|
Popiežius susitiko su jo vadovautos dikasterijos nariais
Mindaugas BUIKA
Tikėjimas žmogaus egzistencijos centre
Tikėjimo tiesų ir mokslo tiesų santykio svarbiausi evangelizacijos aspektai šių dienų sąlygomis esant paplitusiam reliatyvizmui, Bažnyčios gyvenimo autentiškumo išsaugojimas buvo svarbiausi dalykai, aptarti neseniai vykusioje Tikėjimo doktrinos kongregacijos pilnaties asamblėjoje, kurios dalyvius vasario 10 dieną audiencijoje priėmė popiežius Benediktas XVI.
Šis susitikimas patraukė ypatingą dėmesį dar ir tuo, kad šiai svarbiausiai Vatikano dikasterijai Šventasis Tėvas tuomet kardinolas Jozefas Ratcingeris vadovavo daugiau kaip du dešimtmečius iki išrinkimo į šv. Petro sostą. Naujuoju Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektu jis paskyrė buvusį San Francisko (JAV, Kalifornijos valstija) arkivyskupą Viljamą Liveidą.
Su tam tikru jauduliu prisimindamas savo buvusį vadovavimą kongregacijai, popiežius Benediktas XVI beveik šimtui jos narių ir konsultantų kalbėjo, kad ši dikasterija yra pašaukta, laikantis kolegialumo dvasios, skatinti ir pabrėžti katalikiško tikėjimo centriškumą visoje tikinčiųjų bendruomenės egzistencijoje. Tikėjimas turi fundamentalią svarbą Bažnyčios gyvenime kaip dovana, kurią Dievas pateikia savyje apreiškimu, šis Dievo atsidavimas yra priimamas tikėjimu. Jeigu toks tikėjimo centriškumo suvokimas silpnėja, bažnytinio gyvenimo audinys praranda savo pirminį gyvybingumą ir yra pažeidžiamas, aiškino Šventasis Tėvas. Jis perspėjo, kad tikėjimo Bažnyčios veikla gali išsigimti į tam tikrą sterilaus aktyvizmo formą ar netgi politinį gudravimą.
Atvirkščiai, jeigu tikėjimo tiesa su jai būdingu paprastumu ir apsisprendimu lieka krikščioniškosios egzistencijos centre, tada visas žmogaus gyvenimas yra gaivinamas meilės, kuri neturi dvejonių ar ribų, kaip buvo priminta neseniai paskelbtoje enciklikoje Deus Caritas est. Priminęs šį atraminį savo dokumentą, popiežius Benediktas XVI pabrėžė, jog kaip tik Jėzus Kristus yra įsikūnijusi Tiesa, o visos kitos pasaulio tiesos tėra tik šios Tiesos fragmentai. Jėzus yra žmogiškosios laisvės kelrodė žvaigždė ir be Jo (ta laisvė) praranda kryptį, nes be tiesos pažinimo laisvė yra iškraipoma, izoliuojama ir sumenkėja iki bergždžios valios, kalbėjo Šventasis Tėvas.
Tuo tarpu su Jėzumi laisvė atranda pagrindą savajai būčiai, pripažįsta save kaip veikimą dėl gėrio, kas išreiškiama atitinkamu žmogaus elgesiu ir artimo meilės darbais. Jėzus Kristus, kuris yra tiesos pilnatvė, patraukia prie savęs kiekvieno žmogaus širdį, ją išplečia ir užpildo džiaugsmu, toliau svarstė Popiežius savo kalboje Tikėjimo doktrinos kongregacijos susitikimo dalyviams. Jis pažymėjo, kad šis tikėjimo sąlygotas džiaugsmas yra ypatingas, nes iš naujo kuria žmogaus sielą visomis plotmėmis, ją apvalydamas nuo egoizmo aistros, ir parengia tikrajai meilei. Dėl šios priežasties tarnystė tikėjimui, kuris yra liudijimas To, kuris yra amžinoji Tiesa, taip pat yra tarnystė džiaugsmui, būtent tam džiaugsmui, kurį Kristus nori paskleisti pasaulyje, nurodė Benediktas XVI.
Bažnyčia priima mokslo laimėjimus
Šventasis Tėvas pabrėžė, kad, Bažnyčios pastangomis gilinantis į šį Kristaus pažinimą, ir mūsų laikų žmonėms galima patikimai įrodyti, jog tikėjimas Juo nėra kažkas nesvarbaus žmonijos paskirčiai, bet, atvirkščiai, yra išsipildymas visko, kas yra autentiškai žmogiška. Tik šitaip veikdamas, žmogus gali rasti atsakymus į jam rūpimus prasmės klausimus, ir būtent tai Bažnyčios įsipareigojimas skelbti ir perduoti tikėjimą šiuolaikiniam pasauliui turi sprendžiamąją reikšmę. Taigi evangelizacijos uždavinių vykdymas lieka neatidėliotinu prioritetu bažnytiniame gyvenime, o meilė Tiesai veda ir įkvepia šį įsipareigojimą.
Paliesdamas aktualų tikėjimo ir mokslo santykio klausimą Šventasis Tėvas sakė, kad Bažnyčia su džiaugsmu priima autentiškus žmogiškojo pažinimo laimėjimus ir pripažįsta, kad evangelizacija taip pat reikalauja realaus priėmimo domėn tų horizontų ir iššūkių, kuriuos atvėrė šiuolaikinis pažinimas. Ir praėjusioje epochoje mokslas padėjo Bažnyčiai geriau suprasti kūrinijos slėpinius ir leido žmonėms geriau suvokti poreikį rūpintis gyvenamąja aplinka, kuri yra Dievo dovana. Tačiau pastarojo meto mokslinių atradimų sparta apsunkino pažinimo procesą, mat tie nauji moksliniai faktai gali būti nesuderinami su Dievo apreikštomis tiesomis apie žmogų ir pasaulį. Kartais kai kurie tie mokslinio pažinimo tvirtinimai netgi prieštaravo toms tiesoms, keldami painiavą tikintiesiems ir sunkindami patį Evangelijos skelbimą, pripažino Benediktas XVI.
Tačiau iš tikrųjų tarp proto ir tikėjimo nėra jokios konkurencijos, ir kiekvienas teologinis tyrimas, kuris padeda geriau suprasti proto atrastas tiesas, patvirtino jų gyvybišką reikšmę. Todėl mes neturime nieko bijoti tų (šiuolaikinio mokslo) iššūkių akivaizdoje Jėzus Kristus yra tikrasis Viešpats visos kūrinijos ir visos istorijos, sakė Šventasis Tėvas. Dialogas tarp tikėjimo ir proto, religijos ir mokslo ne tik suteikia galimybę parodyti šių dienų žmonėms efektyviai ir įtikinamai tikėjimo į Dievą pagrįstumą, bet taip pat parodo jiems, kad galutinis visų autentiškų žmogaus troškimų išsipildymas egzistuoja Kristuje.
Todėl evangelizacijos vykdytojai negali nepaisyti klausimų, kuriuos iškelia šiuolaikiniai mokslo laimėjimai ir juos lydintys filosofiniai debatai. O Tikėjimo doktrinos kongregacijos tarnystė saugant krikščioniškojo mokymo paveldą ir vedant dialogą su šiandieniniu pasauliu iš esmės gali būti apibrėžta kaip pastoracinė, ypač jeigu tie uždaviniai vykdomi su tikėjimo džiaugsmu, einančiu iš širdies gilumos. Popiežius dėkojo kongregacijos nariams už tą didžiulę pagalbą, kurią jie teikia jam vykdant sunkų ir kartu nuostabų uždavinį vedant žmones prie Kristaus ir į tikėjimo šviesos pilnatvę.
© 2006 XXI amžius
|