Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas ir žmonės
Likimai
Nuomonės
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Europos čempionai!

Balys Urbonas

Čiuožia Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas

Penktadienį Italijos mieste Turine bus atidarytos žiemos Olimpinės žaidynės. Jose dalyvaus ir keletas Lietuvos sportininkų. Realiausią galimybę laimėti pirmuosius olimpinius medalius žiemos Olimpinėse žaidynėse Lietuvos istorijoje turi dailiojo čiuožimo atstovai Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas. Siūlome skaitytojams straipsnį, kuriame išsakomas įspūdis apie šių čiuožėjų pasirodymą neseniai vykusiame Europos čempionate.

Man jie, kaip ir daugeliui, – auksiniai!

Ir niekas neuždraus man šitaip įvardyti ir įvertinti mūsų sporto istorijoje (na, gal greičiau meno istorijoje!) unikalaus reiškinio – Margaritos Drobiazko ir Povilo Vanago, šokėjų ant ledo poros, šių metų Europos čempionate užėmusių trečiąją vietą. Susidarė įspūdis, kad teisėjai, dar nuo sovietinių metų įsikandę didžiosios Rusios akrobatinių triukų, tų ,,čestuškinių“ rankų mosavimų, žavisi jais, aukščiausiai vertina juos ir, deja, deja, nematydami šokančios poros atlikimo visumos, galiausiai labai ,,nuoširdžiai“ suklysta. Ir dar tarp eilučių: kažkada triukšmavote dėl teisėjavimo, jo principus pakeitėm. Norėjot anuomet Olimpiadoje trečiosios vietos – šekite ją šiais metais Europos čempionate! Bet, gerbiami teisėjai, ar tie žmonės, šitiek metų kruvinai dirbą šlifuodami tuos jūsų numatytus, pritaikytus šokio elementus, tik dėl jų šoka, tik dėl jūsų šoka? Ne! Jie šoka iš pašaukimo, dėl savo ir kitų (žiūrovų) malonumo. Žinoma, ne visi šokėjai šokdami ant ledo kuria meną. Yra tik sportininkų ir... labai tinkančių cirkui. Mūsų pora – Margarita ir Povilas – čiuožė, t.y. šoko, kad ant to šalto ledo iš po jų pačiūžų tvieskė meno kibirkštys. Kai žmonės savo kūno judesiais, plastika, vidine ir išorine išraiška sugeba susilieti su pasaulinės muzikos šedevru ir tu jau matai ne tik juos, o, pagautas neišpasakytos ekstazės, jauti ir šokio, ir muzikos meninę visumą, pasijunti laimingas.

Ačiū jums, Margarita, Povilai. Iš po jūsų pačiūžų sklido tūkstančiai meilės ir laimės žiežirbų, kurios smigte smigo ne tik į prancūzų bei visų kitų Liono salėje susirinkusiųjų širdis, bet, svarbiausia, ir į savų, ten buvusių, o ir į kokių poros milijonų prie televizorių ekranų prilipusių širdis, į visos Lietuvos širdį. Manau, kad jūs turėjote justi ta visų mūsų meilę. pagaliau įrodėte, kad šokis ant ledo – tai ne tik žavingas akimirksnis. Kiekvienu savo plastišku judesiu, meistrišku viražu, susikaupimu, akių spindesiu susilydėte su tuo visu tikrų menininkų įsijautimu ir įsiamžinote šimtmečio meninės kūrybos spektre.

Pradėję savo kūrybą dar praeitame amžiuje, kurkite ir toliau (per daug neišgyvendami dėl tų konkursinių vietų!), o savo laurus dėkite ant Tėvynės tūkstantmečio garbės bokšto, nes ji visus jūsų pasiekimus priims už gryną auksą.

Mes mylime ir didžiuojamės jumis. Ir labai teisingai man viena moteris aną vakarą pasakė: ,,Žiūrėk, tai tikra mūsų princesė su savo princu!“ Neprieštaravau. Nes supratau, kad ją, žavėjo ir jūsų drabužiai. Šį kartą kaip niekada tikę ir pritikę. Ak, tas Margaritos žavumas, lengvumas, trapumas, kerinti šypsena, Povilo santūrumas, elegantiškumas ir vyriškumas, atmintyje jau įsirašę kažkokiu monumentu. Aš, kaip dainininkas profesionalas, nuo šiol tik šitokius įsivaizduosiu ir J.V.Gėtės Margaritą bei Faustą... Dar vaizdžiau – tos pritaikytos dramos herojus Š.Guno operai ,,Faustas“. Gerai, kad kovojate už save, ir džiugu, kad Povilas moka kovoti su šiuolaikiniais korumpuotais velniais ir jam nereikia susidėti su kokiu Mefistofeliu, kad užkariautų Margaritos širdį. Jūs vienas kitą pamilę jau seniai ir gal dėl to jūsų šokiai mums atrodo kaip didelė amžina meilė.

Po šio sakinio galėčiau jau daugiau nieko ir nerašyti, nes didesnio komplimento jums man turbūt nepavyks sugalvoti, jei ne vienas bet...

Taigi tas bet... Kad nesakytų, jog aš tik saldžialiežuvauju, būsiu ir kritiškas.

Turbūt daugelis pastebėjo, kad privalomoje programoje mūsų porai trukdė per didelis jaudinimasis. Ir jeigu Margaritai tai pavyko daugiau paslėpti, Povilo veidas atrodė labai rimtas, griežtas. Iš kitos pusės, gal tik per daug susikaupęs, jautęs didžiulę atsakomybę. Juk kiekviename šokyje yra vietų, už kurias daugiau nei šimtu procentų atsako partneris vyras. Jis, Povilas, žinojo privalomosios programos tvarką bei kainą ir gal jautė, kad su tuo šokiu jiems bus „nupjauti“ tie pora balų, kurių taip reikės! O jų ir prireikė. Tik tiek tos mano kritikos. Tegul specialistai kritikuoja... Man viskas buvo gerai, man viskas buvo šventė!Dar žinau, kad bus medalių ir tauresnės spalvos.

Beje, gal pora sakinukų ir apie pirmosios vietos laimėtojus rusus – Tatjaną Navką ir Romaną Kostomarovą. Gal dėl to, kad Ž.Bizė operos ,,Karmen“ muziką pažįstu labai gerai, man niekaip neprilipo prie tos muzikos nei rusiška Karmen, nei rusiškas Toreodoras. Jie persistengė. Tiesa, dėl akrobatikos – viskas tvarkoje, tikriausiai teisėjų širdis šitai ir užbūrė. Bet visos siuitos, pritaikytos specialiam šokiui, Ž.Bizė muzikos kompozicijos, muzikinės dramaturgijos šokėjai taip ir neišpirko. Puiki muzika kartais atrodė sau, o šokėjai – sau. Gal kalti muzikos aranžuotojai, komponuotojai? Nes Ž.Bizė muzika tebuvo tik didelio šokio, didelio darbo priedas. Darbo, kalte įkalto, šlifuoto – nušlifuoto, bet ne iki galo išjausto. Visi juk žinome Ž.Bizė ,,Karmen“ operos atomazgą. Ir jei apsieita be jos, tai gal būtų geriau pirmosios vietos laimėtojams šokti kokius ispaniškuosius flamenko? Tiesa, gal per sunku ar visai neįmanoma choreografui sugalvoti baigiamąją šokio sceną, kad iš sustingusios šokėjų povyzos išskaitytum kad ir tokią potekstę: ,,O mano meile, mano laime... O aš maniau, kad būsi mano amžinai?..“ Ar dar kažką panašaus. Tiesiog norėjosi kažko lyriško, o ne kaip kirviu nukirsto... Suprantu, šokėjai geri ir jiems reikėjo dramatiškos, ritmiškos muzikos, nes jie valdo šokio techniką. Ištvermingi. Bet tai tik forma. Būtinas šokio ir muzikos (tuo labiau – klasikinės) vienalytiškumas. Gaila, kad šokio statytojai apsiribojo tuo rusišku vėjo malūnu.

Garantuoju, kad ateities šokiai ant ledo vystysis didžiojo meno link. O jeigu šitaip būtų jau dabar, tai mūsiškiai M.Drobiazko ir P.Vanagas ir de jure, ir de facto būtų aukščiausiais balais įvertinti.

Gaila. Atgal laiko nepasuksi. Bet užtat yra ateitis!

Margarita, Povilai, jūs išsiugdėt svarbiausią – pasitikėjimą. Nepameskite jo. Nei garbė, nei pinigai šito neatneša. Šitai duoda valia. Taigi po ilgos kelerių metų pertraukos vėl pakilti ant Europos šokių ant ledo apdovanojimų garbingo pjedestalo – šaunu! Mes džiaugiamės jūsų bronza kaip tikriausiu auksu.

© 2006 „XXI amžius“