrė lietuvių valsčių savigynos būriai, kovinės grupės. Kelis kartus įvyko susidūrimai su kariuomene“. Anot prof. Antano Tylos, 1905-1906 metų įvykiai Lietuvoje – tai visos tautos judėjimas, orientuotas į valstybingumo atkūrimą, remiantis lietuvių tautos etnosu, į demokratinės visuomenės formavimą Lietuvoje.

Caro valdžia greitai atsipeikėjo. Lietuvoje prasidėjo represijos, sustiprėjo policijos, žandarmerijos, baudžiamųjų būrių akcijos. Buvo naikinamas žmonių turtas, žudomi ir kalinami, tremiami į Sibirą aktyviausiai pasireiškę gyventojai. Anot istoriko dr. Adolfo Šapokos, „ypatingai nukentėjo Akmenė ir Žagarė“, o „lietuviškoje Užnemunės dalyje buvo įvesta karo būklė ir įsakyta per tris dienas sugrąžinti senąją tvarką… Tokių pat grasinimų susilaukė Kauno ir Vilniaus gubernijos“.

Nors nuo carizmo represijų nukentėjo daug žmonių, bet pasėta laisvės siekimo sėkla dygo ir brendo, toliau kūrėsi ir stiprėjo partijos, stiprėjo tautos solidarumas. Galima teigti, jog Didysis Vilniaus Seimas priartino Lietuvos nepriklausomybę.

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija