Atnaujintas 2006 vasario 15 d.
Nr.13
(1413)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Vežė ešelonais, grįžtame po vieną...

Pavasarį paukščiai į Tėviškę grįžta,
O mes ar sugrįšim kada...

                                       Vytautas Cinauskas

Ši skarota pušis Sibire Onutei
primindavo Lietuvą,
kurios labai ilgėjosi

XX amžiuje Lietuva dukart skelbė atkurianti neprikalusomybę: 1918 m. vasario 16-ąją ir 1990 m. kovo 11-ąją. Tarp šių dviejų garbingų datų lietuviai patyrė daug kančių, skausmo ir nelaimių. Daugiausia – nuo grėsmės iš Rytų. Rusijoje žmonės buvo tremiami nuo seno, ne tik savi, bet ir užimtų kraštų gyventojai. Iš Lietuvos daug žmonių buvo ištremta per 1655 metų karą su Moskovija (Rusija). Caro laikais, po didžiojo 1863 metų sukilimo, iš Lietuvos išvežta apie 2400 žmonių, o per 40 lietuviškos spaudos draudimo metų į Sibirą ištremta daugiau nei tūkstantis knygnešių. Sovietiniai okupantai 1941- 1953 metais į Sibirą išvežė apie 130 tūkstančių Lietuvos gyventojų.

Dalia Grinkevičiūtė savo kančių odisėjoje „Lietuviai prie Laptevų jūros“ (Amžino įšalo žemėje, p.33) rašo: „...1940 metų vasarą, po Lietuvos inkorporacijos į Sovietų Sąjungą, naujoji valdžia sukvietė visus Lietuvos mokytojus į suvažiavimą Kaune, Sporto halėje, ir pareikalavo iš jų auklėti jaunimą kita dvasia. Po visų oficialių vyriausybės atstovų kalbų ir nurodymų, 10 tūkstančių mokytojų kaip vienas atsistojo ir iškilmingai sugiedojo Lietuvos himną, priversdami atsistoti ir naują vyriausybę. Tai buvo atviras pareiškimas, kad Lietuvos mokytojai išlieka ištikimi nepriklausomos Lietuvos idealams. Tuo jie pasirašė nuosprendį sau ir savo vaikams. Valdžia to nepamiršo ir nedovanojo: jų ir jų vaikų kapai išbarstyti po visą Sibirą...“

Gyventi tėviškėje, vaikščioti laisvai tėvų, senelių ir prosenelių žeme - tai visų Lietuvos žmonių, išblaškytų po visą pasaulį, svajonė. Gaila, kad ne visi sovietų ištremtieji (be kaltės kalti) šią svajonę galėjo paversti realybe. Daugybė politinių kalinių ir tremtinių tebeguli amžino įšalo žemėje, tik dalelytė jų palaikų perkelti į gimtinę. Niūri XX amžiaus Lietuvos istorija dar bus rašoma, nagrinėjama. Dabar tik renkami faktai, dokumentai, prisiminimai žmonių, patyrusių skaudžias netektis.

Lietuva, atkūrusi nepriklausomybę, visam pasauliui paskelbė, kad laisva tauta prisimena ir priglaudžia tautiečius bei jų palikuonis, kuriuos ištrėmė ir persekiojo caro žandarai, bolševikai, naciai ir vėl bolševikai. Jau keturiolika metų veikia vyriausybinės įstaigos, valstybės palaikomos visuomeninės organizacijos, kurios rūpinasi lietuvių bendruomenėmis užsienyje, padeda norintiesiems grįžti į Tėvynę. Daug geranoriškų pastangų parodė ir didelį darbą dabar atlieka Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Socialinių įstaigų priežiūros ir audito departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Pasaulio lietuvių bendruomenė, Tremtinių grįžimo fondas ir daug kitų organizacijų.

Lietuvaitės Onos Milaknytės grįžimo į Lietuvą istorija

Į Lietuvą 1997 metais atėjo laiškas iš JAV, kuriame prašoma pagalbos parvežti į Lietuvą Onutę Milaknytę. Rašė jos dėdė Balys. Sibiran Onutė su tėvais buvo išvežta 1941 metų biržely... Ji liko vienui viena, be savų...

Šią atsakingą misiją atliko Antanas Seikalis, žurnalistas Gintaras Visockas ir būsimasis teisininkas studentas Gediminas. Suburta pagalbos grupė jau žinojo, kur ieškoti O.Milaknytės. Teks skristi į Novokuznecką. Maskvoje, Lietuvos pasiuntinybėje, grupė prisistatė, pasakė, kur ir ko važiuoja, nes jeigu, neduok Dieve, prapultų, žinotų, kur ieškoti. Atskrido į Novokuznecką, po klajonių po miestą, sunkiai surasta Kalinino gatvelė (duobėta ir dulkėta) atvedė prie Milaknytės namelio. Tačiau ant durų kabėjo spyna. Tik kiek tolėliau stovėjusi moteris puolė bėgt į trobos vidų šaukdama: „Anuška, Anuška, Europa prijechala...“ (Onute, Onute, Europa atvažiavo). Pasirodo, čia ir gyveno ieškoma Onutė Milaknytė. Iš pradžių ji išsigando vyrų trijulės, tokių didelių, apsikarsčiusių fotoaparatais, taip netikėtai atsiradusių, kaip iš dangaus nukritusių.

Onutė seniai laukė šių atvykėlių. Belaukdama pardavė savo namelį, pažymėtą dešimtu numeriu, ir persikėlė laukti pas kaimynę Aleksandrą Potapovą. Vyrai iš Lietuvos buvo priimti ir apnakvindinti karališkai. Nereikėjo jokių viešbučių ieškotis. Sėdi tokį tylų vakarą jie toli nuo tėvynės, o čia pat, už pirtelės, kvepia agurkėliai, dera bulvės, auga pomidorai ir kitos daržovės.

Pasirodo, išvežė O.Milaknytę, kai jai buvo tik dvylika metų, iš Šnypiškės kaimo, Imbrado valsčiaus (Zarasų r.). Tėvai, Elvyra ir Jonas Milakniai, turėjo 17 ha ūkį, buvo pasitatę naujus namus. Onutė tą laiką, kai juos išvežė, aiškiai prisimena, nes pamiršti tokios baisios dienos neįmanoma... „Nuo ežero su meškere parėjęs dėdė Balys, tas, kuris dabar Amerikoje, pamatęs kareivius, išbalo. Jo prie mūsų neprileido, – pasakoja Onutė. – Dėdė kartu negyveno, todėl jo sąrašuose nebuvo. Kai nuvežė į stotį, prisistatė ir tėvelis, nepaliko mūsų vienų. Tėvą, kaip ir kitus vyrus, greitai nuo mūsų atskyrė. Tik Omske leido pasimatyti, atvarę iš kito vagono.

Apie tėvą, mirusį iš bado, sužinojome jau po karo, kai atėjo laiškai iš Rešiotų lagerio. Nuo Novosibirsko Obės ir Čojos upėmis, su „pervarymais“ į vis mažesnes baržas atplukdė iki Krylovkos. Iš čia taiga arkliais nuvežė į Sabalinkos kaimelį. Atvežė šešiolika lietuvių šeimų ir aštuonias estų. Onutę su mama priglaudė to kaimelio kolchozo pirmininkas, kuris nieko blogo mums nelinkėjo. Gyventojai bijojo ne mūsų, o valdžios. Kai niekas nematydavo, padėdavo kuo galėdami, nors patys gyveno pusbadžiu.

Dvejus metus tremtiniams neleido net bulvių pasisodinti, o kai leido, uždėjo mokesčius. Mūsų užaugintas bulves kolchozas nusikasė. Karo metais į Sabalinką užlėkdavo kažkokie pusiau kariškiai. Jie iš tremtinių atiminėjo šiltesnius drabužius, kitus vertingesnius daiktus neva kareiviams į frontą. Kas dar turėjo kailinukus iš Lietuvos ar batelius aukštais kulniukais - viską nusavino „frontui“. Šeimininkas dalį mūsų daiktų paslėpė savo skryniose, o mane saugojo, kad tie plėšikai nepamatytų. Aš tada nesuvokiau, sako Onutė, koks pavojus man grėsė...

Buvo atėjęs toks laikas, kai nebesinorėjo gyventi. Dirbti vertė nuo tamsos iki tamsos, taip kiekvieną dieną. Badas atėmė paskutines jėgas. Mama sakė išeisianti į taigą, geriau tegu meškos sudrasko. Bet meškos pačios ateidavo į kaimelį pasimaudyti vienintelėje kūdroje kartu su Sabalinkos vaikais. Rudosios su vietiniais žmonėmis taikiai sugyveno, niekas neturėjo šautuvų, taigi mamos meška nesudraskė.

Kartą šeimininkas pasakė mamai: „Aš jus išvešiu iš čia, nes jūs prapulsite. Čionai nebegrįžkite, nesvarbu, kad ir ką su jumis naujoje vietoje darytų“.

Išvežė į Krylovką, įdarbino grūdų sandėlyje. Čia buvo nepalyginti geriau, duodavo miltų, o vėliau už darbą pradėjo mokėti pinigais. Kai grūdai sandėlyje pasibaigė, Onutė pakliuvo į laivą, kuris upes valydavo, vagą gilindavo. Laive Onutę nusižiūrėjo laivo kapitonas Nikolajus. Nelengvas buvo gyvenimas tame laive. Vieną dieną girtas Nikolajus iškrito iš laivo ir nuskendo. Ištekėjo Onutė antrą kartą už sibiriečio, politinio kalinio sūnaus. Miša neturėjo sveikatos, nestiprus buvo ir jų vaikelis. Vyrą ir sūnelį palaidojusi šalia motinos, Onutė liko visiškai viena, be paramos, be atramos, tarp svetimų jai žmonių.

Maldynėlis

Kai Onutė buvo dar paauglė, tremtinė Brazaitienė padovanojo jai Jėzaus paveikslėlį, o senutė Raubienė – mažytį maldynėlį. Kai būdavo labai liūdna, kai prisimindavo tėviškę prie kvepiančio šilo, tėvelius ir šunelį, tą baisią naktį gailiai kaukiantį, priglausdavo tą paveikslėlį prie širdies. Paveikslėlyje buvo toks mažas gražus Jėzuliukas, pasikalbėdavo su Juo, pasiguosdavo, paverkdavo – ir taip gera, taip ramu Onutei pasidarydavo.

Stebuklingas buvo ir tas mažas maldynėlis, jau be viršelio, be pabaigos, apiplyšęs kaip tremtinys, bet pilnas gerumo, raidžių gražumo. Onutė išmoko atmintinai visas maldas (maldynėlis buvo lietuviškas). Dabar aišku, kaip O.Milaknytė per 56 metus nepamiršo gimtosios kalbos, neprarado tikėjimo ir sielos grožio šioje tremties ašarų pakalnėje.

Po karo pasklido gandai, kad vaikams leis išvažiuoti Lietuvon. Tada ji jau turėjo ryšį su teta Zarasuose. Parašė laišką, paklausė tetos, ar priglaus ją, ar ne, leis į mokyklą ar neleis. Negreit atėjo atsakymas iš tetos, tačiau jis buvo ne iš Zarasų, o iš Krasnojarsko... Ją ištiko toks pat likimas. Lietuvoje nė vienas nežinojo, koks likimas kurio laukia. Tada niekas nesakė „ištrėmė“. Sakė „veža, išvežė“.

Vietinis Novokuznecko laikraštis 1997 metų vasarą išspausdino žurnalistės Larisos Petrenko straipsnį „Ilga kelionė namo“ apie O.Milaknytę-Teuščekovą, po 56 metų tremties grįžtančią namo. Žurnalistė rašė: „Onutė sunkiai dirbdama prarado sveikatą. Iškankinta, pavargusi ir vieniša ji palieka mūsų miestą. Be motinos, vyro ir sūnelio kapų, su Rusija niekas daugiau jos čia nesieja. Tiesą sakant, mūsų valstybė turėtų bent atsiprašyti šios moters, skirti kreditą ir išsiųsti ją į jos tėvynę. Bet kam dabar Rusijoje šitie žmonės rūpi?“ Teisingi žodžiai.

Jau pakeliui į Lietuvą, lėktuve, O.Milaknytė, giliai atsidususi, pasakojo: „Kai mus vežė, pakinkė mūsų pačių arklius. O kai pamačiau išbalusį dėdės veidą, supratau, kad atsitiko kažkas labai baisaus, kritau ant žemės, įsikabinau į žolę ir verkiau, verkiau... Taip su ta žolyte rankose išvežė į Sibirą. Kai parskrisime, nuvažiuosiu į tėviškę, susirasiu tą vietą, atsigulsiu ant žemės, įsikabinsiu į žolę ir, jeigu širdis nesustos, parašysiu dėdei laišką: „Aš jau grįžau...“

Kiek dar lietuvių laukia eilėje, ilgisi Lietuvos?

Pagal knygą „Gyvensime

tėvų žemėje“ parengė

Kazimieras Dobkevičius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija