Atnaujintas 2006 sausio 6 d.
Nr.2
(1402)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Popiežius išdėstė vyskupams evangelizacijos programą

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI audiencijoje
priima Lenkijos vyskupus, atvykusius
į Romą su „ad limina“ vizitu

Šventasis Tėvas bendrojoje
audiencijoje ir per šv. Kalėdas

Popiežiui Benediktui XVI praėjusiais metais visiškai įsitraukus į savojo pontifikato uždavinių vykdymą, jis susitikinėjo su viena po kitos į Vatikaną kas penkeri metai privalomais vadinamaisiais „ad limina“ vizitais atvykstančiomis vyskupų grupėmis. Šiose kelionėse „prie apaštalų kapų“ pasaulio diecezijų ordinarai ir jų pagalbininkai supažindina Šventąjį Tėvą su padėtimi savose tikinčiųjų bendruomenėse, gauna iš jo reikiamą informaciją bei direktyvines paskatas, tvarko reikalus Romos Kurijos dikasterijose. Vien tik rugsėjo, spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais Popiežių aplankė Meksikos, Bulgarijos, Irako, Čekijos, Austrijos, Lenkijos episkopatų nariai.

Lietuvos katalikų ganytojams rengiantis atsakingam „ad limina“ vizitui, kuris numatytas šiems, 2006-iesiems metams, ypatingo dėmesio nusipelno Šventojo Tėvo išsakyti palinkėjimai mūsų kaimyninės Lenkijos vyskupams, kurie Vatikaną trimis etapais aplankė lapkričio 21-gruodžio 17 dienomis. Lenkijos katalikų episkopatas yra vienas didžiausių Europoje: 44-iose šalies diecezijose darbuojasi 129 vyskupai – ordinarai, augziliarai ir emeritai. Vyskupų konferencijos pirmininkas yra Peremyslio arkivyskupas Juzefas Michalikas, tačiau tradicinis Lenkijos primo titulas priklauso sostinės Varšuvos arkivyskupui kardinolui Juzefui Glempui.

Išskirtinis rūpinimasis religiniu švietimu ir žiniasklaida

Pradėdamas audienciją pirmajai jį aplankiusių Lenkijos vyskupų grupei lapkričio 26 dieną popiežius Benediktas XVI priminė, kad lenkai su nuolatinėmis maldomis lydėjo savo tėvynainio Jono Pauliaus II pontifikatą, „ypač jo perėjimo į Viešpaties garbę dienomis“. Šventasis Tėvas pripažino, kad tokio pat tikinčiųjų maldų pastiprinimo reikia ir jam pačiam, ką jis labai vertina ir nuolat prašo. Beje, visuose trijuose susitikimuose su Lenkijos ganytojais Popiežius primindavo savo pirmtako Jono Pauliaus II mokymą, kurio aktualumas iki šiol neprarado savo vertės. Štai pirmajame susitikime, sutelkdamas ypatingą dėmesį į religinio švietimo aktualijas, Benediktas XVI pirmiausia rėmėsi balandžio pradžioje mirusio popiežiaus Jono Pauliaus II posinodiniu apaštaliniu paraginimu „Ecclesia in Europa“, kuriame kalbama apie „jaunų žmonių ugdymo tikėjimu“ svarbą.

Žlugus komunistiniam režimui religinis švietimas sugrįžo į Lenkijos mokyklas, tačiau jis neturi pasitenkinti vien tik informacijos apie tikybas perteikimu, pažymėjo Šventasis Tėvas. Religinis švietimas, „paremtas tikinčių mokytojų asmeniniu liudijimu, turi išsaugoti savo autentišką evangelinį bruožą“ stiprindamas jaunų žmonių tikėjimą, viltį ir meilę bei iš šių didžiųjų dorybių kylančias krikščioniškąsias vertybes. Be to, kad Bažnyčios švietėjiška misija būtų tikrai vaisinga šiandieninėmis sąlygomis, būtina atsižvelgti į socialinę žmonių padėtį, pavyzdžiui, į ekonominius sunkumus bei didelį nedarbo lygį, kuris paveikia daugelį lenkų šeimų.

Jauni žmonės realų susidomėjimą tikėjimo ir religingumo klausimais dažnai išreiškia per „gilų jautrumą stokojančiųjų poreikiams“ ir stengimąsi padėti vienišiems seneliams bei neįgaliesiems. Dėl to popiežius Benediktas XVI palaikė gerą idėją, kad jaunų žmonių religinis švietimas būtų papildytas jų socialine veikla, pavyzdžiui, organizuojant atitinkamus jaunimo skyrius vietinėse „Caritas“ organizacijose. Taip paaugliai ir jauni žmonės, gavę evangelinį įkvėpimą tikybos pamokose, galėtų tiesiogiai jį perkelti į tarnystę vargstantiesiems. „Juk auklėjimas tikėjime turi pirmiausia vystyti tai, kas žmoguje yra gera“, – sakė popiežius Benediktas XVI lenkų vyskupams.

