Atnaujintas 2006 sausio 25 d.
Nr.7
(1407)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Paduodami rankas suartiname tautas

Kazimieras Dobkevičius

Ilgai lauktos knygos „Paduodami
rankas suartiname tautas „autoriai
(iš kairės) lenkų žurnalistas Jacekas
Janas Komaras ir lietuvis žurnalistas
Algimantas Degutis pasakoja
knygos atsiradimo aplinkybes

Lietuvos vietinės rinktinės karių
sąjungos pirmininkas Antanas
Paulavičius ir Vilniaus armijos
krajovos veteranų klubo pirmininkas
Vaclavas Pacyno pasikeičia
pasirašytais Susitaikymo
deklaracijos dokumentais

Tokiu pavadinimu Kaune, Įgulos karininkų ramovėje, sausio 19 dieną buvo pristatyta ilgai laukta knyga, kurią parašė du žurnalistai – lietuvis Algimantas Degutis ir lenkas Jacekas Janas Komaras. Tai dokumentinis straipsnių rinkinys apie sunkų kelią, kurį turėjo nueiti Lietuvos vietinės rinktinės (VR) ir Lenkijos armijos krajovos (AK) kariai, kol rado logišką ir teisingą sprendimą susitaikyti.

Knygos pristatyme Kaune dalyvavo jos autoriai: A.Degutis, J.J.Komaras, buvęs ilgametis Lietuvos lenkų sąjungos pirmininkas Janas Sienkievičius, Lietuvos lenkų mokslininkų draugijos pirmininkas, Balstogės universiteto profesorius, habil. dr. Jaroslavas Volkonovskis.

Gausiai susirinko buvę Lietuvos VR kariai, vadovaujami pirmininko Antano Paulavičiaus, Lietuvos būtinosios tarnybos kariai, inteligentijos atstovai, rezistencinės kovos veteranai, miestelėnai. Pranešimą apie nueitą kelią susitaikymo link perskaitė LVR sąjungos pirmininkas A.Paulavičius.

Knygos autoriai rašo, jog „neblogai pažindami abiejų tautų žmonių mentalitetą mes nededame daug vilčių, kad karo veteranų pasirašytas dokumentas tarsi burtininko lazdelės mostelėjimu padės užmiršti visas abiejų šalių kadaise padarytas skriaudas. Mes taip pat puikiai suprantame, jog dėl tos knygelės turinio bus daug nepatenkintų abiejose sienos pusėse. Abipusės skriaudos paprastai ilgam išlieka žmonių atmintyje ir neretai nustelbia sveiką protą. Be to, reikia atminti, jog nei AK, nei VR klubuose dabar susibūrę veteranai tarpusavyje mūšiuose nesusidūrė ir tik keletas iš jų dalyvavo kovoje prie Mūrinės Ašmenos. Reikia taip pat atsiminti, kad ir Lietuvoje, ir Lenkijoje yra žmonių bei organizacijų, kurie „kreivai žiūri“ į bet kokį abiejų tautų suartėjimo žingsnį“.

Knygoje „Paduodami rankas suartiname tautas“ rašoma, kad 2004 m. rugsėjo 2 d. įeis į Lietuvos ir Lenkijos santykių istoriją kaip viena šviesiausių dienų dvišaliuose santykiuose. Tądien Lietuvos VR ir Vilniaus apygardos AK kariai veteranai Respublikos Prezidentūroje susitiko tam, kad visiems laikams užkastų „karo kirvį“. Prieš šį susitikimą vyko ilgi karo veteranų pokalbiai, valandų valandas buvo derinamas Susitaikymo deklaracijos tekstas.

AK veteranų klubo pirmininkas Vaclavas Pacyno sakė: „Į ginkluotus AK būrius mes stojome savanoriškai, kaip mums liepė sąžinė. Kovojome su hitleriniais okupantais labai sunkiomis sąlygomis. Tų kovų metu būta ir susidūrimų su lietuviais, nes ano karo metu buvome skirtingose barikadų pusėse. Taip neturėtų būti, tačiau istorijos nepakeisi, ir taip įvyko. Šiandien gyvename bendroje Europoje, kurioje Lietuva ir Lenkija - laisvos ir nepriklausomos. Dėl tokios Europos kovojome Antrojo pasaulinio karo metais. Todėl manome, kad atėjo metas susitaikyti“.

Labai palankiai Susitaikymo aktą sutiko žiniasklaida tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje. Lenkijos ir Lietuvos mylėtojų klubo žurnale „Lithuania“ (2005 m., Nr.1) Lietuvos lenkų mokslininkų draugijos pirmininkas prof. hab. dr. J.Volkonovskis rašė: „Vertinant šį Susitaikymo aktą pirmiausia reikėtų pažymėti tą faktą, kad šie veteranai, kurie vadovaudamiesi savo pažiūromis prieš 60 metų šaudė vieni į kitus, o kartais ir vieni kitus net žudė, šventai įsitikinę, jog kiekvienas buvo teisus, dabar sugebėjo įveikti savyje tam tikrus stereotipus ir paduoti vieni kitiems rankas. Susitaikė ta karta žmonių, kurie kovojo tarpusavyje gyvendami vieni greta kitų tada ir dabar. Svarbu ir tai, kad susitaikė lietuvių ir lenkų veteranai, nepalikdami šios problemos savo vaikams, o gal ir vaikaičiams, kuriems tikriausiai tai būtų sunkiau padaryti“.

Net ir patys geriausi norai ar deklaracijos liks be atgarsio, jeigu jų nelydės konkretūs žingsniai. Pernai, birželio 11 dieną, VR ir AK veteranai drauge vyko pagerbti žuvusiųjų lietuvių ir lenkų Glitiškėse ir Dubingiuose, aplankė jų kapus, prie kurių, dalyvaujant vietos gyventojams, buvo sukalbėtos maldos ir ištarti atsiprašymo žodžiai.

Dar vienu VR ir AK susitaikymo ir suartėjimo žingsniu tapo Žalgirio mūšio laukas - lietuvių ir lenkų brolybės ir bendros pergalės prieš kryžiuočius simbolis. Šios istorinės pergalės 595-ųjų metinių paminėti į Lenkiją Lietuvos Vyriausybės ir Krašto apsaugos ministerijos iniciatyva 2005 m. liepos 15 d. drauge išvyko daugiau kaip 40 kadaise buvusių priešų. Kartu su veteranais atminimo vainiką padėjo ir bendro lietuvių ir lenkų bataliono LITPOLBAT kariai, šiandien kartu tarnaujantys taikos misijose įvairiose pasaulio šalyse. Bendroje VR ir AK išvykoje buvo lietuvių išeivių – Jonas Zinkevičius iš Australijos Kanberos miesto, Jonas Žentelis iš Toronto (Kanada), buvęs savanoris, Kauno S.Dariaus ir S.Girėno II rinktinės narys, Čikagos (JAV) „Draugo“ laikraštyje dirbantis Povilas Juodvalkis. Visi vieningai tvirtino, kad seniai reikėjo susitaikyti.

Savo nuomonę šiuo klausimu knygoje pareiškė Lietuvos Atkuriamojo Seimo pirmininkas, Europos Parlamento narys prof. Vytautas Landsbergis. Tai ilgokas pareiškimas, bet vieną komentarą reikėtų pacituoti: „Lenkijos šalis matė tą ateitį neabejotinai su Vilniumi ir Vilniaus kraštu Lenkijos valstybėje. Netgi blogiau, Vilniuje po daugelio metų rastame (Bernardinų bažnyčioje - K.D.) AK archyve yra projektas iškeldinti po karo lietuvius totaliai kaip tautą į Rytų Prūsiją, o visą Lietuvą apgyvendinti lenkais. Nežinia, ar tam būtų pritarusi egzilinė lenkų vyriausybė Londone (tikėtina, kad ne) ir AK centrinė vadovybė Lenkijoje (galbūt ne), tačiau vietinio mentaliteto pėdsakas yra būtent toks“. Ši prof. V.Landsbergio teksto dalis sukėlė didžiulį Lenkijos politikų, diplomatų nepasitenkinimą. O juk tai tik rastų dokumentų analitinis komentaras. Kodėl toks nepasitenkinimas? Juk tai ne kaltinimas, o tik istorinio dokumento paviešinimo momentas.

Savo mintis apie susitaikymą knygoje išsakė Krokuvos Jogailos universiteto auklėtinis, Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto direktorius prof. Algis Kalėda, buvęs Lietuvos lenkų sąjungos pirmininkas Janas Sienkievičius, Lietuvos „Kultūros barų“ vyriausiasis redaktorius Bronys Savukynas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, buvęs Lietuvos prezidento patarėjas Česlavas Okinčicas. Atskira įklija knygon įdėti prof. J.Volkonovskio komentarai. Visus komentarus skaitytojas gali perskaityti minėtoje knygoje „Paduodami rankas suartiname tautas“, kurią Lietuvos Seimo leidykla „Valstybės žinios“ prieš savaitę išleido 500 egz. tiražu. Galbūt reikės ir papildomo tiražo.

Lenkų žurnalistas J.J.Komaras labai taikliai pastebėjo įdomų faktą. Abiejų valstybių buvę kariai veteranai susitaikė, tačiau dar nesijaučia panašių žingsnių iš jaunimo pusės. Taip pat politikai vis dar nenori pripažinti susitaikymą kaip įvykusį realiai. Susirinkusiems koncertavo Kauno šaulių vyrų choras „Trimitas“ (vadovas Jurgis Strazdas), o po koncerto kariai bendravo prie kavos, arbatos puodelio, dalijosi įspūdžiais. Visi išreiškė nuomonę, kad politikams nepavyks pasėti nesantaikos bei nesusipratimų Lietuvos ir Lenkijos santykiuose.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija