|
Tik fragmentai...
Mano darbas buvo toks, kad kartais tekdavo kokį
nors literatūrinį faktą patikslint. Mat gyvenau prieškario kultūros
lopšyje Kaune, ir dar šen bei ten galėjai sutikti to gyvenimo,
tų įvykių liudininkus. Šį kartą turėjau aplankyti Petrą Klimą, 1925-1940
metais buvusį Lietuvos pasiuntinį Paryžiuje, ir paprašyti, kad parašytų
atsiminimus apie Oskarą Milašių.
Taigi. Kai matydavau jį, P.Klimą, tamsiais akiniais,
vienišą einantį Laisvės alėja, tuoj pat iškildavo medžio, gumbuotomis
stipriomis šaknimis tvirtai įsikibusio į kriaušio atbrailę, vaizdas...
O po juo bedugnė. Ir iš tiesų namas, kuriame gyveno P.Klimas,
ir stovi ant Žaliojo kalno kriaušio. Jo papėdėje, Trakų gatvelėje
ir parke (buvusiose Vytauto prospekte miesto kapinėse), bėgioja
degtukiniai žmonės. Padūmavusiame toly buvo matyti Karmelitų bažnyčios
ir fabrikų bokštai, krūmais ir medžiais apvarvėję Aleksoto šlaitai.
Jo kambario langas visad žiūrėdavo, kaip saulė leisdavosi: prieš
vėją raudona tarsi kalvės žaizdre geležis, prieš lietų dingdavo
debesyse... Jis mėgdavo sėdėti prie saulėlydžio lango ir su didinamuoju
stiklu rankoje skaityti knygas.
Daug kelių, ir įvairiausių, jis išvaikščiojo (neužmirškim
ir jo tremties metų Stalino gulaguose!), daug dienų paliko užsienyje,
dirbdamas diplomatu, bet gimtosios žemės trauka, kaip ir O.Milašiui,
buvo didesnė už tuščios garbės ir pažadų magiją, ir jis sugrįžo
į Žaliąjį kalną, ir baigė savo Kelionę 1969 m. sausio 16-ąją (gimė
1891 m. vasario 23 d.), kai į langą pasibeldė Saulėlydis.
Ak, tiesa, P.Klimui tąsyk priminiau savo profesoriaus
prašymą.
- Kai pradėjau dirbti Paryžiuje konsulate, ėmė
pasakoti P.Klimas, trūko žmonių, gerai mokančių prancūzų kalbą.
Sužinojome, kad nuošaly, miesto pakraštyje, iš skurdžios pensijos
gyvena lietuvis poetas O.Milašius. Pasitarę nusiuntėme vieną kunigą,
kad šis išžvalgytų atmosferą. Grįžęs jis stebėjosi keistu, labai
santūriu ir dideliu eruditu, būsimuoju bendradarbiu. O.Milašius
atlikdavo darbą greit, tiksliai ir labai sąžiningai. Beveik visa
konsulato korespondencija gulė ant jo pečių, nes poetas prancūzų
kalbą mokėjo geriau negu gimtąją, todėl gal net ir geriau.
Didysis mintytojas būdavo ir kitoks. Tiesa, jis,
kaip sako, nebuvo svietaunas, bet turėjo draugų. Žinau, kad artimai
draugavo su viena garbinga ponia, prancūze, kuri, jam mirus, organizavo
laidotuves, ėmė skelbti jo raštus...
Jam ir vienam nebūdavo nuobodu, nes mokėjo paukščių
šneką ir su jais bendraudavo. Aš pats buvau liudininkas, kaip einant
jam ant peties nutūpdavo balandžiai. Sykį pasikvietė mane į namus.
Ten jau laukdavo jo prijaukintas paukštis. Mačiau, kaip jiedu
poetas ir paukštis bendraudavo. Sako, dėl jo ir miręs. Paukštis
nepaklausęs savo draugo, šis susinervino, ir rytą rado jį po širdies
smūgio susmukusį.
O.Milašius santūrus buvo, neafišuodavo įsitikinimų.
Tačiau, kiek žinau, švenčių metu vykdavo į tolimą užmiesčio bažnytėlę,
kur jo niekas nežinojo ir nepažįsta. Šalindavosi didelių draugysčių.
Galbūt todėl gyveno toli, užmiestyje, savo viloje.
Taip, iš konsulato bendradarbių jis daugiausia bendraudavo su manimi.
Siaurame ratelyje net eilėraščius yra skaitęs. Ir jaudinosi, kad
tiek mažai Lietuvai yra padaręs, kad per vėlai supratęs lietuvis
esąs. Buvom kartu net Lietuvon nuvažiavę. Jį traukė Lietuva, jos
istorija, jos gamta, kaip būtų traukusi tikroji motina.
Buvo aiškiaregys. Ir tomis aiškiaregystėmis tikėdavo
ir karštai tuo kitus tikindavo. Galvojo, kad yra nematomas dvasinis
pasaulis, kaip dabar sakytume veikia biosrovės.
Sykį, pamenu, tai buvo dar prieš Antrąjį pasaulinį
karą, jis atėjo ir paprašė manęs, kad liktume dviese. Tada O.Milašius
buvo labai susijaudinęs. Ėmė pasakoti apie būsimą Europos tragediją,
kuri netrukus ir suliepsnojo. Tačiau jam nebeteko regėti to siaubo...
- Tamsta norėjote išgirsti ir apie Vaižgantą?
mums besėdint perklausė P.Klimas. Ir pradėjo: Juozas Tumas apsigyveno
mano name gal pusmetį prieš mirtį. Šiaip gyveno prie Vytauto bažnyčios.
Tai buvo jau visai kitokio charakterio žmogus: gyvas, mėgstąs draugijas.
Sekmadieniais ar šiaip vakarais dažnai kartu susirinkdavome arbatos
gerti.
A a, norit sužinoti ir apie Vaižganto kelionę
į Prancūziją? Jeigu jis rašydavo, norėdavo viską pats, kaip sakoma,
savo rankomis pačiupinėti. Sykį man ir sako J.Tumas: Visi šneka,
kad Paryžius tai pasaulio dorovės pabaisa... Noriu pats įsitikinti,
kaip ten yra. Paglobok, prieteliau. Ir išvažiavo, žinoma, civiliais
drabužiais, dviem savaitėms. Vaikščiojo į parodas, teatrus, vakarinius
ir naktinius barus. Galiausiai, prieš grįždamas namo, ir sako: Nieko
papiktinančio nemačiau. Tikriausiai viskas priklauso nuo to, kaip
žiūrėsi.
P.Klimas pasakojo lėtai, truputį ironiškai šypsodamasis.
Tačiau ir tos žinios, kurias jis stengėsi atkasti iš atminties,
ir tie atsiminimų žiupsneliai, kuriuos jau sirgdamas užrašinėjo,
buvo kaip tos O.Milašiaus eilės, vienišos ir kartu taip stipriai
savo dvasia įaugusios į mūsų kultūrinį gyvenimą.
Žinoma, čia tik fragmentai, pažerti rašančios rankos.
Tačiau iš stiklo negatyvo šukių, iš tų fragmentų bandome pažinti
gyvenimą, koks jis buvo, kas gyveno, kas tie žmonės, kurie dabar
mūsų bandomame atstatyti kadre. Todėl turime vertinti kiekvieną
žinutę, kurias mums siunčia kasdiena ir istorija.
Marija MACIJAUSKIENĖ
Kaunas
© 2006 XXI amžius
|