Kitas svarbus religinio švietimo aspektas yra vaikų ir paauglių „maldos skonio“ vystomas. Tarp įpročio įvairioms maldos formoms ugdymo, ypatinga vieta turi būti skiriama liturgijai, pirmiausia jaunų žmonių aktyviam dalyvavimui sekmadienio šv. Mišiose. Kadangi jaunų kartų formacija yra bendras tėvų, Bažnyčios ir valstybės uždavinys, itin svarbus jų glaudus bendradarbiavimas švietimo klausimais. Be to, žinant, jog šiandieniniai suaugusieji dar augo komunistinio režimo sąlygomis, kai vyravo valstybinio ateizmo ideologija, Bažnyčia turi ypatingą dėmesį skirti suaugusiųjų katechizavimui ir religiniam švietimui kurdama ir išlaikydama atitinkamas struktūras.

Baigiamosiose pastabose Lenkijos vyskupams Šventasis Tėvas paminėjo svarbų Bažnyčios santykio su žiniasklaida klausimą. Šių dienų pasaulio kultūroje turinti ypatingą vietą žiniasklaida „ne tik informuoja, bet ir formuoja savo audiencijos dvasią. Todėl ji yra svarbus evangelizacijos įrankis“, kalbėjo popiežius Benediktas XVI. Visa tai Bažnyčią įpareigoja rūpintis savosios žiniasklaidos stiprinimu ir profesionalumo ugdymu, taip pat imtis su atitinkamomis sielovadinėmis iniciatyvomis ieškoti kontaktų su visu žurnalistų pasauliu.

Skatinama vyskupo tėviška meilė ir globa

Gruodžio 3 dieną susitikęs su antrąja Lenkijos vyskupų grupe savo kalboje popiežius Benediktas XVI sutelkė dėmesį į visos Europos katalikų bendruomenei aktualią naujosios evangelizacijos temą. Išsamiai remdamasis savo pirmtako Jono Pauliaus II, praeito amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje iškėlusio „naujosios evangelizacijos“ iniciatyvą, mokymu, Šventasis Tėvas aptarė kiekvieno Katalikų Bažnyčios luomo uždavinius šioje plotmėje. Jis pažymėjo, jog naujosios evangelizacijos, kaip „gyvo, sąmoningo ir atsakingo“ tikėjimo gaivinimo, sėkmė priklauso nuo dviejų esminių dalykų: II Vatikano Susirinkimo nuostatų teisingo ir nuoseklaus įgyvendinimo ir darnaus vyskupų, kunigų, vienuolių bei pasauliečių bendradarbiavimo.

„Mes gerai žinome, kad svarbiausias asmuo evangelizacijos darbuose yra vyskupas, ant kurio pečių gula „tria munera“: pranašiškas, kunigiškas ir pastoracinis“, – sakė Benediktas XVI pirmiausia pabrėždamas hierarchų atsakomybę. Savo gyvenimo būdu vyskupas paliudija, jog Kristus, „kaip Pavyzdys“, gyvena šių dienų sąlygomis, ir tai visiškai atsispindi visų diecezijos reikalų tvarkyme. Iš tokio vyskupo liudijimo – skaistumo, neturto dvasios ir pamaldumo, paprastumo ir sąžinės jautrumo – sau įkvėpimo semiasi artimiausi jo bendradarbiai kunigai, kurie šias vertybes perteikia tikintiesiems. Taip pat yra svarbu, kad vyskupo nepriekaištingą gyvenimo būdą lydėtų „mylintis rūpinimasis“ visais diecezijos nariais ir ypač tais, kurie priklauso dvasiniam luomui.

Pirmiausia tai pasakytina apie seminaristų rengimą kunigystei, kur yra svarbus ne tik intelektualinis, bet ir dvasinis bei emocinis lavinimas. Popiežius Benediktas XVI čia priminė, jog kunigų reikalams skirto 1991 metų Vyskupų Sinodo nariai išreiškė pageidavimą, kad seminarijose būtų pakankamas skaičius gerą kvalifikaciją turinčių dvasios tėvų, prasmingai padedančių klierikams jų visapusės, taip pat ir jausminės brandos procese. Šventasis Tėvas akcentavo gruodžio pradžioje Katalikiškojo auklėjimo kongregacijos paskelbtą dokumentą, kuriuo draudžiamas homoseksualų priėmimas į seminarijas bei dvasinių šventimų jiems teikimas. „Aš prašau, brangūs broliai, visas šias direktyvas įgyvendinti praktikoje“, – pabrėžė Popiežius. Šią rekomendaciją turėtų be užuolankų priimti ne vien Lenkijos vyskupai.

Šventasis Tėvas sakė, kad vyskupas, kaip ganytojas, turi apsupti savo kunigus tėviška meile ir „net juos išbardamas, jeigu būtina, turi nepritrūkti šios tėviškos meilės“. Toks artumas turi pasireikšti per dėmesingą kunigų išklausymą, paramą iškilus sunkumams, padrąsinimą, ypač žinant, kad dabartinėmis radikalaus sekuliarizmo bei pašaukimų krizės aplinkybėmis ne vienas kunigas gali jausti vidinę psichologinę įtampą. Pasidžiaugęs kunigiškų pašaukimų gausa Lenkijoje, popiežius Benediktas XVI prašė vyskupus drąsinti kunigus į visuotinės Bažnyčios tarnystę misijose arba tuose Europos kraštuose, kur kunigų trūksta. „Tačiau, siųsdami kunigus dirbti į užsienį, ypač misijose, prisiminkite, kad jie yra reikalingi tiek jūsų dvasinės paramos, tiek atitinkamų materialinių resursų“, – teigė Šventasis Tėvas.

Jis pabrėžė, jog ir vienuolijos su joms būdinga charizmų gausa, kaip „didžiulis turtas Bažnyčiai“, turi užimti svarbią vietą evangelizacijos baruose. Šioje plotmėje vienuolių bendruomenės turi bendradarbiauti su kunigais ir pasauliečiais kartu rodydamos klusnumą ir pagarbą vyskupo autoritetui, kaip tai numato kanonų teisė. Vyskupai turi nevengti konsultacijų su vienuolijų vyresniaisiais, rūpintis vienuolių bendruomenių, ypač seserų vienuolių poreikiais, sudarant sąlygas jų intelektualiniam tobulėjimui. Priminęs spartų pašaukimų į moterų vienuolijas mažėjimą, – pastaruoju metu tas juntama ir Lenkijoje, – popiežius Benediktas XVI kvietė vyskupus drauge su vienuolijų vyresniosiomis ieškoti seserų vienuolių pašaukimams gausinti.

Krikščionių politinės veiklos reikšmė

Pereidamas prie ypač aktualios pokomunistinei Rytų Europos visuomenei pasauliečių dalyvavimo evangelizacijoje temos aptarimo, Šventasis Tėvas pirmiausia priminė savo pirmtako Jono Pauliaus II perspėjimą dėl „tylios apostazės“ sekuliarizuotoje Europos kultūroje, kai žmonės bando gyventi „tarsi Dievo iš viso nebūtų“. Tuo tarpu pasauliečių vaidmuo religiniame gyvenime daugeliu atveju yra nepakeičiamas, ypač toje kasdienio gyvenimo realybėje, kur priėjimas kunigui dažnai būna sunkus. „Vienas pagrindinių pasauliečių veikimo tikslų yra moralinis visuomenės atsinaujinimas, kuris negali būti paviršutiniškas, dalinis ar staigus, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI. – Jis turi būti paženklintas giliu pasikeitimu žmonių etose, tai yra, priėmimu atitinkamos vertybių hierarchijos, kuri formuotų pažiūras“.

Toliau Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį į specifinį ir atsakingą pasauliečių katalikų dalyvavimo viešajame ir politiniame gyvenime uždavinį. Jis patvirtino, kad Bažnyčia netapatina savęs su jokia politine partija ar sistema, kartu skatindama aktyvų pasauliečių įsitraukimą į politiką. Taip jie turi „aiškiai ir drąsiai paliudyti krikščioniškąsias vertybes“ bei jas apginti nuo įvairių grėsmių dalyvaudami viešuose politiniuose debatuose. Tai ypač svarbu dabartiniame europinės integracijos procese, kai reikia išsaugoti katalikiškus ir tautiškus bruožus, kartu liekant ištikimiems meile tiesai grindžiamam bendrojo gėrio reikalui. „Aš raginu, brangūs broliai, remti šią pasauliečių tarnystę, kartu rodant pagarbą jų teisingam politiniam savarankiškumui“, – kalbėjo Popiežius.

Svarbią katalikų politinio aktyvumo temą Šventasis Tėvas palietė ir gruodžio 19 dieną vykusiame susitikime su trečiąja Lenkijos ganytojų grupe, atvykusia į Romą su „ad limina“ vizitu. Priminęs II Vatikano Susirinkimo konstitucijos mokymą, jis sakė, kad tie, kurie jaučiasi esantys tinkami ar gali būti tinkami, „turi ruošti save sunkiam, bet tuo pat metu labai kiliniam politikos amatui“ ir atsidėti jam iš idėjinių sumetimų, o ne vien tik dėl materialinės naudos ar asmeninės karjeros siekimo. Katalikai politikai su būdingu asmenybės „integralumu ir išmintingumu savo veiksmais turi priešintis bet kokiam neteisingumui ir tironijai, kovoti prieš atskirų individų ar partijų savivalę bei kiekvieną netolerancijos apraišką“, aiškino Šventasis Tėvas.

Pasiaukojančioje tarnystėje visiems visuomenės nariams su meile ir tvirtumu, nuoširdumu ir teisingumu „krikščionys politikai negali likti be Bažnyčios paramos“, sakė Benediktas XVI vyskupams. Jis teigė ganytojams, kad jie, apsisprendę suteikti sielovadinę pagalbą politikos veikėjams, turi atsižvelgti į jų krikščioniškąjį tapatumą bei kaip jie taiko žmogaus prigimtimi grindžiamas visuotines moralines vertybes pilietinėje įstatymdavystėje, „kūrimui sambūvio, kuriame būtų gerbiamas žmogus visose jo egzistencijos plotmėse“. Šventasis Tėvas taip pat pabrėžė, kad šiuolaikinėje pliuralistinėje visuomenėje yra svarbu nustatyti teisingus santykius tarp Bažnyčios ir politinės bandruomenės, aiškiai išskiriant tuos uždavinius, kurių vykdymą prisiima krikščionys, kaip individai ar partijos nariai, bei jų, kaip piliečių, atsakomybe vadovautis krikščioniškąja sąžine ar vienybėje su savo ganytojais veikti Bažnyčios vardu.

Dėmesys parapinio gyvenimo prioritetams

Savo kalboje Lenkijos vyskupams analizuodamas pasauliečių veikimą, popiežius Benediktas XVI paminėjo ir parapijos, svarbiausio bažnytinio vieneto, gyvenimą. Šventasis Tėvas sakė, kad parapijos bendruomenė turi būti tikra „bažnytinė šeima“ ir, nepaisant jos didumo, reikia dėti pastangas, jog parapija netaptų tarsi „anoniminių tikinčiųjų minia“. Be abejonės, čia didžiausias vaidmuo tenka parapijos ganytojams kunigams, tačiau bendruomeniškumo formavime pasauliečiai taip pat gali suvaidinti svarbų vaidmenį. Nors parapijos pastoracinės bei finansinės tarybos lieka patariamojoje padėtyje, tačiau ugdant sveiką bendradarbiavimo dvasią jos gali „efektyviai padėti kunigams išskiriant bendruomenės poreikius ir nustatant būdus“, kaip juos galima būtų patenkinti.

Kunigų uždavinys – pasiekti, jog tarp parapijoje veikiančių įvairių organizacijų ir sąjūdžių neiškiltų nesutarimų bei nereikalingos konkurencijos, kad jie tarpusavyje darniai bendradarbiautų evangelizacijoje. Šventasis Tėvas pabrėžė, jog katalikiškos pasauliečių organizacijos neturi veikti šalia bažnytinės (vyskupijos, parapijos) bendruomenės, bet būtų visiškai į ją integruotos, savomis charizmomis prisidėdamos prie jos suklestėjimo. Ypatingos pastoracinės globos nusipelno ministrantai bei aktyviai liturgijoje dalyvaujančios mergaitės, nes ši tarnystė neretai subrandina kunigiškus ir vienuolinius pašaukimus.

Vyskupai ir kunigai taip pat turi remti katalikus savanorius, dalyvaujančius karitatyvinėje, gyvybės gynimo, rengimo šeimai, katechetinėje ir misijinėje veikloje. „Aš žinau, kad Lenkijoje yra išvystyta savanoriška darbo forma, kurios tikslas – ginti žmogiškąją gyvybę nuo prasidėjimo iki natūralios mirties. Šie žmonės pagrįstai laukia vyskupų, kunigų ir visos tikinčiųjų bendruomenės padrąsinimo ir moralinio palaikymo, – sakė Šventasis Tėvas. – Misijos yra kita Bažnyčios gyvenimo sritis, kurioje aktyviai veikia savanoriai. Vis daugiau pasauliečių išvyksta į misijų kraštus įgyvendinti savo profesinius gebėjimus ir talentus, tuo pačiu metu nešdami krikščioniškosios meilės liudijimą pasaulio vargingiausiuose regionuose. Jų veikla nusipelno pagarbos ir pripažinimo“.

„L’Osservatore Romano“ nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija