Atnaujintas 2006 kovo 8 d.
Nr.19
(1419)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Apie ką byloja naujas LGGRT centro leidinys

Eugenijus R.Stancikas

laisvės kovų dalyvis

Knygos viršelis

2005 metų pabaigoje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido aktualų ir šiuolaikinei visuomenei labai reikalingą leidinį – dokumentų rinkinį „Sovietinės ideologijos nelaisvėje. 1940-1990“.

Dokumentus šiam leidiniui atrinko ir į lietuvių kalbą išvertė, archeologiškai sutvarkė Juozapas Romualdas Bagušauskas ir Arūnas Streikus. Leidinyje randame įvadą, dokumentų sąrašą, pačius dokumentus, reziume anglų kalba ir asmenvardžių rodyklę. Rinkinyje skelbiami informatyviausi LKP(b) CK, NKGB-MGB-KGB, Glavlito ir LSSR Kultūros ministerijos dokumentai iš Lietuvos kultūros ministerijos ir Lietuvos ypatingojo archyvo fondų. Rinkinį sudaro 121 dokumentas, apimantis visą sovietinės okupacijos Lietuvoje laikotarpį.

Kaip rašo įvade šio rinkinio sudarytojai, „tyrinėti kultūrinio gyvenimo raidą sovietinėje Lietuvoje neįmanoma nesusipažinus su sovietų režimo vykdyta kultūros politika“ (“Sovietinės ideologijos nelaisvėje. 1940-1990“. V.2005. P. 5. Toliau nurodomi tik šios knygos puslapiai).

Išties leidinyje paskelbti dokumentai akivaizdžiai byloja apie sovietinio okupacinio režimo, visų pirma VKP(b)-TSKP filialo – Lietuvos komunistų partijos, kaip pagrindinio režimo organizatoriaus, įvairius veiklos aspektus prievarta „auklėjant“ vadinamųjų buržuazinių – nacionalistinių pažiūrų ir prietarų neatsikračiusius Lietuvos inteligentijos atstovus: mokslininkus, rašytojus, menininkus, mokytojus ir kitus. Buvo stengiamasi bet kokiomis priemonėmis priversti juos vykdyti okupantų užsibrėžtus tikslus. O šie tikslai buvo viso Lietuvos kultūrinio gyvenimo pertvarkymas pagal okupacinius standartus, diktuojamus iš Maskvos, tam realiai pritariant LKP(b) vadovybei. Reikėjo stengtis išbraukti iš žmonių atminties visa, kas gero buvo pasiekta Lietuvoje iki sovietinės okupacijos, parengti savaip interpretuojamą Lietuvos istoriją, visokeriopai kovoti prieš buržuazinio pasaulio „ideologinę diversiją“, intensyviai vykdyti internacionalinį sovietinį jaunimo auklėjimą, priversti kurti komunistų partiją ir jos ideologiją šlovinančius kūrinius.

Kaip rodo rinkinyje paskelbti dokumentai, šiuos tikslus buvo galima pasiekti tik Lietuvos komunistų partijai aktyviai bendradarbiaujant su okupacinėmis represinėmis NKGB-MVD-MGB-KGB struktūromis. Tai su šių struktūrų pagalba buvo sovietinami Lietuvos inteligentai, o prieš besipriešinančiuosius buvo vykdomos dvasinės ir fizinės represijos. Šiuo aspektu ir norėtume panagrinėti kelis minėtame renginyje paskelbtus dokumentus iš buvusio KGB padalinio Lietuvoje archyvo.

Šiuo metu tai vėl aktualu, nes visuomenėje vyksta plati diskusija vertinant Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje (ETPA) priimtą rezoliuciją, kurioje ryžtingai smerkiami totalitarinių komunistinių režimų vykdyti masiniai represiniai žmogaus teisių pažeidimai ir raginama įvertinti buvusių bei esamų komunistų partijų vadovybių bei šių organizacijų veiklą ir padarytus nusikaltimus.

Kas gi įvertins buvusio VKP(b) – TSKP padalinio LKP(b) veiklą, kuriai vadovaujant buvo kalinami, tremiami ir net žudomi geriausi Lietuvos žmonės, vykdomas lietuvių tautos genocidas? Anos komunistų partijos kaip ir neliko. Ji transformavosi iš „savarankiškos“ LKP į LDDP, o vėliau į neaiškią socialdemokratų partiją, atstovaujančią ne darbo žmonių, o buvusių sovietinių nomenklatūrininkų, kolaborantų ir naujųjų oligarchų interesams. Sovietiniai dokumentai akivaizdžiai liudija, kad ir socialdemokratai, ir liaudininkai okupacinio režimo buvo beatodairiškai naikinami.

Dabar valdžioje likę buvusios okupacinės LKP(b) atstovai dievagojasi neturėję jokio ryšio su okupacinėmis represinėmis struktūromis ir esą niekuo neatsakingi už tais metais vykusias represijas.

Pažvelkime, kaip buvo iš tikrųjų.

Rinkinyje publikuojamas 1946 m. liepos 11 d. asmeniškas ir visiškai slaptas SSRS MVD-MGB įgaliotinio Lietuvoje I.Tkačenkos pranešimas LKP(b) CK pirmajam sekretoriui A.Sniečkui apie Kauno universiteto darbuotojų antisovietines nuotaikas. Čia pranešama, kad, „atliekant VABALIO bylos tyrimą, nustatyta, kad Kauno universiteto Istorijos-filologijos fakulteto dekanas, kuris yra ir Istorijos katedros vedėjas (...) Augustinas JANULAITIS, Mato, 1878 m.g., kilęs iš buožių, buržuazinės Lietuvos socialdemokratų partijos organizatorius ir CK narys, liaudininkų ir krikščionių demokratų vyriausybėse dirbo Aukščiausiojo Tribunolo pirmininku, dabar yra aktyvus reakcionierius, atvirai vykdo antitarybinę veiklą“ (P. 63). Pranešime rekomenduojama „kuo greičiau nušalinti JANULAITĮ nuo vadovavimo katedrai (...), pašalinti jį iš akademikų ir uždrausti užsiimti pedagogine veikla“ (P. 64).

I.Tkačenka informuoja, kad „aš daviau nurodymus dokumentuoti JANULAIČIO veiklą, paskui bus prašoma Jūsų sankcijos jo areštui“ (P. 64). Manyčiau, kad išsamesni komentarai čia nereikalingi.

Šiuo atžvilgiu įdomus ir kitas dokumentas – 1953 m. gruodžio 11 d. LSSR MVD ministro K.Liaudžio visiškai slaptas pranešimas LKP CK pirmajam sekretoriui A.Sniečkui apie politines klaidas Vilniaus radijo muzikos laidose. Pranešime rašoma, kad „Lietuvos TSR MVD gavo signalų apie tai, kad Vilniaus radijo muzikinėse šviečiamosiose laidose iš ciklo „Tarybinė muzika“, transliuotose laikotarpiu nuo 1953 m. spalio 12 d. iki 18 d., dėl autoriaus (Stasys Yla) ir vyriausiosios radijo informacijos valdybos muzikos redakcijos (atsakingoji redaktorė Jadvyga Janulevičiūtė) kaltės būta didelių ir žalingų radijo klausytojams iškraipymų“.

Įdomu, kokie gi tie iškraipymai? „Laidoje visiškai nebuvo parodytas nukreipiantis komunistų partijos vaidmuo plėtojant tarybinę simfoninę muziką. Muzikiniai pavyzdžiai parinkti atsitiktinai, neatitinka laidos teksto ir temos“ (P. 199). Toliau rašoma: „Kaip tarybinės operos muzikos pavyzdžius autorius pateikė formalistines ir iš repertuaro išimtas D.Šostakovičiaus operas „Naktis“ ir „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“, (...) nė žodžio nepasakyta apie didžiausią laimėjimą šiame žanre – apie Juzeliūno II simfoniją, o pateikiami formalistiniai kompozitoriaus Vainiūno kūriniai“ (P. 199). „Nė žodžio nebuvo pasakyta apie stambiausią šio žanro kūrinį kompozitoriaus J.Tallat Kelpšos „Kantata apie Staliną…“ (P. 200). „Tokio pat žemo lygio ir laidos „Apie tarybinį baletą“ tekstas. Ji baigiasi ištrauka iš muzikos Juzeliūno baletui „Ant marių kranto“ ir pačiu blogiausiu bei nebūdingu pavyzdžiu – liaudies šokiu „Sadutė“ (P. 201).

Tenka stebėtis, kokie geri muzikos srities „specialistai“ yra tie liaudies sargai iš MGB. Pasirodo, visos tos ir kitos klaidos padarytos dėl to, kad „Stasys YLA, Prano s., g.1913 m., 1941 m. dirbdamas Kybartų gimnazijos mokytoju, priklausė pogrindinei antitarybinei organizacijai, kėlusiai tikslą nuversti tarybų valdžią Lietuvoje ir atkurti buržuazinę santvarką (...) Uždarytas Kauno kalėjime, 1941 m. birželio pabaigoje YLA buvo išlaisvintas vokiečių“ (P. 201). Žinoma, toks „kenkėjas“ jau nebegalėjo toliau dirbti Vilniaus radijuje.

Taigi archyvuose esantys dokumentai rodo, kad pagal iš MGB agentų ir vadinamųjų patikėtinių gautus signalus šios represinės struktūros vadovybė tuoj informuodavo komunistų partijos vadovybę apie pastebėtus, rodos, net menkiausius nukrypimus nuo okupacinio režimo įtvirtinamų gyvenimo ir veiklos standartų.

Apie vaisingą LKP vadovybės ir KGB bendradarbiavimą valdant sovietinę Lietuvą byloja dar vienas dokumentas – 1958 m. gegužės 12 d. LKP CK biuro nutarimas dėl archyvinių dokumentų panaudojimo buvusiems aktyviems pasipriešinimo dalyviams kompromituoti. Nutarime rašoma, kad iki šiol šiam tikslui „nepakankamai panaudojami archyviniai dokumentai (...) ir daiktai (...), esantys Lietuvos TSR centriniame valstybiniame archyve, Partijos istorijos institute, Valstybės saugumo komitete prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos, demaskuojantys buržuazinių nacionalistų žiaurumus ir piktadarybes“ (P. 264).

Nutarta sudaryti tokios sudėties komisiją, kuri atrinktų archyvinius dokumentus publikuoti: V.Niunka (pirmininkas), J.Olekas – LKP CK Kultūros, mokslo ir mokyklų skyriaus vedėjas, L.Martavičius – LSSR MGB pirmininko pavaduotojas, E.Rozauskas – Archyvų valdybos prie LSSR MT viršininkas, G.Zimanas – „Tiesos“ atsakingasis redaktorius, R.Šarmaitis – Partijos istorijos instituto LKP CK direktorius, J.Karosas – žurnalo „Komunistas“ redaktorius, Pajaujis – Politinės ir mokslinės literatūros leidyklos direktorius.

Niekas nepaneigs LKP ir MGB glaudaus bendradarbiavimo siekiant sukompromituoti Lietuvos patriotų pastangas atkurti Lietuvos nepriklausomybę, diskredituoti Lietuvos laisvės kovotojus leidžiant archyvinių dokumentų rinkinius serijoje „Faktai kaltina“.

1949 m. spalio 24 d. LSSR VSK ministro P.Kapralovo visiškai slaptame rašte LKP CK sekretoriui A.Trofimovui dėl politinės padėties LSSR valstybinės grožinės literatūros leidykloje nurodoma, kad „vykdant tolesnį tyrimą buvusio Lietuvos TSR grožinės literatūros leidyklos atsakingojo redaktoriaus DRAZDAUSKO byloje, nustatyta: leidyklos darbuotojų kadrai, ypač neetatiniai, užteršti priešiškais ir politiškai nepatikimais žmonėmis, klerikaliniais nacionalistiniais elementais BRAZAITIS, MIŠKINIS, GRAIČIŪNAS, KELIUOTIS, ŠTUKAREVIČIUS ir kt.“ (P. 124).

„Kaip aiškino DRAZDAUSKAS, jis savo darbe pagrindiniu uždaviniu laikė ne partijos linijos įgyvendinimą, o leidžiamos lietuvių literatūros savitumo stiprinimą (...) savo darbą leidykloje jis organizavo taip, kad neaktualios ir ideologiškai žalingos knygos būtų geriau parengiamos ir greičiau išleidžiamos…“ (P. 125-126). Tokiomis įvardytos knygos: M.Valančiaus „Palangos Juzė“, J.Tumo-Vaižganto „Vaizdeliai“, K.Borutos „Baltaragio malūnas“, Griciaus „Laiko dvasia“ ir kt.

Į visas šias KGB padalinio vadovo pastabas LKP vadovybė reagavo nedelsiant. 1949 m. lapkričio 4 d. buvo priimtas LKP(b) CK biuro nutarimas „Dėl grožinės literatūros politinių klaidų Lietuvos TSR valstybinės leidyklos leidiniuose“.

Aišku, būtų galima surasti nepalyginti daugiau dokumentų, patvirtinančių LKP ir okupacinių represinių struktūrų bendradarbiavimą įvairiose, kartais, rodos, mažai reikšmingose gyvenimo srityse sovietų okupuotoje Lietuvoje, kartu vykdant dvasines ir fizines represijas prieš lietuvių tautą. Tikriausiai todėl dabar ir stengiamasi uždrausti daugeliui metų tų dokumentų, esančių Lietuvos ypatingajame archyve, nagrinėjimą.

Savaime kyla klausimas: kas gi turi įvertinti ir pasmerkti komunistų partijos ir represinių struktūrų veiklą Lietuvoje sovietinės okupacijos metais?

Ta proga reikia prisiminti, kad dar 2000 m. birželio 12-14 d. Vilniuje vykęs Tarptautinis visuomeninis tribunolas įrodė ir pasmerkė masinius žmogaus teisių pažeidimus, represijas ir genocidą, kurį vykdė komunistinis režimas Lietuvoje 1940-1990 metais.

Atsižvelgdama į ETPA rekomendacijas, Lietuvos visuomenė turėtų reikalauti, kad minėtos komunistinio režimo represijos būtų pasmerktos visų partijų ir valdžios struktūrų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija