Atnaujintas 2006 sausio 18 d.
Nr.5
(1405)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kur paukštis lekia, ten plunksną meta

Marija MACIJAUSKIENĖ

Tapytojas Eugenijus Survila 2005 m.
gruodžio 4-ąją švenčiant 80-metį

Eugenijus Survila. Akademiko
Vlado Lašo portretas

Rašytojo žodžiui reikli redaktorė Aldona Liobytė prieš 25-erius metus po straipsnio apie Bronę Buivydaitę man išpranašavo memuaristės kelią: „Rašykite ir toliau apie nuėjusius žmones – čia Jūsų duona“ (1981 01 12). Ir iš tiesų mano gyvenime, kaip sakoma, visi keliai vedė į Romą. Įsitikinsit. Buvo taip. Ankstyvoje vaikystėje iš Kalėdų Senelio buvau gavusi poezijai albumėlį, o 1938 metų birželį viename jo puslapyje atsirado vaza su trimis pamerktomis tulpėmis ir dedikacija nuo E.Survilos. Ar tada aš galėjau numanyti, kad po 20-ies metų, atvykusi dirbti į Kauną, parodose pamatysiu buvusio tada trylikamečio tapytus portretus?! O susitikom su Eugenijumi Survila prieškario metais Vytauto pr. 27-3, kur buvau pas savo tetas. Pusbroliai su draugais šventė jauniausiojo, Vainučio, gimtadienį ir aš buvau pakviesta į tą draugiją. Tada pusbrolio suolo draugas ir pamalonino tomis trimis tulpėmis. Ak, trys kortos... Trys tulpės... Trys – lemtingas skaičius. Gal taip man buvo skirta papildyti savo kultūros žmonių galeriją ir tapytojo E.Survilos mažu portretu?! Tačiau šįkart tai nebus E.Survilos dailininko portretas, kokį norėčiau matyti, bet tik vienas kitas štrichas jo pažinimo link, tik užuomina, tai yra, kad susitikę parodų salėse neprasilenktumėm. Tokia bus šio laikraštinio žodžio nuostata.

Juk kiekvienas reiškinys, kiekvienas įvykis ar faktas turi išeities tašką, savo pradžią. Tą likimo pasiūlytą kelią būsimajam dailininkui dovanojo taip pat dar ankstyvoje vaikystėje. Jo tėvas – agronomas retai būdavo namuose ir taip pat su vaikais. Mat dirbdavo Alytaus, Daugų ar Kavarsko apylinkėse. Kartą tėvas, atplėšęs laikraščio kraštelį, ant jo sūnui nupiešė ančiuką, paskui įdėjo akutę... Berniukui tai buvo stebuklas! Ir jam dingtelėjo mintis pačiam nupiešti šuniuką... paskui žmogeliuką... ir taip jis aistringai įsitraukė į tą žaidimą, kad vis norėjo vėl ir vėl mėginti ieškoti, sužinoti. Tai vertė begalinis smalsumas.

Baigęs „Aušros“ berniukų gimnaziją, vokiečių okupacijos metais įstojo į Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, o kad būtų išgelbėtas nuo kariuomenės, lankė ir mokytojų seminariją. Institute dirbo puikūs dėstytojai: V.Jonynas, P.Kalpokas, J.Zikaras, S.Ušinskas ir kiti, o dailės istoriją ir tapybą jam dėstė Vytautas Kairiūkštis. V.Kairiūkštis dėstė labai įtaigiai ir įdomiai, dažnai su kerinčiais ekskursais po jo dievinamų prancūzų tapytojų, ypač impresionistų, laboratorijas. Jau minėjau, kad E.Survila buvo godus žinių, dėmesio ir supratimo, todėl didesnę dalį laisvo laiko praleisdavo V.Kairiūkščio namuose klausydamas intelektualių samprotavimų dailės klausimais ir nepakartojamų pasakojimų. O jaunojo studento smalsumo kišenėje buvo neišsenkama daugybė klausimų, aiškinantis kūrybinio darbo paslaptis.

Turiu prisipažinti, kad apie psichologinio portreto meistrą E.Survilą seniai ketinau rašyti, tačiau vis atidėliojau, drovėjausi. Dabar jau negalėjau trauktis, nes dailininkas 2005-ųjų gruodžio 4-ąją atšventė savo 80-metį.

Žinoma, aš ne menotyrininkė, tad tegul man bus atleista, – ieškosiu kitų būdų, kad liktų nors peltakiuotas paveikslas mūsų kultūros istorijai, mano plunksnos užfiksuotas.

Dabar jau aš, kaip studijų metais E.Survila pas V.Kairiūkštį, tapau smalsi. Tačiau prakalbinti E.Survilą iš tiesų buvo sunku, nes dailininkas labai nenoriai atveria savo dirbtuvės kasdienybės duris.

Jo nutapytų portretų galerijoj daugiausia mokslo ir kultūros žmonės – asmenybės: rašytojas Juozas Grušas, liaudies artistas Juozas Laucius, dainininkė Marijona Rakauskaitė, režisierius Antanas Sutkus, mokslininkai – Vladas Lašas, Tadas Ivanauskas, Zigmas Januškevičius, tuometinis Politechnikos instituto rektorius Marijonas Martinaitis, gydytoja ir rašytoja Agnietė Steponaitienė... Iš tiesų prisiminus tuos darbus, gali teigti, kad šio rašinio kaltininkas yra baltasis mūsų kultūros istorijos metraštininkas.

O kiekvienas darbas turi savo gimimo paslaptis. Netgi eilėraštis ar kalvio nukaltas ratlankis. O čia – asmenybės! Čia vyksta dviejų žmonių kartais nebylus, o kartais ir nuotaikingas bendravimas. Juk kitaip dailininkas savotiško savo modelio nepažintų, neatskleistų jo vidinio pasaulio (kas be ko, ir išorinės detalės ypatingai svarbios), ir tada jo darbas, jo pastangos būtų perniek. Tai patvirtina ir dailininko Boleslovo Klovos, prieš 30 metų komentavusio E.Survilos darbus, žodžiai: „E.Survila nesiekia nustebinti žiūrovo netikėtais kompozicijos vingiais, išraiškos priemonių originalumu. Dailininkui svarbiausia vaizduojamas žmogus, jo asmenybė, jo vidinis pasaulis. Pozuojantis asmuo, anot dailininko, tampa kūrinio bendraautoriumi, nes jis pats iš dalies nusako paveikslo kompoziciją, kolonistinį sprendimą, išraiškos priemonių pasirinkimą“.

Pirmąjį monumentalųjį portretą nutapė dar nebaigęs instituto. Tai buvo J.Lauciaus portretas. Jis 1951 metais pirmasis ir pateko į parodą. Kai peržiūriu E.Survilos nutapytų portretų galeriją ir jų sukūrimo datas, stebiuosi, kad nuo pat pradžių ėmėsi labai ryškių asmenybių, nes šis darbas reikalauja didelio takto, subtilaus psichologinio įžvalgumo. Jis buvo atkaklus ir reiklus sau.

Minėjau, jog mane domina, tikiu, kad ir jus, tų portretų gimimo istorijos. Taigi E.Survilai net nenujaučiant, praskleiskime uždangą.

T.Ivanauskas – pasaulinio masto mokslininkas, ornitologas, tad vien jo darbai, jo vardas tariami su didžiule pagarba. Bet dailininkas buvo atkaklus – ką sumanė, tą ir turi padaryti. Ir pasibeldė į akademiko T.Ivanausko buto duris. Mokslininkas, sako, atidžiai išklausęs jaunąjį interesantą ir pasakęs: „Ateikite kitą kartą; aš pažįstu A.Žmuidzinavičių...“ O A.Žmuidzinavičius buvo autoritetas, tad po neilgo meto E.Survila jau pradėjo tapyti. T.Ivanauskas, kas to nežino, buvo puikus pasakotojas. Tad kiekvieno seanso metu dailininkas, stebėdamas T.Ivanauską ir ieškodamas ne tik poteksčių, bet ir regimų svarbių detalių, kad galėtų realizuoti savo užmanymą, išklausydavo įdomiausius monologus apie jo stebėtą gamtą, jos reiškinius ir apie įvairiausius paukščius. Paukštis! Ar jums, kas pažinojo mokslininką, jis neprimena paukščio?! Jaučiu, kad tas E.Survilos atradimas padėjo jam sėkmingai išspręsti menotyrininkų labai palankiai įvertintą portretą.

Tarp kitko, apie daugumą į dailininko E.Survilos akiratį patekusių asmenybių pati esu rašiusi, tad buvo smalsu.

Z.Januškevičius, lietuvių kardiologijos mokyklos kūrėjas, taip pat žinomas pasaulyje. Tai štai dailininkas užmetė ir čia meškerę; jis, kaip jau matėt, buvo atkalus. Atėjusį svečią profesorius pasodino priešais. Išklausęs pasakė: „Gerai, aš jūsų lauksiu be penkiolikos vienuoliktą“. Laiko dar buvo marios, bet, kai eidamas gatve E.Survila dirstelėjo į laikrodį, jau teko labai skubėti. Bet dar prieš vienuoliktą jau lūkuriavo prie akademiko kabineto durų. Lygiai sutartu laiku pasibeldė. Pravėręs duris, rado būrį baltais chalatais susirinkusių. Trauktis nebuvo kur, nes tiksėjo brangus profesoriaus laikas. Z.Januškevičius pakėlė ranką, dirstelėjęs į laikrodį atrodė patenkintas dailininko punktualumu. (Šitą akademiko laiko vertinimą, o tuo pačiu ir pagarbą kitam jau žinojau. Sako, ir pats pavėlavęs ar anksčiau pasirodęs Z.Januškevičius vis atsiprašinėdavęs. Tai kiekvienam iš mūsų rimta pamoka.) Paskelbęs, kad posėdis baigtas, pakvietė E.Survilą į auditoriją, kur skaitė studentams paskaitą. Po to pasisakė skaitysiąs tą patį kursą rusų kalba. Aišku, dailininkas ir ten panoro būti, kur niekieno nevaržomas stebėjo ir piešė eskizus. Vėliau jau susitikdavo dailininko studijoje. Pozuojant Z.Januškevičius mėgdavęs klausytis klasikinės muzikos.

E.Survila ketinęs nutapyti nuo vaikystės mums pažįstamus ir mylimus Antaną Vienuolį, Vincą Mykolaitį-Putiną, Ievą Simonaitytę, bet, kol susiruošė, jie jau buvo baigę žemiškąją kelionę. Man atrodė, kad dailininkas gailisi dėl savo nerangumo, kartais per didelio neryžtingumo ir suprato, jog nieko negalima atidėti rytojaus dienai, nebent susitikimą su mirtimi, o tas susitikimas ne nuo mūsų priklauso... Vadinasi, delsti negalima. Tai pasitvirtino. Kartą E.Survila paprašė savo buvusį labai sudėtingos biografijos ir charakterio dėstytoją tapytoją Rimtą Kalpoką papozuoti. Dailininkas buvo dėkingas, kad šis sutiko. R.Kalpokas pozuodamas pasakojo ir taip bendraujant ištirpo riba tarp dėstytojo ir buvusio studento. O E.Survila tapė, net nenujausdamas, kad greit tą draugystę nutrauks R.Kalpoko mirtis. Tačiau portretas, puikus portretas liko...

E.Survilos kūrybinėj biografijoj yra ir kompozicijų, ir niuansuotų peizažų, kur išskirtinę vietą užima uosto ir laivų ar laivelių tema. Yra nemažai padaręs sieninės tapybos bei taikomosios dailės darbų visuomeniniams pastatams.

Pradedant 1951-aisiais dalyvavo visose miesto ir respublikinėse dailės parodose. Surengė septynias personalines parodas. Daugiausia – 30 – jo darbų yra įsigijęs M.K.Čiurlionio nacionalinis dailės muziejus, vilniškis – apie dešimt. Jo darbų turi ir Teatro muziejus, Kauno akademinis dramos ir Muzikinis teatrai, kitos įstaigos, privatūs asmenys Lietuvoje, Švedijoje, JAV...

Be abejo, kiekvienas iš mūsų ir klausydamiesi koncerto, ir skaitydami knygą, ir būdami dailės parodose turime savo nuomonę. Bet šįkart reziumuojant paliksiu prieš trisdešimt metų dailės žinovų parašytuosius žodžius.

Boleslovas Klova: „E.Survilos portretai – savita vaga šio žanro lietuvių tapyboje. Tvirta kompozicinė sandara, išraiškingu piešiniu, aiškiu ir apibendrintu figūros siluetu, sodriu dekoratyviniu spalvų deriniu, drąsiu, plačiu potėpiu ir, svarbiausia, optimistiniu, pakiliu požiūriu į gyvenimą E.Survilos portretai išsiskiria iš kitų autorių šio žanro kūrinių“.

Marijos Matušakaitės žodžiais, E.Survilos darbuose spalva stiprina emocinį portreto poveikį. „Dailininko darbuose, – akcentuoja menotyrininkė, – prabyla ne tik žmogaus veidas ar žvilgsnis. Ne mažiau išraiškingos būna čia ir rankos, organiškai įjungiamos meninio kūrinio sandaron“. Ir toliau, apžvelgdama dailininko 50-mečiui skirtą parodą, rašė: „E.Survila – jautrus koloristas. (...) Tapytojas labai pamėgęs uostų ir laivų motyvą. (...) Vienuose dominuoja laisvas, energingas potėpis, efektinga faktūra, kituose ieškoma dekoratyvaus spalvų ir formų apibendrinimo“.

Kalbėdama apie E.Survilos nutapytus portretus prisiminiau, kad kažkada esu pasakiusi: jei būčiau tapytoja, išryškinčiau portretuojamojo akis ir rankas, nes jos iškalbingiausios. Apie tai užsiminus laiške žinomam grafikui Mikšiui, sulaukiau jo kelių rankos piešinių. Turbūt buvau teisi?! Baigdama noriu pasakyti, kad mano požiūris, kalbant apie E.Survilos darbus, daug kur sutampa su čia paminėtų žinovų žodžiais.

Tačiau tapytojo E.Survilos tapybą reikia pamatyti, ir ne kartą, nes kiekvienąsyk atrandi vis kitų niuansų, kaip ir skaitydamas gerą lyriką. Sausio 12 dieną Meno fotogalerijoje buvo atidaryta E.Survilos darbų paroda.

Kaunas

Ričardo ŠAKNIO

nuotrauka ir fotokopija

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija