Atnaujintas 2006 sausio 18 d.
Nr.5
(1405)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Mokytoja – kaip švyturys

Elvyra RAŽANAUSKAITĖ

„Mokytojos mokyklėlės lange žiba žiburėlis“, – sako Kauno Žemųjų Šančių (ypač Krantų gatvių) ir arčiau Šančių gimnazijos gyvenantieji gyventojai, kai vakarais mato nedidelio namelio lange šviesą. Šiame mažame tėvų namelyje nuo vaikystės gyvena lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Aleksandra Šalčiūtė. Ji išleido ne vieną 13-osios ir 7-osios vidurinių mokyklų mokinių laidą, dėstydama lietuvių kalbą ir literatūrą. Ir dabar garbaus amžiaus mokytoja pensininkė gelbsti lietuvių kalbos ir literatūros žiniomis atsiliekančius buvusių savo mokinių vaikus ir vaikaičius. Mokytoja ir anksčiau, dar dirbdama, ir dabar geranoriškai, kantriai ir sėkmingai padėdavo ir padeda tiems, kuriems reikia jos pagalbos.

Žemųjų Šančių švyturys, – kaip ją vadinu aš, – gyvena labai kukliai. Ji yra sąžiningas, doras žmogus, idealistė – turtų nesukrovė, net namo nepasistatė. Jos dviejų mažų kambarių medinis namelis neaprūpintas net būtiniausiais patogumais. Ne taip seniai įsivedusi į namą šaltą vandenį, kieme likusį šulinį ji apsodino įvairiais augalais. Mokytoja yra romantikė. Jos namelį supa nedidelis sodelis (primenantis Fausto Margaritos sodelį). Darželyje auga kruopščiai prižiūrimos įvairios gėlės. Daugiausia čia auga tos gėlės, kurias jai padovanotos Amžinybėn išėjusių ar dar gyvų esančių jos draugų ir bičiulių. Tos gėlės jai primena ne vieną artimą žmogų bei dovanojimų epizodus.

Mokytoja gyvena viena, bet turi augintinių: kiemelyje vis paloja būdoje įsikūręs šuniukas, namuose murkia gražus katinėlis. Sunki, neaprūpinta buitis moters nebaugina. Ji sakosi taip įpratusi, nors dabar jau ir sveikata reikalauja daugiau patogumų, jai reikia daugiau pagalbos.

Baigusi Kauno „Aušros“ mergaičių gimnaziją, Aleksandra karo metais kurį laiką mokytojavo Utenoje. Čia ištekėjo už savo bendradarbio, kūno kultūros mokytojo, aukštaičio, arklių sporto mėgėjo, Lietuvos rekordininko (jis su arkliu buvo apjojęs Lietuvą) Vaclovo Smalio. Pažinau Aleksandrą pokario metais, kai abi studijavome Kauno Vytauto Didžiojo universitete, ji – lituanistiką, aš – istoriją. Buvome to paties kurso mokslo draugės. Be to, jos vyras tuo metu dirbo Kauno jaunimo teatre aktoriumi ir kartu studijavo istoriją tame pačiame kurse kaip ir aš.

Jau tada atkreipiau dėmesį į Aleksandrą. Ji buvo nepaprasta moteris. Dirbo Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje redaktore. Už darbą buvo giriama. Studijuodama universiteto stacionare ji mokėsi labai gerais pažymiais. Aleksandra skyrėsi iš kitų pareigingumu, gabumais, buvo labai apsiskaičiusi. Buvo aukšto ūgio, visada rimta išraiška. Bet kitiems visada būdavo maloni, geranoriška, kukli, dvasinga. Jau tada ji buvo fakulteto švyturys.

Istorijos-filologijos fakultetas tilpo universiteto centrinių rūmų antrajame aukšte. Aleksandrą matydavau kasdiena. Žinojau, kad jie augina mažametį sūnų Saulių. Žinojau ir tai, kad jai ne kartą po sužeidimo daryta kojos kaulo operacija, ir kaulas yra suplonėjęs. Sunku jai būdavo pareiti pėsčiomis į namus (transporto tada nebuvo) po darbo dienos, bet to meto sunkumai buvo tik jos vargų pradžia. Aleksandra buvo nėščia ir gydytojai jai patarė atsisakyti vaiko, nes kojos kaulas gali neatlaikyti didelio svorio. Ji, rizikuodama koja, vaiko neatsisakė, aborto nedarė.

Tuo metu buvo areštuotas, įkalintas jos vyras ir ištremtas į Vorkutą, iš kur negrįžo. Aleksandra susilaukė dukros Guodos, liko viena su dviem mažais vaikais. Tik tiek gerai, kad turėjo tėvus, kurie padėjo auginti vaikus. Bet, kaip ir buvo numatę gydytojai, jai reikėjo amputuoti koją. Taigi koją aukojo dukrai.

Prisimenu 1948 metų saulėtą pavasario dieną. Gatvėse skubantys žmonės atrodė linksmi ir laimingi. Puokštele žibučių nešina, ėjau lankyti ligoninėje gulinčios, nelaimių ištiktos Aleksandros. Ji ir šiandien mena, kaip po operacijų to meto Lietuvos pažiba chirurgas Kuzma jai sakė, kad ji moka laikytis, pavadino ją šaunia mergiote. Taigi ir aš tą mačiau. Ligoninėje radau ją ramią, savo likimą pasitikusią ištvermingai, ji net nesiskundė. Aleksandra buvo ir yra tvirta, tauri.

Universiteto baigimo ji neatidėjo, baigė su pagyrimu, bet paskyrimo į darbą negavo (mat su vyru nebuvo išsiskyrusi). Ji pati susirado darbą. Drauge su Vairu-Račkausku įkūrė Petro Cvirkos muziejų. Bandė dirbti bibliotekoje, bet iš tiesų norėjo dirbti mokykloje. Pagaliau šiaip taip gavo pamokų 13-ojoje vidurinėje mokykloje. Vargo Aleksandra ir toliau, ypač žiemą, kai reikėdavo su protezu eiti apledėjusiu „beždžionių tiltu“ į Panemunę (tiltas, sugriautas karo metu, tada dar nebuvo atstatytas). Tik po kelerių metų pagaliau pavyko Aleksandrai gauti pamokų 7-ojoje vidurinėje mokykloje, netoli nuo namų, kur ji ir dirbo iki pensijos ir dar ilgiau. Be to, vienu metu ji dėstė tautosaką Vilniaus universiteto Kauno fakultete. Aleksandra buvo labai gera mokytoja, auklėtoja, manau, viena geriausių Kaune. Jos mokiniai ir šiandien prisimena ne tik ją, jos pamokas, bet ir nuolatines ekskursijas po įvairias Kauno ir Lietuvos vietas, lankant rašytojų tėviškes, muziejus. Ir dabar jos buvę mokiniai, kai kurie jau patys pensininkai, lanko mokytoją, tariasi su ja rūpimais klausimais, sveikina ją jos vardadienio, gimtadienio bei bendrų švenčių dienomis, talkina jai jos reikaluose. Dalyvavau jos 80-mečio jubiliejuje, į kurį susirinko nemažai mokytojos mokinių, girdėjau jų atsiliepimus apie šią nepamirštamą mokytoją. Aleksandra džiaugiasi išauginusi pareigingus, visuomenei naudingus, dorus vaikus, džiaugiasi vaikaičiais.

Be pedagoginio darbo, Aleksandra dirbo ir redaktore, redagavo ne vieną, ypač mokytojų, straipsnį, publikavo savo straipsnius, savo kūrybos liaudies pasakas. Surinkusi tremtinio Henriko Dziko prisiminimus apie tremtį, parašė ir išleido knygą „Šiaurės gniaužtų universitetuose“ (2000). Šiuo metu ji rašo savo prisiminimus, rengiasi išleisti memuarus.

Kaunas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija