Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Sportas
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Nuostabūs pūkuotukai primena talentingą menininkę

Danutė MARCINKEVIČIENĖ

Stasė Samulevičienė su sūnumi Raimundu ir pūkuotukais

Stasė Samulevičienės ir jos pūkuotukai

Kiekvieno žmogaus gyvenimas svarbus ne metų skaičiumi, bet atliktais darbais. Vasario 22 dieną tautodailininkei, pūkuotukų ir knygelių vaikams autorei Stasei Samulevičienei būtų sukakę 100 metų, tačiau ji jau 1988 metais atsisveikino su mumis. Už nuostabius iš avikailio pagamintus pūkuotukus – įvairiausius gyvūnus ir neįvardijamus padarus simbolius – tautodailininkė buvo apdovanota „Šypsenos“ ordinu. Tai tarptautinis apdovanojimas, kuris skiriamas už darbus, paskatinančius žmogų nusišypsoti, pasijusti laimingą. Šis ordinas buvo įteiktas Motinai Teresei, A. ir J.Kvašnevskiams, Švedijos karalienei Silvijai, rašytojai A.Lindgren, režisieriui S.Michalkovui, garsiems chirurgams V.Dega, S.Jelizarovui ir daugeliui kitų žymių žmonių.

S.Samulevičienė, jaunystėje išmokusi išdirbti kailius, iš jų siuvo kailinius, liemenes, kilimėlius, pagalvėles ir kt. Jos darbai buvo eksponuojami parodose, už kailio gaminius buvo apdovanota aukso medaliu. Po vienos parodos ji nusprendė gaminti įvairius žaislus. Būdama labai kūrybinga, žaislus sukūrė tokius, kad jais visi žavėjosi: kiekvienas gyvūnas buvo kitokio charakterio – visi šuneliai nepanašūs vienas į kitą, visų šlamučių žvilgsniai kitokie, kiekvienas padarėlis, kaip ir žmogus, pasižymi tik jam būdingomis savybėmis. Menininkės darbai buvo eksponuoti įvairių šalių sostinėse: Londone, Paryžiuje, Monrealyje, Tokijuje, Varšuvoje, daugelyje Rusijos miestų. Iš kai kurių parodų grįžo su medaliais. Apie ją rašė daugelio šalių spauda, sukurtas filmas „Šypsenos karalienė“ (scenarijaus autorius R.Jankauskas). Po to, kai žurnale „Rabotnica“ buvo išspausdintas straipsnis su S.Samulevičienės darbų nuotraukomis, pasipylė daugybė laiškų. Laiškanešė stebėjosi jų gausa, jie netilpdavo į pašto dėžutę. Vieni žavėjosi jos sukurtų gyvūnų grožiu, kiti prašė atsiųsti. Viena močiutė rašė: „Aš turiu devynis vaikaičius, atsiųskite jiems nors po vieną žaislą“. Menininkės sūnus dramaturgas Raimundas Samulevičius laiškus surūšiavo: laiškai, kuriuose rašoma apie kūrybingumą, išmonę, ir laiškai, kuriuose prašoma ką nors padovanoti. Deja, pastarųjų buvo daugiau. Vieno sergančio vaiko motina rašė, kad „menininkės žaislai vaiką nudžiugino, kad nuolat į juos žiūri“. Šiam vaikui S.Samulevičienė nusiuntė ne tik žaislą, bet ir saldumynų.

Menininkė rašė knygeles vaikams, o iliustracijos – jos pačios darbų sūnaus Raimundo nuotraukos. Knygelės būdavo spausdinamos 100 tūkst. egzempliorių tiražu, ir tuoj pat jas išpirkdavo. Pagal tekstą R.Samulevičius fotografuodavo žaislus įvairiausiose vietose: ant stogų, medžiuose, balose, daržuose ir kt. Kai sūnus žuvo, išleisti knygelę tapo sunkiau, nes reikėjo taikyti tekstą prie likusių nuotraukų. Raimundo nuotraukos buvo tokios meniškos, kad nepažįstami žmonės kartais telefonu ieškodavo „fotografo“ R.Samulevičiaus.

Netekusi sūnaus menininkė turėjo atlikti ir kitus darbus, todėl įprastai kūrybai liko mažiau laiko. Tuo metu ji sakė: „Dabar aš turiu gyventi už du“. Labai daug laiko skyrė rengdama sūnaus raštus spaudai. Kai kurių pjesių jis buvo parašęs po kelis variantus, todėl reikėjo viską perskaityti, pasitarti su literatūros kritikais. Menininkė nusprendė, jog ji privalo įamžinti savo vyro brolio, pasaulinio garso dailininko Antano Samuolio atminimą ir atstatyti jo klėtelę Jonavos rajone Praulių kaime. Statybos darbai atėmė labai daug laiko. Be to, S.Samulevičienė nusprendė, kad reikia sudaryti gausios namų bibliotekos kartoteką, atrinkti eksponatus muziejams. Ji rūpinosi, jog sodyba, esanti Jonavos rajone, taptų Jonavos krašto muziejaus filialu. Dabar čia gražiai saugomas trijų menininkų atminimas.

S.Samulevičienė buvo labai kūrybinga, mokėjo bendrauti su įvairiais žmonėmis, kurių niekada neskirstė į daugiau ir mažiau garbingus arba reikalingus. Ji niekam nieko nepavydėjo, ypač džiaugdavosi menininkų laimėjimais. Labai mėgo ateinantiems ką nors padovanoti, retas žmogus iš jos namų išeidavo be kokio nors jos kūrinėlio. Daug darbų išdalijo, likusieji dabar apsigyvenę M.K.Čiurlionio muziejuje. Kiti džiugina vaikus Maironio lietuvių literatūros muziejaus vaikų skyriuje Kauno ir Jonavos krašto muziejuje.

Kai atėjusiam žmogui menininkė neturėdavo ką padovanoti, tuomet paimdavo rublį, ant jo pasirašydavo ir įteikdavo. Turiu ir tokią jos dovaną. S.Samulevičienė labai mėgo pajuokauti, todėl ją pamilo daugelis Palemono vidurinės mokyklos mokinių (mokykloje 10 metų veikė jos darbų ekspozicija). Kartą, siųsdama laišką buvusiam mokiniui, tarnaujančiam armijoje, paėmė savo jaunystės laikų nuotrauką ir ant jos užrašė: „Mylimam Raimundui Tave mylinti Staselė“. Net ir sirgdama menininkė bendravo su žmonėmis, viskuo domėjosi, turėjo idealią atmintį. Jos namai jau tada buvo lankomi kaip pats populiariausias muziejus. S.Samulevičienės ir jos sūnaus Raimundo namai turėjo kažkokią stebuklingą trauką: atėjusieji nenorėdavo išeiti, o išėję vis norėjo sugrįžti, nes čia besišnekučiuodami pailsėdavo ir tapdavo geresni.

© 2006 „XXI amžius“