Atnaujintas 2006 vasario 3 d.
Nr.10
(1410)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Mano Kalėdos Italijoje

Julė kilčiauskienė

(Pabaiga. Pradžia Nr.2)

Antroji šventės diena. Rytas

Kalėdų rytą, kaip visada, be penkiolikos septintą, prikelta sinjoros Domenicos veriamų koridoriaus spintos durų girgžtelėjimo, atlikau mankštą su šluota, išgėriau šeimininkės paruoštą kavą, pieno, suvalgiau bandelę kaip paprastai, prieš devynias išskubėjau į miestą. Nejauku prisipažinti, bet turėjau kažkur užsukti, nes mieste kai kurių paslaugų nėra… Vienintelė vieta – geležinkelio stotis. Ir čia visos durys užrakintos, nors ir kapeikas į automatą metu… Pagelbsti geležinkelininkė moteris, paskui pakviesdama kavos.

Malonus Kalėdų rytas su geležinkelininkais. Pasišnekučiuojame, pajuokaujame. Čia dabar jie trise: Anna Maria Palumbo, viršininkas Antonio Ciaramello ir Bruno Sanseverino. Annos Marios alga – 600 eurų, dirba kasdien po keturias valandas. Jie klausinėja apie mano šalį, domisi mūsų gyvenimu. Smagiai atsisveikiname su gražiais palinkėjimais.

Skubu ieškoti Domenicai gėlių. O miestas – kaip po karo… Tylu, tuščia. Visi miega po Kūčių vakarienės. Pagaliau atrandu vieną atidarytą gėlių parduotuvę. Puokštės – po 15-25 eurus. Ne man. Pardavėjo patarta paimu tris dideles rožes už tris eurus. Su jomis dar užsuku i bažnyčią. Ir čia nesijaučia pirmos Kalėdų dienos… Žmonių čia – kaip paprastą sekmadienį… Po šv. Mišių dar skambinu artimiesiems ir skubu, kaip sinjoros prisakyta, vidurdienį į namus, pas ją.

Ilgai laukiame, ji nervinasi. Pagaliau, po dviejų valandų, atvyksta Frankas su žmona ir jaunesniąja dukra Rozeta, vyresnioji šią dieną praleis su draugu. Franko mašinos ratai greitai sukasi ir mes jau Kasertoje, jau Marisos kieme…

Kasertoje

Priešingai negu Kūčių vakarą, patekau į labai šiltą ir ne mažiau prabangų butą. Kokia nuostabi eglutė. Visi žaislai brangūs ir labai įvairūs, bet daugiausia auksinės spalvos: angeliukai, lėlytės, karalaitės, gyvūnėliai, obuoliukai su kaspinais, girliandos ir mirksinčios žvaigždutės. Eglutė iki lubų, bet ji – sintetinė…

Po dviejų savaičių turėjau progos ją padėti „nurengti“. Trise plušėjome dvi valandas. Viską labai atsargiai nurinkome, sukrovėme į dėžes. Jos irgi ne prastos… Kai kurios net medinės, raštais išmargintos… sukrovėme visą kambario kampą, paskui išnešėm į koridorių, o iš jo vyrai gal į sandėlį iki kitų Kalėdų užkiš.

Sinjora Domenica liepia dukrai aprodyti man savo butą. Viskas įrengta su didele meile ir geru skoniu (bent taip iš pradžių atrodo) per du aukštus. Gyvena keturi žmonės; bute keturi miegamieji, trys ar keturios vonios. Didelis, dar nebaigtomis naujai rengti lubomis vyro darbo kambarys, Marisos garderobo kambarėlis. Lipdamos laiptais sustojame ties palangėje įrengta nedidele archeologine ekspozicija – tai tėvo, prieš trejus metus mirusio, dovana. Kiek kambarių bute? Marisa juokiasi: „Kad ir nebežinau… Gal devyni“. Vyras Lucio Lombardi yra privačios ekonominės-komercinės asociacijos direktorius, ji pati – Marisa Del Prete – vadovauja komunos (savivaldybės) personalui, sūnus Flavius Lombardi – 21 metų studentas (studijuoja komerciją ir ekonomiką), jaunesnysis – keturiolikmetis Giuljanas Lombardi yra licėjaus moksleivis. Pagrindinis veiksmas dažniausiai sukosi virtuvėje. Ji didelė, 15-17 kvadratinių metrų. Maloniai židinyje traška malkos. Ovalus stalas papuoštas raudona languota su blizgučiais staltiese. Greta – nedidelė sofa, jau kiek aptrintos, bet prabangios kėdės, apvilktos nėriniuotais užtiesalais. Ant sienų grupelėmis išrikiuoti paveikslai. Ko tik nėra… net ir dviratis juose… Iš virtuvės, kaip ir iš kitų kambarių, galima patekti į balkoną. Jis didelis, telpa gėlynas, drabužių skalbyklė ir džiovykla, vaisių talpykla. Ir dar vietos lieka. Čia ypač gražu ir gera vasara… Ypač gražūs vaizdai – šalia kalnai.

Pagaliau sėdame prie stalo. Kiekvienas savo vietoje. Ir štai – mano vardas pakeistas „Julia“. Jie taria Julija. Marisa kiek moka prancūziškai, todėl mane geriausiai supranta. Ir čia stalas padengtas keliomis staltiesėmis, jos yra skirtingų spalvų. Ties kiekvienu vardu padėtos mirksinčios gėlytės, o žvakidės ne prastesnės negu pas Franką, tik čia uždegamos. Visur sukosi nepailstanti penkiasdešimtmetė Marisa – pailgaveidė, juodukė, ilgais plaukais. Jai padėjo sesuo Lia ir brolienė Lidia. Šeimininkė ir man liepė eiti dirbti. Patiekalų nebeprisimenu – žuvies, mėsos ir aišku, makaronų… Buvo ir kavos, saldumynų, ypač skanus tortas „Margarita“.

Šiek tiek pabendravome su jaunimu. Rozeta surašė giminės genealogija, o Giuljanas, atsinešęs tėvo kompiuterį, internete atvertė „XXI amžiaus“ svetainę. Pasakiau, kad ir apie Kalėdas jų šeimoje parašysiu. Buvo patenkinti. O mano šeimininkė vis kartojo: „Ji parašys apie mus laikraštin…“ (tik nežinau, ar džiaugdamasi, ar norėdama pasityčioti. Nes kitą kartą prie stalo labai jau paniekinamu tonu pasakė, tai papasakok, kaip tu ten rašai laikraštin…). Alkoholinių gėrimų, kaip ir per Kūčias, ant stalo nebuvo, tik stalo vynas, kurį, kas norėjo, gėrė kaip mineralinį vandenį. Tiesa, davė pabaigoje kažkokio labai skanaus gėrimo, bet tik po 30-50 gramų. Kito susitikimo metu nusistebėjau, kad jie labai blaiviai švenčia. Kažkuris nusijuokė: „Nejau galima tiek gerti, kad galvon eitų…“

Trys mergelės

Išgirdau, kad vakare moterys eis į bažnyčią. Ir aš pasisiūliau. Tuo metu dirbau virtuvėje. Dairiausi šepečio po visus kampus, paklausti negalėjau, nes kaip tik žodį užmiršau... Priėjo šeimininkas Lucio, tas pats išdidusis, vakar nesisveikinęs, ir atvedė prie didelio dulkių siurblio. Gal mano veidas ištįso, o gal atodūsį išgirdo, kad paklausė, gal geriau su šepečiu. Kadangi pritariau, pasakė, kad jis yra „fuore“ (balkone) ir padėjo surasti. Taip man besidarbuojant Marisa pranešė, kad laikas rengtis bažnyčion. Aš tuoj pabaigsiu, pasakiau, tačiau Lucio numojo ranka ir paėmęs iš manęs šepetį liepė eiti.

Greit leidomės liftu. Tik trise: Marisa, Lidia ir aš. Sinjora Domenica visada eina bažnyčion šiokiadieniais, jaunimas kažkur kitur išrūko, šeimininkas irgi nėjo. Taigi sėdę į prabangią Marisos mašiną nuriedėjome prie bažnyčios. Šventoriuje stoviniavo žmonės. Vienos šv. Mišios buvo įpusėjusios, kitos – už pusvalandžio. Kažkuri pasiūlė pasivaikščioti. Taip ir ėjom tamsiomis Kasertos gatvėmis šį bei tą besišnekučiuodamos. Tiksliau, kalbėjosi jos, aš tik retkarčiais ką tarstelėdavau. Pavyzdžiui, pajuokavau, kad štai einame mes, trys mergelės, o Lietuvoje yra trijų mergelių restoranas... Joms tai patiko. „Tikrai?“ – nusistebėjo. Tik nežinau kuo, ar kad mes mergelės, ar kad yra toks restoranas. Buvau tarp elitinių Italijos moterų, žinančių savo vertę, tai ir nesistengiau lygintis. Taip apsukusios ratą, grįžome prie bažnyčios. Iš jos viena srove plaukė žmonės, o kita veržėsi vidun. Mano „kompanija“ stovėjo šventoriaus viduryje, kiek atsišliejusi nuo minios, kad visiems gerai matytųsi. Marisa kakavos spalvos margomis kelnėmis ir tokios pat spalvos brangia striuke, Lidia su trumpais kailinukais plačiai atlapa apnuoginta krūtine, ant kurios švietė ryškus papuošalas. Kai paklausiau, ar nešalta, ji tik nusijuokė. Į bažnyčią įėjome beveik paskutinės, nes prieš mus minia neprasiskyrė ir kilimėlio niekas nepatiesė... Aišku, visos vietos buvo užimtos. Ėjom į vieną ir kitą pusę, net prie pat altoriaus (ten buvo dvi eilutės kėdučių) – veltui. Taip ir sustojome „trys mergelės“ pasienyje... Jaučiaus labai pavargusi, ir, nebepaisydama jokių etiketų, klestelėjau ant didelio krepšio užimtos kėdės. Norėjau pasikviesti ant jos ir Marisą, bet ji didvyriškai laikėsi prie sienos... Pagaliau šv. Mišių viduryje pasistūmėjau į kraštą ir visai lietuviškai, čiupusi ją už rankovės, atitempiau į kėdę. Abi labai juokėmės ir kėlėm bobutėms pasipiktinimą, bet ką darysi... juk mes pavargusios. Šv. Mišios buvo iškilmingos, gražiai giedojo choras, žmonių daugybė. Grįžusios valgėm „dolcius“ (saldumynus) ir visa kita...

Vakarienei pasibaigus, apie 22 valandą, atsirado Lia su Pietru, jie tame pačiame kvartale gyvena. Taip ir susėdo šeima šventės vakarui prie pokerio stalo... Mane Marisa „paguldė“, nes sakiausi pavargusi, ir sinjora Domenica atėjo į kompaniją. Kaip visada, išmiegojome iki be penkiolikos septynios, atsikėlusios gėrėme kavą... Kaip žadėjo, pusę aštuonių atsikėlė Marisa, savo automobiliu mane nuvežė į traukinių stotį.

Lietuvaitės snaiperės

Pas Džozefiną grįžau vėluodama, ji jau buvo parėjusi iš bažnyčios, aplankėme kapines, ji sustojo prie artimųjų kapų tėvų, brolių, vyro, kitų giminaičių. Nuotaikos neturėjo, šeimininkauti nenorėjo, tai pasakė, kad eisime pietauti pas sesers dukrą Gracielą, ten ir jos serganti sesuo su vyru gyvena. Kažkaip nejaukiai jaučiausi – pavargusi nuo įtampos svečiuose, ir vėl eiti, juk manęs niekas nekviečia, o jos įkyrūs apsilankymai ne visada ir ne visiems malonūs, be to, ji šiandien jau daug vaikščiojo. Griežtai atsisakiau bet kur iš namų eiti. Na, ji irgi parodė savo charakterį – liepė man eiti kur noriu, nes tuoj pat rengiasi miegoti... taip ir išpėdinau. Buvo tik po pirmos, aš be pietų... Ką daryti? Domenica grįš vėlai vakare, po 21 val., jei nerasiu, turėsiu glaustis viršuje, sūnaus Pietro šeimoje. Taigi sėdu į traukinį ir su Kasertoje nežymėtu bilietu riedu Neapolin. Miestas irgi tylus, visi po iškilmių ilsisi. Pasivaikštau, apžiūriu vitrinas, bandau patekti į kelias bažnyčias – užrakintos...

Suku į traukinių stoties keleivių salę. Salė tik laukiantiems keleiviams. Prižiūrėtojas praeina visai pro mane. Užmeta akį (aš rašau apmąstymus ir įspūdžius), pastumia į savo vietą kėdę nuo gretimo staliuko ir nužingsniuoja vėl prie durų. Apie septintą susibruku rašliavą į rankinę (joje beveik visas mano kasdienis turtas) ir einu apsidairyti.

Užsuku, kaip visada, pas „stranieres“ (užsienietes). Jos kasdieną būriuojasi dešiniajame stoties gale, lauke, nes viduje bijo rinktis, kad neišvaikytų karabinieriai. Čia pasakojasi savo nelengvą dalią, kalbasi su draugėmis, ieško darbo ir išstypso lauke vos ne visą dieną. Skersvėjai traukia, oras drėgnas, kojos jau po pusvalandžio man pasidaro sunkios. (Gal įdomu, kur maitinasi neturinčios darbo? Eina į „Caritas“ valgyklas, jų ne viena mieste. Tačiau maistas ne pats geriausias – pavargėliams. Ir aš dviejose buvau ir gerai suvokiau apgailėtiną svetimšalio, bedarbio dalią. Nors tai vis dėlto ne šaligatvis... tvarkinga salė ir stalai serviruoti, viskas pagal tvarkaraštį, netgi malda.) Taip kalbėdamasi su užsienietėmis sužinau, kad tarp jų yra lietuvė. Štai ir ji geltonplaukė penkiasdešimtmetė Rasa (vardas pakeistas). Vargšelė taip viskuo skundžiasi, o ypač tautietėmis, kad jos nepadeda, štai ukrainietės – tai draugės, o lietuvės... negeros, kad ir aš iš tų pačių, noriu pataisyti mūsų vardą, sakau, kuo galėsiu, padėsiu. Užsirašau telefoną, prižadu ieškoti darbo Fratoje. O ji gi sakosi trys mėnesiai be darbo... (Kaip paskui sužinau iš neapoliečių lietuvių, ji nedirba tik mėnuo, ir tas laikas ne visai tuščias, nes Raselė mėgsta palei restoranus pastoviniuoti, ten ją italai vynu pavaišina ir šiek tiek sušelpia. Todėl ir to darbo ne taip skuba ieškoti... nes, ko gero, per dieną daugiau negu „kompanijoje“ uždirba. O čia ateina pasidejuoti...) Gaila, mūsų žmogus, kviečiu kur pasitraukti nuo minios, pasikalbėti, gal nori ko užkąsti, aš pavaišinsiu... Ne, ji traukiasi nuo visko, nieko jai nereikia, laukia, kada eis namo ukrainietės, čia atėjusi su visu savo turtu krepšiuose sudėtu, kraustosi iš vieno buto į kitą... moka už parą penkis eurus. Atsisveikinam, sėdu autobusan, grįžtu į Fratamadžiorę.

Dėmesį patraukia priekyje sėdintys vyras ir moteris. Jie taip garsiai čiauškia rusiškai, malonu klausytis kalbos, kurią suprantu... Taip išgirstu vyriškio nerimą: nemoka itališkai nė žodžio, jau tamsu, kaip surasti reikiamą adresą Fratamadžiorėje. Moteris važiuoja toliau, į Aversą. Pasisiūlau padėti, juk vis dėlto buvęs kaimynas. Moteris dar spėja pasigirti, kad jau yra tikra čionykštė, nes ištekėjo už italo, tarp kitko, penkeriais metais jaunesnio (jai 50 metų), ir jau mes lipame iš autobuso, išeiname į smarkią liūtį prieblandoje.

Ką darysi... Pakviečiu rusą po savo skėčiu, jis nori kibti į parankę, pasakau, kad man šito nereikia. Pradedu kalbinti. Jis – karininkas, tarnauja Irake. Labai pasiilgo Maskvos ir namų, bet dar negali grįžti, dar pusantrų metų reikės praleisti Emyratuose... Čia atlydėjo žmogų ir po 15 dienų grįžta atgal, į karą... apsistojęs pas karabinierius. Klausinėju, ar jam patinka toks darbas, pats karas. O jis atsikerta: o jūs kodėl ne namuose, Lietuva tokia turtinga. Kad vyrai kariauja – tai dar niekis, bet kad lietuvaites merginas snaiperes jis sutinka Irake, tai visai nesuprantama, netgi baisu. Dvidešimtmetės – kodėl jas valdžia siunčia į karą snaiperėmis? Juk paskui jos gimdys vaikus, bus motinomis... kiek žmonių išžudžiusios. Kokios bus motinos, kokie bus jų vaikai? Taip, tarnauja kare ne tik lietuvės merginos, ir kitų tautybių, bet jis lietuves pažįsta ir labai stebisi. Viskas dėl pinigų... Jos gauna labai daug pinigų. Kai grįšite, esate žurnalistė, parašykite, paklauskite savo valdžios, kodėl merginas siunčia į karą.

Ar tai antis, ar tiesa? Tikriausiai tiesa... labai karti. „Argi ir jūs šaudote žmones?“ – nusistebiu. „Jeigu į mane taiko, tai ir aš šaunu...“ – atsako Ivanas.

Štai ir karininko orientyras – traukinių stotis, šalia – karabinierių būstinė. Jis nori man atsidėkoti. Kviečia į kavinę. Atsisakau. Pasisiūlo palydėti mane – irgi nesutinku. Tada karininkas pakviečia užsukti pas jį į kambarį. Jau čia tai garsiai nusikvatoju, paaiškindama, kad jokio atsidėkojimo man nereikia. Lyja, prieblanda – pereisiu tyliai gatvėmis, apmąstysiu mūsų pokalbį. „Keista jūs moteris“, – lyg žavėdamasis, lyg nusivylęs sako rusas ir atsisveikindamas vis dėkoja.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija