|
|
Šventė
ir kasdienybė yra tas pats
Yra du skirtingi požiūriai į šventę. Vienas toks:
Visas mūsų gyvenimas turėtų būti šventadienis (Kam tenka mūsų
laikas, pasirašiusi Regina, XXI amžius, Nr. 2). Kitas požiūris:
Mano šventės būna tuščios tai rašinio konkursui Bernardinai.lt
pavadinimas, iš jo aiškus ir turinys. O kaip po šių dviejų vertinimų
atrodys siūlymas rasti šventę kasdienybėje, o šventės nepaversti
kasdienybe? Kuo skiriasi šventė nuo nešventės? Šventės požymis yra
džiaugsmas. Kasdienybės palydovas yra susirūpinimas: dirbam, tvarkomės,
rūpinamės, kartais net ir šventine ruoša... O kada jau šventė
tada šalin susirūpinimą ir tegul vyrauja džiaugsmas!
|
|
|
Protingas
atsirinks,
nemąstantis susivilios
Nori nenori išgirsti dainuojant Tegu šventuolės
laimi dangų, o mes jaunystės laiką brangų švęsim, nes rytoj bus
per vėlai. Dieve, atleisk tam konkrečiam žmogui, kuris sukūrė ir
kuris dainuoja šią dainą. Štai kaip dabar jaunimas įsivaizduoja
gyvenimą. Tai ko norėti, kad būtų tvirta šeima. Prieš 1990 metus
negirdėjome tokių dainų, nebuvo tokių laidų. Kas kaltas, kad jaunimas
šėlsta Visų Šventųjų vakarą, prisigalvoja kvailų pramogų vasario
14 dieną (nedrįstu sakyti Šv. Valentino dieną). Nežabota laisvė
atnešė palaidumą, pasityčiojimą iš visko.
|
|
|
Giesmė
ne tik malda
Švenčionių kraštas, iškentęs keletą okupacijų,
atkakliai gynęs teisę vadintis lietuvišku, atsidūręs Lietuvos, o
dabar ir Europos pakraštyje, nėra išlepintas atvykstančių meno kolektyvų,
o daugiau savo meninius poreikius tenkina saviveikla ir tautosaka.
Todėl čia žmonės nepaprastai džiaugėsi sužinoję, kad, artėjant Vasario
16-osios šventei, atvyks koncertuoti Vilniaus mokslų akademijos
choras (vadovas V.Maslauskas, dirigentė ir koncertmeisterė J.Taučaitė,
meno vadovas ir dirigentas
V.Verseckas).
|
|
|
Spaudos
laisve prisidengus
Mes dažnai mėgstame kalbėti ir rašyti apie laisvę,
demokratiją. Iš tiesų džiugu, kai galime laisvai reikšti savo mintis,
kai niekas mūsų nepersekioja. Bet ar žodžio bei spaudos laisvė duota
tik tam, kad galėtume, niekieno nevaržomi, tyčiotis iš religinių,
tautinių simbolių, žeminti žmogų, trypti jo orumą? Po laisvės priedanga
visame pasaulyje žmonės padaro daug negerų darbų. Pavyzdžiui, Danijos
dienraštis, išspausdinęs pranašo Mahometo karikatūras. Gal ir nebūtų
kilusi tokia reakcija musulmoniškose šalyse, jeigu tų karikatūrų
neperspausdintų kitos Europos šalys. Europos Sąjunga savo Konstitucijoje
ignoravo krikščionybės paveldą, teisindamasi tuo, jog tai gali įžeisti
kitas religijas išpažįstančias šios Sąjungos nares. Kokia veidmainystė!
Kodėl ta pati Europos Sąjunga tylėjo, kai pirmą kartą Danijoje buvo
išspausdintos musulmonus įžeidžiančios karikatūros? Nejaugi nežinomos
tautų tradicijos, mentalitetas?
|
|
|
Nepelnytai
užmirštas
Myliu savo Tėvynę Lietuvą, visuomet labai didžiuojuosi,
kad esu lietuvė. Labai gerbiu tuos žmones, kurie darbuojasi mūsų
krašto gerovei, jos kalbai, religijai ir kultūrai. Išgirstame per
radiją ar skaitome spaudoje, kad kas nors paskelbtas palaimintuoju,
vėliau ir šventuoju. Išvardijami jo nuopelnai. Aišku, šventai gyvenęs,
o dažniausiai įkūręs kokį vienuolyną. Bet kažin ar yra Lietuvoje
žmogus, kuris būtų daugiau pasidarbavęs Lietuvai ir Katalikų Bažnyčiai
kaip Vytautas Didysis.
|
|