|
Keli epizodai iš gyvenimo
Prieš Antrąjį pasaulinį karą mano tėvukas turėjo labai gerus arklius, tad sovietų buvo mobilizuotas į darbus Kėdainių aerodrome. Buvo suvaryta keli šimtai kaimo žmonių su vežimais. Tėvukas jau buvo patyręs karo baisumus, nes buvo mobilizuotas per Pirmąjį pasaulinį karą, o grįžo namo tik po septynerių metų. Jo nepažino nei mama, nei tėtis. Grįžo suvyriškėjęs, su dideliais ūsais ir uniforma
1941-ųjų birželio 22-ąją tėvukas iš garso suprato, kad atūžia ne sovietų lėktuvai. Tik staiga pakilo į orą du sovietų lėktuvai ir degdami nukrito. Tėvukas įspėjo Kėdainių aerodrome dirbusius draugus, kad laikas bėgti, nes prasideda karas
Viršila šaukė: nebijokite tai manevrai. Tėvukas įsėdo į vežimą, paragino arklius ir, nepaisydamas jokių kelių, nuskubėjo laukais namo, jam iš paskos į Vilkijos pusę riedėjo dešimtys vežimų.
1944 metų vasarą vėl sugrįžo sovietai, vėl Lietuvos žmonėms prasidėjo vargai: trėmimai į Sibirą, į kalėjimus, vyrų gaudynės į sovietų raudonąją armiją kovoti prieš Hitlerio armiją. Vietiniai aktyvistai drauge su okupantais pradėjo kurti kolūkius, kurių niekas nenorėjo. Prisimenu, kaip ginkluoti stribai žmones suvarydavo į mūsų sodybą, nes čia buvo didesnės patalpos, ir versdavo pasirašyti prašymą stoti į kolūkį, tačiau niekas nesirašė
Mano tėvukas, kaimynas Rimkus ir Rašinskas, kad nebūtų verčiami pasirašyti, slėpdavosi lomoje rugiuose, o aš buvau jų ryšininkas, pranešinėdavau, kas dedasi susirinkime.
Vieną kartą per tokį susirinkimą sovietų aktyvistai paklausė: kas esate prieš kolūkį, pakelkite rankas. Visi tylėjo ir rankų nekėlė, nes bijojo, kad neišvežtų į Sibirą. Aktyvistai užprotokolavo, kad vienbalsiai visi pritarė tylėjimu. Ir ėmė į vieną vietą vežti inventorių, arklius į bendrus tvartus, o kolūkio pirmininku išrinko patį kvailiausią, nes tas sutiko.
Visi turėjo eiti dirbti į kolūkį, darbadienius rašydavo į darbo knygutę. Metų pabaigoje skaičiuodavo derlių: tiek prikulta, tiek valstybei, tiek sušerta gyvuliams, tiek palikta sėklai. O už darbadienį žmonėms nieko nelieka. Tad šį kartą veltui parodysime kiną. Tiesa, jau antrais kolūkio gyvavimo metais už darbadienį žmonės gaudavo po 100 gramų grūdų. Daug krito kiaulių, karvių, o daugiausia arklių
Taigi teko vargą vargti okupantų pavergtoje tėvynėje.
Albinas MARMA
Vilkija, Kauno rajonas
© 2006 XXI amžius
|