Atnaujintas 2005 gruodžio 28 d.
Nr.98
(1399)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Tiesos spindulys veda taikos keliu

Mindaugas BUIKA

Popiežius kritikuoja nesibaigiantį melą politikoje

Bažnyčioje tradiciškai minima Pasaulinė Taikos diena, kuri švenčiama Naujųjų metų dieną. Ir šį kartą ji bus paminėta. Ta proga popiežius Benediktas XVI parašė kreipimąsi „Tiesoje – taika“. „Tiesos tema, be abejonės, yra labai brangi Benediktui XVI“, – sakė Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas kardinolas Renatas Martinas pristatydamas Šventojo Tėvo kreipimąsi. Naujajame pareiškime Pasaulinei taikos dienai pabrėžiama, jog „Dievas, vienintelis Dievas, daro visą gėrio ir taikos darbą veiksmingą“, ir tai turi skatinti krikščionis tiek maldai Viešpaties taikos malonei, tiek praktinei veiklai ekumeninėje bei tarpreliginio dialogo plotmėje, „įsitraukiant į taikos tarnybą“.

Pats Popiežius, patvirtinęs savo „nepajudinamą įsipareigojimą taikai“, naujajame kreipimesi aiškina, kad paanalizuoti tiesos ir taikos santykį jį paskatino prieš 40 metų užbaigto II Vatikano Susirinkimo socialinis mokymas, jog žmonijai nepavyks sukurti tikrai žmoniškesnio pasaulio visos planetos žmonėms, jei tai nebus daroma su atsinaujinusia dvasia atsiveriant taikos tiesai“ (Plg. Gaudium et spes, 77).

Susirinkimas taip pat moko, jog neteisingas būtų supaprastintas vertinimas, kad „taika reiškia vien karo nebuvimą“. Iš esmės taika turi gilesnę transcendentinę prasmę, nes ji yra „mylinčio Dievo nustatytos ir panorėtos tvarkos padarinys“, todėl taikos palaikymas reikalauja ypatingos atsakomybės. Taikos gė rio, „kaip dangiškos dovanos ir dieviškos malonės“, siekimas skatina prisilaikyti Dievo įstatymo nuostatų, ypač dėl žmogaus teisių gynimo, teisingumo ir lygybės įtvirtinimo ir dėl „žmogaus istorijos pritaikymo prie dieviškos tvarkos“. Šiais vertybių relityvizmo laikais taip pat yra svarbus popiežiaus Benedikto XVI teigimas, kad „autentiška taikos paieška turėtų prasidėti nuo suvokimo, jog tiesos ir melo problema neaplenkia nė vieno žmogaus ir jog ji yra esmingai svarbi taikiai planetos ateičiai“.

Taigi jeigu tiesa yra tvirtos taikos garantas, tai melas yra taikos priešas. Pasak Šventojo Tėvo, tai labai gerai patvirtino praėjusiame XX amžiuje vyravusios nacizmo bei komunizmo „klaidingos ideologinės bei politinės sistemos“, kurios klastojo tiesą. Tos jų melo nuodėmės pasekmė – žiaurus tolitarizmas, nešęs priespaudą ir išnaudojimą milijonams žmonių, pagaliau Antrasis pasaulinis karas su jų gausybe aukų ir netgi ištisų bendruomenių išnaudojimu. Neminėdamas konkrečios šalies ar režimo, popiežius Benediktas XVI taip pat nurodo didelį nerimą keliančius „mūsų laikų melus“, kurie sudaro grėsmingą mirties scenarijų įvairiose pasaulio dalyse.

Skirtingi stebėtojai šiame Šventojo Tėvo perspėjime įžvelgia vieną ar kelias nacionalinės bei tarptautinės politikos problemas, kurias spręsti trukdo realios padėties falsifikavimas. Pavyzdžiui, dabartinio Rusijos režimo klastingai sprendžiama Čečėnijos krizė, kuriai likdama abejinga tarptautinė bendruomenė pati tampa melo politikos bendrininke. Todėl iš tikrųjų yra svarbus Popiežiaus pastebėjimas, jog „autentiška tiesos paieška turėtų prasidėti nuo suvokimo, kad tiesos ir melo problema neaplenkia nė vieno žmogaus ir kad ji yra svarbi taikiai mūsų planetos ateičiai“. Kiekvienas turi jausti pareigą tarnauti svarbiam taikos gėriui – ypač tai liečia atsakingus politikus – ir dėti pastangas, kad žmonių ir tautų tarpusavio santykių „nenuodytų jokia netiesos forma“.

