Atnaujintas 2006 sausio 6 d.
Nr.2
(1402)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Stabili korupcija

Neseniai iš Pasaulio banko bei Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko parengtos Verslo aplinkos bei įmonių veiklos apžvalgos sužinojome, kad Lietuvos korupcijos suvokimo indeksas šiais metais gali pablogėti. Minėtų bankų ekspertai nustatė korupcijos Lietuvoje koeficientą – 4,3, kuris jau kelerius metus nesikeičia. Lietuva tarp Europos Sąjungos naujokių – Rytų ir Vidurio Europos šalių – lenkia tik Latviją (indeksas 4,2) ir Lenkiją (3,4).

Nuskambėjus šiai „naujienai“, per visus žiniasklaidos čiaupus pasipylė gausūs komentarai bei keisti pasipiktinimai, kaip antai, valdančiosios Socialdemokratų partijos atstovo Juozo Oleko, kuris viešai išreiškė abejonę dėl Pasaulio banko ekspertų kompetencijos korupcijos tyrimo srityje. Matyt, Socialdemokratų frakcijos Seime seniūnas greitai suskaičiavo, kad LSDP partijos valdymo laikotarpis įtartinai sutampa su korupcijos indekso stabilumu.

Sakyčiau, Lietuvoje korupcijos priežastis slypi įsitvirtinusioje partinėje sistemoje. Deja, ta sistema dar sustiprinta 2004 metais Seimo patvirtintame Politinių partijų finansavimo įstatyme. Atrodo, kad precedento neturinčiame teisės dokumente įteisintas ydingas principas, kuris naudingas tik tiems, kurie atkakliai ir bet kokia kaina siekia išlikti Seime, savivaldybėje ar vykdomosios valdžios struktūrose. Įstatymo esmė leistų manyti, kad dvipartinė sistema – kairė-dešinė, – kurios taip siekė konservatoriai, pagaliau sukurta. Kaip sakė LSDS suvažiavime europarlamentaras profesorius Aloyzas Sakalas, Lietuvoje dabar beliko tik dvi – lygių ir dar lygesnių teisių politinės partijos. Lietuvai patekus į NATO ir ES, daugelis žmonių nustojo savo pilietinio ar politinio aktyvumo, nes mano, kad pagrindiniai tikslai įgyvendinti, o politika – tai nešvarus reikalas, ir tik dideli bei maži niekšai veržiasi į valdžią. Dabar tokias nuotaikas sustiprino Pasaulio banko ekspertai .

Tai ką gi daryti? Nejau visuomenė ir toliau paves kovoti su korupcija korumpuotiems valdininkams, nuolat bėgiojantiems iš vienos valdančiosios partijos į kitą? Ar galima bent įsivaizduoti, kaip korumpuotas funkcionierius pats kovoja su savo korupcija? Apskritai kaip tą kovą galima įvardyti, nes, kiek teko domėtis, tokio apibrėžimo ar žodžio reiškiniui įvardyti nėra, nebent sukursime žodį iš abreviatūros TSKP.

Socialdemokratų sąjunga prieš keletą metų siūlė priimti tokį įstatymą, kuris draustų perėjūnams iš vienos partijos į kitą užimti aukštus partinius postus bei be solidesnio partinio stažo balotiruotis rinkimuose į Seimą ar savivaldybę. Prieš priimant Politinių partijų finansavimo įstatymą, būtų logiška priimti veiksmingą, tokį, kokį siūlė LSDS 2003 metais, o ne simbolinį politiko moralės, garbės ir etikos kodekso įstatymą. Taip Lietuvoje Seimas sunaikintų pamatą stabiliam korupcijos koeficientui įsitvirtinti. Tačiau peršasi išvada, kad buvusiems ir esamiems „abonentams“ toks įstatymas būtų neparankus. Nūnai atsirado dar vienas gan keistas reiškinys – skirtingų partijų atstovai vienbalsiai balsuoja Vilniaus miesto taryboje.

Taigi, atrodo, pagrįstai tauta valdžią dažnai vadina loviu. Tiesa, kartais pasitaiko, kad kai kada ir kai kur „tradicinės“ partijos pasipeša, tačiau berods tik dėl teisės, iš kurios pusės stovėti prie lovio. Lietuvos funkcionierių vieninga partija seniai perbrido per Rubikoną, bet niekas nesikeičia – abonentinis stabilumas, išreikštas korupcijos indeksu 4,3, – aukščiau už viską. Belieka laukti: kai visi vėl tapsime vieno partinių ir nepartinių rinkimų bloko nariais, tada jau tikrai mieli Lietuvos žmonės, kaip dažnai tautą vadina valdžios atstovai, gyvens gerai.

Algirdas JANUTAS,

LSDS tarybos narys

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija