Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Sportas
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

„Verta gyventi ir džiaugtis gyvenant“

Prof. Sofija Kanopkaitė kaimo sodyboje

Kovo 3-iąją biochemikė habil. dr., profesorė, nusipelniusi mokslo veikėja, Lietuvos mokslų akademijos narė korespondentė, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikė Sofija KANOPKAITĖ švenčia 80-ies metų jubiliejų. Ta proga išleista jos darbų bibliografinė rodyklė, kurioje yra net 377 įrašai. Tai jos išleistų knygų, paskelbtų straipsnių, mokslinių pranešimų tezių, autorinių liudijimų ir kitų mokslinių darbų pavadinimų sąrašas, apimantis 1955-2005 metų laikotarpį. Net 23 metus ji buvo Lietuvos mokslinių institutų sektoriaus, laboratorijos vadovė, taip pat ilgus metus vadovavo Lietuvos biochemikų draugijai. Kartu su vyru lituanistu Jurgiu Rozga (1926-1996) užaugino du puikius vaikus – Juliją ir Rimantą.

Prof., habil. dr. S.Kanopkaitė, bendraudama su žmonėmis, prašo ją vadinti krikšto vardu, nepridedant mokslinių vardų ir laipsnių. Atsakyti į „XXI amžiaus“ korespondentės dr. Aldonos Kačerauskienės pateiktus klausimus mielai sutiko. Tačiau nuošalyje palikome mokslinius pasiekimus. Kalbėjomės apie gyvenimą, apie mums visiems aktualius, skaudžius ir malonius dalykus.

Gerb. Sofija, gimėte Alionių kaime (Širvintų r.). Esate išsitarusi, jog „žmogų formuoja jį supanti aplinka, tėvų ir senelių gyvenimo būdas“. Prašytume apie tai papasakoti plačiau.

Alionių kaimo žmonės buvo labai vieningi, draugiški ir nuoširdūs. Susirgusį ligonį lankydavo pavieniui ir grupėmis. Vargingesnes šeimas šelpdavo kuo galėdavo: pieno šlakeliu, bulvėmis; per laidotuves gedėdavo visas kaimas, gražiai giedodavo per šermenis. Skambios būdavo vakarėlių dainos; darbymetyje, per rugiapjūtę ar kūlimą, vieni pas kitus dirbdavo talkose.

Mano mama buvo labai gera siuvėja, dirbdavo ne tik dieną, bet dažnai ir naktį. Tėvelis kelerius metus buvo išvykęs į Argentiną užsidirbti. Jis buvo gabus žmogus, mokėjo net keturias užsienio kalbas. Deja, anksti mirė.

Šeimoje augau su dvejais metais vyresne sesute Irute. Mus prižiūrėjo ir labai mylėjo mamos sesuo teta Levutė, bet ji mirė sulaukusi dvidešimties nuo plaučių uždegimo. Buvo rugpjūtis. Darželiuose žydėjo gėlės. Kaimo jaunimas nupynė jurginų žiedų vainiką ir juo apjuosė mūsų mylimos tetos karstą.

Vaikystėje svarbiausias mūsų auklėtojas buvo mamos tėvas, mūsų senelis Kazimieras Kučinskas. Su juo kartu keliaudavom tris kilometrus į Šešuolėlių bažnyčią, kartu balsu melsdavomės. Jis pirmasis paaiškino kryžiaus reikšmę, išmokė maldų, skaityti maldaknygę. Pats buvo Šešuolėlių parapijos komiteto narys, raštingas žmogus, mokėjo lietuvių, lenkų, rusų kalbas.

Buvau angelaitė. Po šv. Mišių kartu su kitais vaikais deklamuodavau, giedodavau. Nepamirštami liko kunigų kalėdojimai namuose. Suaugusieji ir mes, vaikai, šeimoje apsilankius kunigui, jautėmės pakylėti Dievo. Mokantis Alionių pradžios mokykloje tikybą dėstė kun. Petras Šiugžda, pėsčias ateidavęs iš Šešuolėlių. Labai jį mylėjome, norėjome kuo ilgiau pabūti kartu. Po pamokų drauge eidavome namo, net keliuką į namus praeidavome – lydėjome jį. Mums atrodė, jog tai šventas žmogus, nedrįsdavome net sutanos paliesti.

Neužmirštama liko pirmoji išpažintis ir Pirmoji Komunija. Pirmą kartą atlikusi pirmą išpažintį su mama nuėjome į kapines. Buvo vasara. Žydėjo gėlės. Jos buvo tokios gražios, kad neiškenčiau: pasilenkiau prie vieno nuostabaus žiedelio ir pačiulpiau nektaro, lašelį nurijau. Ir labai išsigandau. Ar begalėsiu priimti Pirmąją Komuniją? Ne juokais sunerimo ir mama. Ji nutarė atsiklausti kunigo. Kunigas leido priimti Pirmąją Komuniją kartu su visais vaikais.

Visa tai labai gražūs vaikystės prisiminimai, tačiau numanome, jog būta ir ne itin šviesių dienų ir valandėlių. Skaitant jūsų biografiją, paaiškėja, kad baigusi pradžios mokyklą penkerius metus niekur nesimokėte, nors tęsti mokslą be galo norėjosi. Vietoj gimnazijos teko dirbti visus kaime gyvenančių žmonių kasdieninius darbus: prižiūrėti gyvulius, melžti karves, ankstyvą rytą nešti pieną į pieninę, grėbti šieną, rišti kertamus rugius, ravėti daržus ir t.t. Kokius prisiminimus jums paliko fizinis darbas? Kokius įgūdžius išsiugdėte jį dirbdama?

Vienas nuobodžiausių darbų būdavo runkelių ir bulvių laukų ravėjimas: dideli plotai, pilni usnių. Mūsų amžiaus vaikams rūpėjo žaidimai, todėl ravėdamos tardavomės, kokį plotą nuravėjusios galėtume prašyti mamos truputį pažaisti. Ravėdavom dainuodamos arba išgalvodavom pasakų. Dažnai į mūsų laukus atbėgdavo pusseserės Morta ir Stasė, gyvenusios kaimynystėje. Šiek tiek paravėdavo, bet joms greit nusibosdavo tas vienodas darbas, apsigręždavo ir parbėgdavo namo.

Įprotis darbuotis įaugo į kraują. Manau, fizinis darbas ugdo kantrybę ir pastovumą. Rezultatas – savotiškas kūrybinis džiaugsmas ir šventė širdyje, kai darbą padarai iki galo. Esu įsitikinusi, kad šalia kitų veiksnių fizinis darbas teigiamai formuoja žmogaus būdą teigiama linkme.

Mokantis Vilniaus S.Nėries gimnazijoje, mirė jūsų mylimas senelis, po trijų mėnesių – tėvas. Ką tik buvo praūžęs Antrasis pasaulinis karas, prasidėjusi sovietinė okupacija. Manau, ne iš gero gyvenimo judvi su sesute patekote į vaikų namus. Kokius prisiminimus paliko gyvenimas tuose namuose?

Gyvenimas vaikų namuose paliko nuolatinio alkio pojūtį, kuris sukaustydavo norą mokytis. Buvo pokario laikai. Maitindavo mus tris kartus ir, kiek prisimenu, kasdien vienodai: pusryčiams riekė forminės duonos (kitokios tada ir nematydavom), aptepta margarinu (jis buvo nematomas, reikėjo tikėti), ir pošiltė, šiek tiek salstelėjusi arbata; pietums – sriuba (žirnių, kopūstų arba perlinių kruopų) ir ta pati riekė duonos. Vakarienė – forminės duonos, užteptos margarinu, riekė.

Mergaitės draugiškos, bet amžinai alkanos. Sunku būdavo susikaupti. Visą laiką galvojom, kada vėl galėsim ką nors užvalgyti.

Man būdavo lengviau, kai gaudavau užduotį apiforminti sienlaikraštėlį. Kartą turėjau „rimtą“ įpareigojimą: nupiešti ir nuspalvinti sovietinį herbą, kuriuo turėjo pasipuošti auklėtojos kambarys. Pavyko. Auklėtoja liko patenkinta, atlygio gavau teisę išsirinkti batelius. Aš jau mokiausi 7-oje klasėje. Norėjosi aukštesniais kulniukais batelių. Tačiau kasdienių taip pat neturėjau. Sunku buvo apsispręsti, kokius pasirinkti. Vis dėlto išsirinkau žemakulnius ir kitą dieną pasirodžiau klasėje jau su naujais, pačios užsidirbtais bateliais.

Mergaitės dalijosi maistu, bet ne visos. Buvo tokių, kurios atsivežtą maistą slapčiomis suvalgydavo ir iš kitų vaišingumą priimdavo lyg niekur nieko.

Rudenį – talkos: morkų ir svogūnų rovimas; kaip uždarbis – keletas svogūnų ir morkų – į kišenes. Tokiais atvejais po vakarienės keldavome „svogūnų puotas“ miegamajame. Atsirasdavo ir kriaukšlelė duonos, žiupsnelis druskos iš virtuvės.

Pakalbėkime apie amžinąsias gėrio ir blogio, nemirtingumo, gyvenimo prasmės problemas.

Visi pastebime, kaip žmonės, norėdami iškilti, tapti žinomi ir garsūs, – gal mano tuo būsią ir nemirtingi, – tai daro nesiskaitydami su priemonėmis, lipa per kitų galvas. Žiūrint iš šalies, tai trikdo. Man atrodo, kad nemirtingumo esmė yra tai, kiek šiame gyvenime pasiseka palikti gėrio, kuo plačiau tą gėrį paskleisti. Savaime suprantama, jog be blogio gėrio nesimatytų, neišryškėtų, nebūtų su kuo palyginti. Ar šiandien pasaulis prisimintų Romos valstybės vietininką Palestinoje Pontijų Pilotą, gyvenusį prieš du tūkstančius metų, jeigu jis nebūtų davęs sutikimo nukryžiuoti Kristų? Žinoma, ne. Kodėl Kristus nemirtingas? Todėl, kad tai begalinė meilė, pasiaukojimas už žmoniją. Jo gyvenimo pavyzdžiu sukurtas mokslas apie meilę, viltį, tikėjimą gyvas iki šiol. Taip pat iki šiol prisimenami jo sekėjai, net pirmųjų amžių kankiniai, šventieji. Tikras nemirtingumas – tai dvasios nemirtingumas. Siekti nemirtingumo – tai sekti Kristaus mokslu, siekti atsiduoti kito labui. Kelias mums nurodytas – tik eikime juo. Dievo valia atėjome į žemę, kad, čia gyvendami, išlaikytume egzaminą. Gyvename viltimi pamatyti Dievo veidą.

Kodėl, jūsų nuomone, tiek daug žemėje blogio? Kodėl jo ne mažėja, o, atrodo, net daugėja? Kodėl sunkiai įveikiamas terorizmo pavojus? Žūsta visai nekalti žmonės, suniokojamas jų sąžiningai užgyventas turtas?

Pabūkime bent kiek savikritiški. Michael H. Hartas knygoje „100 įtakingiausių asmenybių pasaulio istorijoje“ pirmuoju pasirenka Mahometą, nes, autoriaus nuomone, tai „vienintelis žmogus istorijoje, patyręs didžiausią sėkmę ir religinėje, ir pasaulietinėje plotmėje“. Tad argi galima tyčiotis, piešti karikatūras tų žmonių, kuriuos milijonai gerbia ir pripažįsta? Reikia turėti žmogiškumo jausmą, žinoti ribas, kas leistina, kas ne, pagaliau numatyti pasekmes. Nors tai ir ne visai sietini dalykai, bet man labai nepatinka, kai imama tyčiotis iš prof. Vytauto Landsbergio ar net prezidento Valdo Adamkaus. Potekstėje tarsi norima pasakyti: „Štai, žiūrėkite, visi sudergti, švarių nebėra“. Tai pavojinga tendencija, nes formuojama išvada: „Nebėra gerbtinų žmonių“. Jeigu taip, nebėra ir Tėvynės. Visuomenė be autoritetų darosi nebesaugi, nebėra į ką atsiremti, į ką lygiuotis.

Bjaurastimi niekada nepasisotinsi. Vienas blogis gimdo kitą. Blogiu gėrio nesukursi. Taip atsiveria pragaras žemėje. Tėvų pamesti arba elgetauti į gatves išvaryti vaikai, kad namo parneštų litų, kurie tuojau pat prageriami, – tai tėvų nuodėmių vaisiai, tai tėvų nemeilės pasireiškimas. Klystkelių vis daugėja, įteisinamas amoralumas. Atsirado žmogaus kūno kultas, užmirštama, kad žmogus – tai ne vien kūnas, bet ir siela, dvasia.

Liko nepamirštamas vaizdas: jūs, apsupta kiemo vaikų, skaitote jiems katalikišką laikraštį „Kregždutė“, komentuojate, pasakojate... Nuotraukoje jus matome dukraitės Eglutės klasėje taip pat kažką aiškinančią mokiniams. Ką jums reiškia svetimi vaikai?

Ką reiškia vaikai, kad ir svetimi? Tai angelai žemėje, kuriuos sugadina suaugėliai savo netinkamu gyvenimu. Vaikai greit pajunta žmogaus vidinį artumą, jie atviri. Su jais smagu, kol jie angelai! Suaugusieji turėtų pasistengti vaikų sielose pasėti kuo daugiau gėrio sėklų. Tikėkime, kad kada nors jos sudygs.

Esate bitininkė. Kokią vietą jūsų gyvenime užima šis užsiėmimas? Galima nujausti, jog tai ne vien noras prisikaupti bičių gaminamų produktų?

Tikrai taip. Tai susitikimas su vienu iš gamtoje vykstančių stebuklų: darnaus darbingumo ir sugyvenimo reiškiniu, egzistuojančiu gamtoje. Tai himnas darniam triūsui, tai galybės ir vienybės simbolis. Tai šeimos neišardomumo etalonas. Stebi bitutes ir suvoki, kiek gražaus, doro ir kilnaus galima iš jų pasimokyti.

Per dvidešimt metų dirbote vadovaujantį darbą nebūdama komunistų partijos nare. Sugriovėte sovietinį mitą, jog be šios narystės jokia karjera negalima. Būtų įdomu išgirsti jūsų nuomonę.

Į komunistų partiją mane kvietė, jau buvo ir rekomendacija parašyta. Tačiau atsisakiau pajuokaudama: „Aš jau įstojau į vaikų auginimo partiją“. Dėl to atsisakymo nė kiek nesigailiu. Dirbant mokslinį darbą, svarbu bendrauti su užsienio mokslininkais. Pranešimus teko skaityti JAV, Japonijoje, Vengrijoje vykusiose konferencijose. Tačiau į Švediją ir Šveicariją jau nebeišleido, matyt, nebepasitikėjo. Esu įsitikinusi, jog dirbant apie karjerą geriausia negalvoti, nesiekti jos. Svarbiausia – kuo geriau, sąžiningiau ir nuoširdžiau atlikti darbą. Mylėk darbą, o ne karjerą!

Gal atskleistumėte savo vadovavimo sektoriui, laboratorijai sėkmės paslaptis? Juk kolektyve būna įvairių charakterių žmonių. Kaip juos sujungti į darbingą vienetą? Tai ne visiems pasiseka. Juk ne be reikalo sakoma: „Nors ir be kailio liksi, visiems neįtiksi“.

Dabar girdžiu apie save atsiliepimus: griežta, reikli vadovė, atsidavusi pašaukimui. Iš tiesų pareigos ir atsakomybės jausmas buvo išsiugdytas. Darbe tik pasiguosdavau, kad namie palikau sergantį vaiką, bet dirbau, nebėgau jo slaugyti, nes visiškai pasitikėjau savo mama, kuri juos prižiūrėjo. Mano gyvenimas buvo uždaras: nedidelis ir beveik nesikeičiantis kolektyvas. Vieni kitais pasitikėjome. Per Kalėdas pasikeisdavome kalėdaičiais, per Velykas – margučiais. Vadovaujant svarbiausia būti žmogumi ir savo kolektyvą mylėti, atjausti ir gerbti taip, kaip kad norėtum, kad kiti su tavimi elgtųsi. Nedemonstruoti savo pranašumo prieš kitus. Nebijoti verkti ir džiaugtis kartu su kitais.

2000 metais buvote išrinkta Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademike. Ką jums reiškia šis vardas?

Šio vardo nesijaučiu užsitarnavusi dirbdama savo tiesioginį darbą. Niekam tuo vardu nesigiriu, nesipasakoju. Man atrodo, kad buvo vertesnių už mane žmonių tam vardui gauti. Tikiuosi, ateityje jie taip pat nebus pamiršti.

Ką reiškia jūsų gyvenime Dievas?

Labai daug.

Jis – šviesa gyvenimo kely.

Jis – pašnekovas vienatvėje.

Jis – patarėjas abejonėse ir sprendimuose.

Jis – Tas, kuriam aš kasdien dėkoju už Jo artumą ir neprilygstamą gerumą, už gyvenimo dovaną. Jo dėka verta gyventi ir džiaugtis gyvenant.

Dėkojame už pokalbį. Linkime kuo ilgiau džiaugtis Dievo artumu, žmonių meile, gamtos grožiu.

© 2006 „XXI amžius“