Humanitarinės teisės normos galioja ir kovoje prieš terorizmą

Tęsdamas tiesos ir taikos santykio analizę Šventasis Tėvas aiškino, jog „taikos tiesa turi galioti bei skleisti savo išganingą šviesą ir tragiškomis karo sąlygomis“. Čia jis vėl primena II Vatikano Susirinkimo konstitucijos mokymą, jog netgi teisingame kare „dar nereiškia, kad kovojant su priešu viskas yra leistina“ ir kad reikia laikytis tarptautinės humanitarinės teisės normų. Šis popiežiaus Benedikto XVI svarstymas sukėlė platų susidomėjimą dėl skandalingų kontroversijų, susijusių su žiniomis apie Irako karo belaisvių kankinimą bei kitus piktnaudžiavimus, kada Jungtinių Valstijų slaptosios tarnybos suiminėdavo Vakarų Europoje įtariamuosius dėl ryšių su teroristais ir jų tardymuose neva naudodavo prievartą.

Per dokumento pristatymą gruodžio 13 dieną žurnalistų paklaustas, ar tuo Popiežius tiesiogiai nesmerkia JAV dėl neleistinų veiksmų, kardinolas R.Martinas paaiškino, kad Šventasis Tėvas „nieko nesmerkia, bet kviečia visus prisilaikyti Ženevos konvencijų nuostatų“, kuriose kaip tik pabrėžiamas žmogiško elgesio reikalingumas su karo belaisviais bei kitais įtariamais suimtaisiais. „Kankinimas yra neleistinas asmens pažeminimas, nepriklausomai nuo to, kad ir kas tas asmuo būtų. Dėl šios priežasties Bažnyčia nepriima kankinimo kaip tinkamos priemonės tiesai išgauti“, – kalbėjo Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos vadovas.

Pabrėždamas tarptautinės humanitarinės teisės dokumentų svarbą, popiežius Benediktas XVI siūlo ją toliau tobulinti „atnaujinant ją aiškesniais nuostatais, labiau atitinkančiais kintančius šiandieninių ginkluotųjų konfliktų scenarijus bei vis naujesnių ir įmantresnių ginklų naudojimą“. Šia proga jis padėkojo įvairioms žmogaus teises ginančioms tarptautinėms organizacijoms, kurios aktyviai stebi, kaip taikomi minėti tarptautinės teisės dokumentai. Be abejonės, esant dabartinio karo su terorizmu specifikai, yra reikalingas aiškesnis „priešo“ sąvokos ir statuso apibrėžimas. Juk, pavyzdžiui, Guantanamo bazėje, Kuboje, kalinamus teroristus dabartinė JAV administracija nepriskiria prie įprastų karo belaisvių, kuriems gali būti taikomi Ženevos konvencijų reikalavimai.

Patį terorizmo reiškinį savo kreipimesi Pasaulinei taikos dienai popiežius Benediktas XVI pasmerkia be jokių išlygų, nes būtent terorizmas dabar per savo nusikalstamus veiksmus bei grasinimus laiko pasaulį „sukaustytą baimės ir nesaugumo“. Remdamasis savo pirmtako Jono Pauliaus II mokymu, Šventasis Tėvas iškelia dvi jas skatinančias idėjines tendencijas: ateistinį nihilizmą ir religinį fanatizmą (arba fundamentalizmą). „Nihilizmas neigia Dievo egzistavimą bei Jo apvaizdingą buvimą istorijoje; (ypač islamo pasaulyje pasireiškiantis) fanatiškasis fundamentalizmas subjauroja Jo meile bei gailestingumu spindintį veidą, pakeisdamas jį pagal savo paveikslą pasidirbtais stabais“, – teigia Popiežius. Kita vertus, nihilizmas ir fundamentalizmas turi ir bendrų bruožų: abu juos „vienija pavojinga panieka žmogui bei jo gyvybei ir galiausiai pačiam Dievui“.

Kaip atsvarą terorizmui bei kitų ginkluotų konfliktų nešamam blogiui, Šventasis Tėvas kviečia tikinčiuosius pažinti ir liudyti taikos Evangeliją. Taikos tiesos stiprinimas turi vykti per Dievo tiesos pripažinimą, nes tai „yra išankstinė ir būtina taikos tiesos stiprinimo sąlyga“. Taip popiežius Benediktas XVI perspėja Vakarų pasaulį dėl perdėtos sekuliarizacijos pavojaus taikai, nes „istorija įtikinamai įrodė, jog kova su Dievu, siekiant išrauti Jį iš žmogaus širdies, įbaugintą ir dvasiškai nuskurdintą žmoniją veda ateities neturinčių sprendimų link“.

Branduolinio nusiginklavimo aktualumas

Savo kreipimesi Šventasis Tėvas neužmiršta padėkoti ir šiai taikos tarnybai atsidėjusiems kariams, kurių dalyvavimas taikos ir laisvės atkūrimo operacijose kartais yra neišvengiamas. Čia jis vėl primena II Vatikano Susirinkimo mokymą, raginantį karius ištikimai ginti savo tėvynę, jos saugumą ir laisvę, taip prisidedant prie bendrojo taikos palaikymo. Popiežius Benediktas XVI pabrėžia ir Bažnyčios pastoracinės veiklos karinėse pajėgose svarbą, ragindamas kariuomenės ordinarus ir kariuomenės kapelionus „likti ištikimais tiesos skleidėjais“.

Atkreipdamas dėmesį į pastaruoju metu juntamą tam tikrą ginkluotų konfliktų sumažėjimą pasaulyje, popiežius Benediktas XVI remia kiekvieną, nors ir nedrąsų žingsnį taikos atkūrimo kryptimi Azijoje, Afrikoje ar Šventojoje Žemėje. Tačiau jis taip pat perspėja dėl galimo „naivaus optimizmo“, kurio klaidingumu šiais laikais yra daugelis nusivylę. Juk atrodė, kad po sovietinio komunizmo sistemos žlugimo ir „šaltojo karo“ užbaigimo pasauliui išaušo vos ne „amžinos taikos“ era. Tačiau šios viltys visiškai nepasiteisino ir, deja, toliau vyksta „kruvini brolžudiški konfliktai bei niokojantys karai, sėjantys ašaras bei mirtį plačiose žemės teritorijose“. Šventasis Tėvas taip pat primena kai kurių situacijų pavojingumą vadinamuosiuose politiškai „karštuose regionuose“, ypač Artimuosiuose Rytuose, o gal ir posovietinėje erdvėje, kai „konfliktas rusena it ugnis po pelenais ir gali iš naujo įsiliepsnoti, sukeldamas nenuspėjamo masto sugriovimus“.

Todėl reikalingas ypatingas tautų bei tarptautinės bendruomenės budrumas, ir turi jausti atsakomybę valstybinė valdžia, „kuri, užuot visomis išgalėmis veiksmingai skatinusi taiką, kursto piliečių priešiškumą kitoms tautoms“, aiškina Popiežius. Jis čia, kaip ir visame dokumente, konkrečiai nenurodo, kokią „valdžią“ turi galvoje, tačiau daugelis stebėtojų taip įžvelgia Benedikto XVI griežtą perspėjimą provokacinėmis kalbomis pasižyminčiam Irano prezidentui Mahmudui Ahmedinedžadui, kuris šokiravo pasaulį reikalavimu, kad Izraelis būtų „nušluotas nuo žemėlapio“ arba perkeltas kur nors į Vokietiją ar Jungtines Amerikos Valstijas.

Šventasis Tėvas taip pat nukreipė savo kritiką į tas „vyriausybes, kurios, norėdamos laiduoti savo saugumą, viltis deda į branduolinius ginklus“. Benediktas XVI, kaip ne kartą darė ir jo pirmtakas Jonas Paulius II, dar kartą priminė, kad „branduoliniame kare nugalėtojų nėra, tėra aukos“, todėl yra reikalinga, kad tiek vyriausybės tų valstybių, kurios „viešai“ turi tą ginklą, tiek ir „slaptai“ jį kaupiančios ar bandydamos pasigaminti, „pakeistų kursą, pasukdamos laipsniško ir darnaus nusiginklavimo linkme“. Čia galima pastebėti, kad Šventasis Tėvas išskirtinai pasveikino šiemet Nobelio taikos premija apdovanotą žymųjį branduolinio nusiginklavimo šalininką Tarptautinės atominės energijos agentūros vadovą egiptietį Mahmudą El Baradėjų.„Netgi šiandien, praėjus 60 metų po naikinančių išpuolių prieš Hirosimą ir Nagasakį, yra akivaizdu, jog pasaulio taika lieka pavojuje dėl branduolinio ginklo plėtotės“, – rašė Popiežius Nobelio premijos sveikinimo telegramoje. Padėkojęs laureatui už tarnystę pasaulio taikai, Benediktas XVI pamaldžiai prašė Dievo, kad Jis „vadovautų pastangoms visų tų, kurie darbuojasi taikos labui, ir ypač tų, kurie stengiasi užkirsti kelią masinio naikinimo ginklo naudojimui“. Tai svarbios pastabos, nes pastaruoju metu daug ir teisėtai kalbama apie pavojus, jog branduolinis ginklas gali atsidurti teroristų ar juos remiančių valstybių rankose, tuo tarpu didžiųjų valstybių nusiginklavimo procesas „įklimpo beveik visuotinio abejingumo pelkėje“.

Nerimą kelia karinių išlaidų didėjimas

Popiežius Benediktas XVI kreipimesi būsimajai Pasaulinei taikos dienai atkreipia dėmesį į nerimą keliantį karinių išlaidų didėjimą bei nesibaigiančią prekybos ginklais plėtrą. Pristatydamas dokumentą Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas kardinolas R.Martinas priminė, jog karinės išlaidos pasaulyje 2004 metais viršijo vieną trilijoną (1000 milijardų!) dolerių. Beje, beveik pusę šios sumos sudaro vien tik Jungtinių Valstijų gynybos biudžetas – tai sunki našta galingiausios šalies biudžetui, kenčiančiam nuo didžiulio deficito. Karinės išlaidos vidutiniškai vienam pasaulio gyventojui kasmet viršija 160 JAV dolerių (apie vieną litą kiekvienai dienai).

„Apie kokią taikos ateitį galima kalbėti, kai nepaliaujamai investuojama į gamybą jau esamų ir kūrimą naujų ginklų? – klausia Šventasis Tėvas. – Iš širdies gelmių kyla troškimas, kad tarptautinė bendrija rastų drąsos bei išminties ryžtingai ir bendromis pastangomis dar kartą išjudinti nusiginklavimo procesą, taip konkrečiai taikant kiekvienam žmogui ir kiekvienai tautai duotą teisę į taiką“. Šiam procesui spartinti, Benedikto XVI nuomone, galėtų svariai pasitarnauti tarptautinės struktūros, ypač šiemet savo 60-metį šventusi Jungtinių Tautų Organizacija, kuri, deja, vis labiau smunka į paprastos humanitarinės organizacijos lygį ir kuriai reikia susigrąžinti turėtą autoritetą, prarastą dėl vadovybės korupcijos skandalų.

Popiežius patvirtino pasitikėjimą šia didžiausia tarptautine organizacija, kurioje Šventasis Sostas turi nuolatinio stebėtojo statusą, ir kartu linkėjo jai sėkmingo atsinaujinimo pravedant reformą, apie kurią jau seniai kalbama, tačiau faktiškai rezultatai dar negali džiuginti. Šventasis Tėvas linki, kad daugiau kaip 190 valstybių narių turinčios Jungtinės Tautos taptų tikrai veiksmingu „teisingumo, solidarumo ir taikos vertybių skatinimo įrankiu pasaulyje“ ir gebėtų atsiliepti į globalizuotos dabartinės epochos reikalavimus.

Popiežius Benediktas XVI baigdamas savo kreipimąsi taip pat patvirtina, jog Bažnyčia toliau vykdys iš paties Kristaus gautą misiją skelbti „taikos“ Evangeliją. Šis Bažnyčios uždavinys tuo labiau reikšmingas, nes „taika, idant būtų autentiška ir tvari, statydintina ant tiesos apie Dievą ir tiesos apie žmogų uolos“. Šventasis Tėvas kviečia tikinčiuosius kuo intensyviau melstis už taiką, „nes taika pirmiausia yra Dievo dovana, kurios reikia nepaliaujamai melsti“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija