Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Laikas
    ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Valstybė
    ir Bažnyčia

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Septyni dešimtmečiai paaukoti poezijai

Vladas BURAGAS,

Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų
sąjungos (LNRS) valdybos pirmininkas

Vytautas Ivonis

Šiomis dienomis gyvoji lietuvių poezijos legenda Vytautas Ivonis (iki 1946-ųjų – Stasys Krasauskas) švenčia gražų 85 metų jubiliejų. Būsimasis poetas gimė Ežerėnų apskrities Česnaviškio dvaro (dab. Zarasų r.) kumečių šeimoje. Vaikystė ir jaunystės metai skendėjo varguose bei nepritekliuose. Baigęs Baibių pradžios mokyklos keturis skyrius, vėliau eksternu – gimnaziją, jaunuolis atkakliai siekė studijuoti Vytauto Didžiojo universitete. Tačiau tik daug vėliau neakivaizdžiai baigė Maskvos žemės ūkio ekonomikos institutą ir įgijo ekonomisto specialybę bei diplomą.

Kai 1936 metais mirė tėvas, visi šeimos rūpesčiai ir žemės ūkio darbai Antalieptės valsčiuje užgulė penkiolikmečio Stasio pečius. Būdamas idealistas ir tikras Lietuvos patriotas, jaunuolis aktyviai dalyvavo Birželio 23-iosios sukilime. Karo metu dirbo Antalieptės savivaldybėje raštvedžiu, Degučių savivaldybės sekretoriumi. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, bandė trauktis į Vakarus, bet vėliau nedvejodamas stojo į partizanų gretas, tapo būrio kulkosvaidininku. 1946-ųjų rudenį (jau su Vytauto Ivonio dokumentais) pradėjo dirbti ekonomistu Kaune, vėliau – Vilniuje. Tačiau ir čia KGB persekiojimų neišvengė – 1949-aisiais buvo ištremtas į Sibirą (į Irkutsko srities Bodaibo aukso kasyklų statybas). Grįžęs į Lietuvą 1958-aisiais, dirbo buhalteriu žemės ūkio įmonėse, vėliau (1970-1991) - Kauno žemės ūkio technikume vyriausiuoju ekonomistu.

Jau ankstyvoji poeto kūryba liudija jaunuolio nepalenkiamą ryžtą ir pastangas siekti gėrio savo Tėvynei. Ypač aktyviai reiškėsi 1936-1944 metais šalies periodikoje – jo eilėraščius spausdino „Ateities spinduliai“, „Ateitis“, „Jaunasis ūkininkas“, „Kregždutė“, „Liepsnos“, „Lurdas“, „Panevėžio garsas“, „Pavasaris“, „Savaitė“, „Studentų dienos“, „Šaltinėlis“, „Varpelis“, „Žiburėlis“.

Jo, kaip „Žvaigždutės“ eilėraščių konkurso laureato ir eiliuotų monologų konkurso nugalėtojo (1939), kūryba buvo spausdinta jaunųjų literatų almanache „Pirmieji žingsniai“ (kartu su K.Bradūno, V.Mačernio, E. Matuzevičiaus ir kitų autorių eilėmis). Šio laikotarpio kūrybiniai slapyvardžiai – S.Dainutis, Stasius Gražiūnas ir kt.

Karo metu nuoširdi draugystė siejo su poetu Jonu Šiožiniu, dirbusiu Antalieptės bibliotekoje. Eilėraščius spausdino jaunųjų poezijos antologijoje „Trylika“ (1943). Partizanavimo laikotarpiu (1945-1946) rašė pogrindžio spaudai (Bajoro slapyvardžiu), bet kūriniai neišliko. Pokario metais (1946-1949) rašė mažai ir niekur nespausdino. Sibiro tremtyje (1949-1958) poezija padėjo išgyventi dvasiškai – čia poetas kūrė labai intensyviai, bet irgi daug eilėraščių neišsaugojo...

Lietuvos Atgimimo metais eilių paskelbė tremtinių kūrybos antologijose „Tremtinio Lietuva“ (1990), „Apkasų poezija“ (1997), poezijos almanachuose „Eilėraščiai Marijai“ (2000), „Ten, sidabro vingy...“ (2000-2005).

Įstojęs į Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungą (1997), išleido eilėraščių rinktinę (1998). Gražaus 80-mečio proga poetui V.Ivoniui buvo suteiktas ir LNRS Garbės nario vardas (2001).

Kaip apie legendinį autorių, rašė „Lietuvių literatūros enciklopedija“ (2001), „Lietuvos nepriklausomieji rašytojai“ (1998) ir „Lietuvių rašytojų sąvadas“ (1996).

V.Ivonis visada domėjosi nepriklausomųjų rašytojų kūryba, šios kūrybinės bendrijos organizaciniais reikalais, veiklos horizontais. Ir šiomis dienomis LNRS valdybai pateikė savo rekomendacijas, kad Dusetų krašto poetės Janė Grigėnienė ir Danutė Stankevičienė, išleidusios po tris poezijos knygas, būtų priimtos į Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų gretas...

Mielas Jubiliate, garbusis Poete Vytautai Ivoni, mes mylime Jus, didžiuojamės Jūsų septyniais dešimtmečiais, atiduotais sparnuotosioms eilėms! Nuoširdžiai sveikiname Jus, žilagalvį lietuvių poezijos veteraną, prasmingos gyvenimo sukakties proga ir pagal gražią LNRS tradiciją linkime trijų „S“ – Sveikatos, Stiprybės, Sėkmės! Dievo palaimos Jums.

Jūsų gyvenimo ir kūrybos idealai tebelieka mūsų veiklos gairėmis.

Vytautas Ivonis

Iš tremties archyvų

1. Ilgesys

Manęs tu niekur nepalieki,
Kaip piktas demonas veržies.
Vaidenas šviesios naktys liepoj,
Auksinės žvaigždės – ežere...

Kad vėl galėčiau ten sugrįžti,
Kur buvo nuostabiai ramu,
Sutikt pavasarį prie vyšnių,
Priglust prie tėviškės namų...

Kai miršta saulė už Aprelskio
Ir stingsta gedulu taiga,
Į mano langą pasibelski,
Iš sapno žadinki staiga, –
Abu išklysim paklajoti
Šiaurės nualintais kalnais.
— Regėsiu vizijoj, o Motin,
Tave, palikusią tenais —-

Bet kam prašau – tu nepalieki
Ir nepaliksi jau manęs.
— Vaidenas šviesios naktys liepoj,
Žali beržai – per Sekmines...
                                                      1950  

2. Kalnų debesys

Taiga nuliūdus stebisi,
Kad saulė staigiai dingo.
Kalnais vėl gula debesys,
Pilni lietaus, aptingę, –
Tik širdgėlą, ne žavesį
Man sukelia jų vingiai...

Ir ritasi į nežinią,
Ir stumdosi, apninka,
Kaip žmogžudžio kad sąžinė –
Juodi juodi ir sunkūs. –
Gėlos jie nesumažina,
Tik mano skausmas bunka.

Taiga nudžiugus stebisi,
Kad saulė vėlei juokias.
Kalnais nugriūna debesys
Ir supasi atokiai. –
Ne širdgėlą, o žavesį
Sukėlė saulės juokas.
                                                      1952

© 2006 „XXI amžius“