Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas ir žmonės
Likimai
Nuomonės
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Organizuotos karitatyvinės veiklos principai

Mindaugas BUIKA

Popiežiaus Benedikto XVI dokumentai įgyja vis didesnį svorį Bažnyčios ir visuomenės gyvenime

Meilės tarnystė –

Bažnyčios prigimtyje

„Artimo meilė, grindžiama Dievo malone, yra pirmoji ir svarbiausia atsakomybė ne tik kiekvieno atskiro tikinčiojo, bet ir visos bažnytinės bendruomenės įvairiu lygiu: nuo vietinės bendruomenės iki dalinės Bažnyčios ir iki visuotinės Bažnyčios ištisai“, – rašo popiežius Benediktas XVI savo pirmojoje enciklikoje „Deus Caritas est“, kurios čia aptariamą antrąją dalį galima įvardyti kaip svarų katalikų socialinio mokymo dokumentą. Iš tikrųjų šioje dalyje, pavadintoje „Bažnyčios, kaip „meilės bendruomenės“, meilės praktika“, aptariami karitatyvinės veiklos principai, Bažnyčios ir valstybės politikos santykis bei kritika marksistinio suvokimo socialinio teisingumo atžvilgiu.

Šventasis Tėvas rašo, kad pačia savo prigimtimi Bažnyčia negali apleisti artimo meilės tarnystės, kaip kad ji negali apleisti sakramentų celebravimo ir Dievo žodžio skelbimo. Ir šis jos pareigos suvokimas siekia pačius apaštalų laikus: „Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo“, – primena Popiežius Apaštalų darbuose aprašytų pirmųjų krikščionių bendruomenių gyvenimą. Be abejonės, augant Bažnyčiai „ši radikali materialinės bendrystės forma realybėje negalėjo būti išsaugota“, tačiau rūpinimasis varguose atsidūrusiaisiais – našlaičiais ir benamiais, praradusiaisiais laisvę ir ligoniais – per visą dviejų tūkstančių metų Bažnyčios istoriją liko stiprus ir nepakeičiamas.

Enciklikoje taip pat pabrėžiama, jog „Bažnyčia yra Dievo šeima pasaulyje“, todėl ji turi rūpintis ne tik savo narių gerove, bet padėti visiems stokojantiesiems, nepriklausomai nuo jų tikėjimo. Šventasis Tėvas nurodo, kad Evangelijoje pateiktas Jėzaus pasakojimas apie Gerąjį samarietį „lieka kaip standartas“ visuotinės meilės išraiškai, kai suteikiama pagalba kiekvienam „atsitiktinai“ sutiktam kenčiančiam žmogui. Tai ypač svarbu šių dienų pasaulyje, kai krikščionys sudaro tik apie ketvirtadalį planetos gyventojų, ir didžiausias vargas kaip tik yra nekrikščioniškuose regionuose.

Istorinis socialinio mokymo vertinimas

Peržvelgęs krikščioniškosios artimo meilės tarnystės (arba „diaconia“) kai kuriuos ankstyvosios istorijos pavyzdžius, popiežius Benediktas XVI sutelkia dėmesį į XIX amžių, kai turtiniai prieštaravimai dėl industrializacijos tapo ypač aštrūs ir Bažnyčios konfliktas su marksistine ideologija sąlygojo katalikų socialinio mokymo teorinių pagrindų formavimą. „Santykis tarp kapitalo ir darbo dabar tapo sprendžiamuoju klausimu tokia forma, kuri iki tol nebuvo žinoma, – rašo Popiežius apie XIX amžiaus situaciją, kada per Europą nuvilnijo pirmoji „socialistinių revoliucijų“ banga. – Kapitalas ir gamybos priemonės dabar tapo nauju galios šaltiniu, kuris, sutelktas tik nedaugelio rankose, vedė į dirbančiųjų klasių teisių suvaržymą, prieš ką jos ir sukilo“.

Šventasis Tėvas pripažino, kad tuo metu bažnytinė vadovybė gana lėtai suvokė pasikeitimus socialinėje struktūroje ir kad buvo reikalingi nauji būdai ginant darbo žmonių teises ir jų karitatyvinis rėmimas. Tuo tarpu iškilusi marksizmo ideologija kritikavo krikščionišką labdarą, ypač išmaldą, teigdama, jog „vargšams reikia ne gailestingumo, bet teisingumo“, ir jog Bažnyčios karitatyvinė veikla neva naudinga tik turtingųjų sluoksniams „sąžinei nuraminti“ ir status quo išlaikyti neteisingoje santvarkoje. Argumentas, kad „teisingumo siekimas turi būti fundamentali valstybės norma ir kad teisingos socialinės santvarkos tikslas – garantuoti kiekvienam asmeniui, pagal subsidiarumo principą, jo dalį bendruomenės gėrybių“, yra priimtinas. Tačiau marksizmas buvo neteisingas Bažnyčios doktrinos atžvilgiu, nes būtent katalikų socialinis mokymas pabrėžia socialinio teisingumo svarbą visuomenėje.

Kita fatališka marksizmo klaida buvo skelbimas ir bandymas įgyvendinti praktikoje prievartinę „pasaulio revoliuciją“ su gamybos priemonių kolektyvizacija, kaip panacėją visoms socialinėms problemoms spręsti. Tos revoliucijos atvedė į totalitarinių režimų įsiviešpatavimą Rytų Europoje ir dar didesnį visuomenės skurdą, dėl ko tie režimai žlugo, kaip ir juos pagimdžiusios idėjos. Tuo tarpu Bažnyčios socialinė doktrina – čia Šventasis Tėvas pamini didžiąsias enciklikas, pradedant Leono XIII „Rerum novarum“ (1891 metai), Pijaus XI „Quadragesimo anno“ (1931) ir baigiant Jono Pauliaus II trimis enciklikomis: „Laborem exercens“ (1981), „Sollicitudo rei socialis“ (1987, „Centesimus annus“ (1991) bei 2004 metais paskelbtu Bažnyčios socialinės doktrinos kompendiumu – lieka aktuali ir dabartinėmis globalizuotos ekonomikos sąlygomis.

Socialinio teisingumo siekimas politikoje

Išdėstydamas kai kuriuos esminius teisingumo ir meilės tarnystės santykio aspektus visuomeniniame gyvenime, popiežius Benediktas XVI pirmiausia pažymi, kad teisinga valstybinė santvarka „yra pagrindinė politikos atsakomybė“. Jis čia cituoja savo mėgstamą teologą ir mąstytoją šv. Augustiną, kuris yra pabrėžęs, kad valstybė, nevaldoma pagal teisingumo principus, tėra „krūva vagių“. Be abejonės, šis tvirtinimas kelia radikalų klausimą – kaip įgyvendinti teisingumą, kuris reikalauja realaus praktinio ir išmintingo veikimo tų, kurie yra valstybės valdžioje. Kad būtų išvengta „tam tikro etinio aklumo“ pavojaus, kurį gali sukelti ypatingi grupiniai interesai bei patekimo į valdžią akinantis poveikis, Šventasis Tėvas nurodo valdančiųjų sluoksnių „nuolatinio apsivalymo“ poreikį.

Tą apsivalymą, politikos nuskaistinimą sąlygoja „susitikimas su gyvuoju Dievu“, tvirtas tikėjimas, kuris išlaisvina protą nuo minėto aklumo pavojaus, ir tai padeda efektyviau darbuotis atsakinguose valstybės visuomeninio gyvenimo baruose. Popiežius pabrėžia, jog katalikų socialinis mokymas nereikalauja Bažnyčiai politinės galios, tačiau vykdydama savąją evangelizacijos misiją ji gali padėti nuskaistinti politinę išmintį ir taip dalyvauti įtvirtinant teisingą santvarką. Bažnyčia „negali ir neturi pakeisti valstybės, tačiau tuo pat metu ji turi suvaidinti savo vaidmenį, per racionalius argumentus pažadindama dvasinę energiją visuomenėje, be kurios teisingumas, kuris visada reikalauja pasiaukojimo, įsivyrauti negali.

Šiame geranoriškame Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavime kuriant teisingą socialinę ir pilietinę santvarką, Bažnyčia nereikalauja sau kokių nors privilegijų visuomeniniame gyvenime, o tik galimybės laisvai tvarkytis pagal savo kanoninius principus. Bažnyčia, kaip krikščioniškojo tikėjimo socialinė išraiška, kaip bendruomenė, turi būdingą nepriklausomybę ir struktūras savojo tikėjimo bazėje, kurias valstybė turi pripažinti, pažymima naujojoje enciklikoje. To reikalauja religijos laisvės ir darnos tarp skirtingų tikybų išpažinėjų principas, kuris yra esminis demokratijos ir bendrųjų žmogaus teisių elementas. Šis akcentas popiežiaus Benedikto XVI mokyme nėra atsitiktinis, nes netgi Vakarų visuomenėje įsivyravus radikaliam sekuliarizmui ar net moraliniam reliatyvizmui bandoma kištis į Bažnyčios ar jos struktūrų vidinį gyvenimą, kuris neva nėra pakankamai „tolerantiškas“ (blogiui?).

Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimas

Grįždamas prie absurdiško marksizmo aiškinimo, kad teisingai sutvarkytoje visuomenėje artimo meilės darbai nebereikalingi, popiežius Benediktas XVI nurodo priešingą supratimą, kurį laikas visiškai įrodė, būtent, kad artimo meilė – caritas – visada bus privaloma netgi teisingiausioje visuomenėje. Jeigu valstybė bando eliminuoti artimo meilės tarnystę, tai būtų tolygu eliminuoti patį kenčiantį žmogų, kuris šaukiasi paguodos ir paramos. Perdėta valstybinė socialinės rūpybos biurokratizacija realiai negali garantuoti to, kas stokojančiam žmogui yra svarbiausia – mylinčio asmeninio rūpinimosi.

„Mums nereikia valstybės, kuri viską reguliuoja ir kontroliuoja, bet reikia valstybės, kuri, sutinkamai su subsidiarumo principu, dosniai pripažįsta ir remia iniciatyvas, kurios kyla iš įvairių socialinių jėgų ir derina spontaniškumą su artumu vargstantiesiems, – teigia Šventasis Tėvas. – Bažnyčia kaip tik yra viena iš tų gyvųjų jėgų, kuri veikia kupina Kristaus dvasios įžiebtos meilės“. Šitaip popiežius Benediktas XVI išreiškė pritarimą tų valstybių sistemoms, – ypač Vokietijos ir Jungtinių Valstijų, – kurių vyriausybės įtraukia krikščioniškas organizacijas į socialinės paramos projektų valstybinį įgyvendinimą su atitinkamu jų finansavimu. Jis taip pat primena, jog šios su Bažnyčia susijusios struktūros „savo skaidriu veikimu ir savo ištikimybe meilės liudijimui“ labai padidina karitatyvinės veiklos efektyvumą, ypač jeigu tų uždavinių realizavimas glaudžiai derinamas su atitinkamomis valstybinėmis įstaigomis.

Popiežius Benediktas XVI savo enciklikoje pabrėžė, jog „krikščionių karitatyvinė veikla turi būti nepriklausoma nuo partijų ir ideologijų“, nes jos programa yra Gerojo samariečio programa – padėti visiems, kuriems reikia. Artimo meilės organizuota išraiška taip pat negali būti išnaudojama kaip prozelitizmo (bandymo atversti kitų tikybų narius) priemonė, nes „meilė yra laisva ir nepraktikuojama kaip būdas kitiems tikslams siekti“. Taigi Šventasis Tėvas atsiliepė į pastaruoju metu iškilusius kaltinimus, pavyzdžiui, Rusijos stačiatikių sluoksniuose arba Indijoje tarp konservatyvių indusų, jog katalikiškos labdaros struktūros neva yra parama, naudojama tų konfesijų tikintiesiems „prisivilioti“ į Katalikų Bažnyčią. „Krikščionis žino, kada yra laikas kalbėti apie Dievą ir kada geriau nieko nesakyti leidžiant kalbėti pačiai meilei“, – rašoma enciklikoje „Deus Caritas est“.

Įžvelgti sekuliarizacijos pavojus

Kita vertus, popiežius Benediktas XVI pabrėžia, jog šis neutralumas nereiškia, kad karitatyvinė veikla turi „palikti nuošalyje Dievą ir Kristų“. Ypač tvirtas tikėjimas reikalingas artimo meilės darbuose, kai iškyla nusivylimo pavojus, kad neva nieko neįmanoma pasiekti skurdui pasaulyje įveikti. Šventasis Tėvas čia nurodo garsiosios artimo meilės apaštalės palaimintosios Teresės iš Kalkutos pavyzdį, kai didelis pamaldumas „ne tik nesusilpnina mylinčios tarnystės artimui, bet yra neišsemiamas jėgų šaltinis šiai tarnystei“.

Enciklikos „Deus Caritas est“ pristatyme Vatikane sausio 25 dieną dalyvavęs Popiežiškosios „Cor Unum“ tarybos, atsakingos už Katalikų Bažnyčios karitatyvinės veiklos koordinavimą, pirmininkas vokietis arkivyskupas Paulius Kordesas perspėjo, kad katalikiškos paramos veikimas, neturėdamas tvirto teologinio pagrindo, rizikuoja nutolti nuo Bažnyčios ir tikėjimo. Toks pavojus yra visiškai realus dabartinėje sekuliarizmo epochoje, kai artimo ryšio su Dievu suvokimas tampa vis silpnesnis, ir tai daro poveikį katalikiškai labdarai.

Tam įtaką taip pat gali daryti šiuolaikinėje visuomenėje paplitusi vadinamoji filantropija, kuri kartais ir tikinčiųjų terpėje stiprina klaidingą nuomonę, „jog artimo meilė nėra esminė bažnytinės misijos dalis“. Vadovaujantis šia nuostata, katalikų labdaringos asociacijos gali atsidurti pavojuje vis labiau nutolti nuo Bažnyčios, nuo svarbaus vyskupų vadovavimo ir identifikuoti jas kaip nevyriausybines organizacijas ir pan. „Tokiais atvejais jų „filosofija“ ir jų projektai beveik niekuo nesiskirtų nuo Raudonojo Kryžiaus ar atitinkamų Jungtinių Tautų struktūrų“, – sakė arkivyskupas P.Kordesas.

Tačiau visa tai prieštarautų dviejų tūkstančių metų Bažnyčios istorijai ir neatsižvelgtų į artimą ryšį tarp Bažnyčios veikimo žmogaus gerovės naudai ir jos patikimumo skelbiant Evangeliją. Todėl yra kritikuotini veiksmai tų plataus tarptautinio masto katalikiškų labdaros organizacijų, kurios „kartais formuoja programas be vyskupų žinios, arba vietinės Bažnyčios dalyvavimo toje šalyje, kuriai jie nori padėti“, pažymėjo Popiežiškosios „Cor Unum“ tarybos vadovas.

Bažnyčios karitatyvinė organizacija iš esmės atlieka „opus proprium“, tai yra pačiai Bažnyčiai skirtą uždavinį, o nėra koks nors papildomas ar šalutinis įrankis. Todėl Bažnyčia niekada negali būti atskirta nuo organizuoto tikinčiųjų artimo meilės praktikavimo, bet, atvirkščiai, ši labdara yra tiesioginėje Bažnyčios, ypač jos hierarchų atsakomybėje.

© 2006 „XXI amžius“