Atnaujintas 2006 balandžio 5 d.
Nr.26
(1426)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Knyga apie laisvės karžygius

Knygos „Tėvynei jo plakė širdis“ viršelis

Pedagogų, ypač istorikų, dėmesį tikrai turėtų patraukti buvusio mokytojo Algimanto Petrausko išleista knyga „Tėvynei jo plakė širdis“. Tai dar vienas paminklas partizanų vadui Petrui Bartkui-Žadgailai atminti ir jo gimimo 80-osioms metinėms paminėti.

Penkios apybraižos, parašytos remiantis biografiniais faktais ir buvusių bendražygių partizanų bei ryšininkų pasakojimais, atskleidžia skaitytojui stipraus ir valingo kovotojo už Tėvynės laisvę, Pakapurnio kaimo didvyrio portretą.

Poetiškos sielos jaunuolis P.Bartkus atėjo į partizanų gretas labai jaunas. Vos sulaukęs devyniolikos įstojo į Lietuvos laisvės armiją, prisiekė ginti tėvynės laisvę, tapo artimas kovojančio prieš okupaciją generolo Jono Žemaičio bendražygis ir padėjėjas. Netrukus jis tapo Jungtinės Kęstučio apygardos štabo viršininku, partizanų Prisikėlimo apygardos įkūrėju ir pirmuoju vadu.

Daugelis jį pažinojusių savo prisiminimuose pabrėžia, jog sąžiningesnio, tauresnio ir geresnio žmogaus už jį nė neįsivaizduotų. Per penkerius partizaninės kovos metus įgijo bendražygių pagarbą ir pasitikėjimą už išmintingą vadovavimą, drąsą ir konspiracijos pamokas, kad kuo mažiau aukų patirtų kovotojai. LLKS pirmininko adjutantas majoras P.Bartkus-Žadgaila žuvo vykdydamas užduotį 1949 m. rugpjūčio 13 d. Radviliškio rajono Užpelkių miške. Manoma, jog būta išdavystės.

Tie, kurie jo nebuvo sutikę, pamėgo jį kaip poetą – kovotoją. Ne tik Kęstučio apygardos partizanai dainavo jo eiles. Kovingi posmai per partizanų leidinį „Prisikėlimo ugnis“ pasiekė visų apygardų ir būrių kovotojus. Jie mokėjo dainas „Dubysos slėnio partizanai“, „Žuvusiam draugui“, „Nakties žygiai“ ir daugelį kitų.

P.Bartkui po mirties suteiktas pulkininko laipsnis, jis apdovanotas Vyčio kryžiaus I laipsnio ordinu.

Per bendražygių – Jono Digrio, Birutės Juodytės-Velutienės, Ninos Nausėdaitės, Elvyros Tugaudytės-Savickienės, Vytauto Kvedžio, Viktoro Šniuolio, Kęstučio Barsėno prisiminimus prieš skaitytoją iškyla ryški, turtingos dvasios asmenybė. Tada pamąstai: kaip reikėtų tokių kovotojų Lietuvai šiandien, kai vagiami tautos milijonai ir niekas už nieką neatsako.

Deja, perskaičius knygą pasidaro liūdna: mūsų laisvės karžygiai, pačioje jaunystėje kritę kaip medžiai, žuvo dėl mūsų ateities, o mes jų net vardų nežinome, nepopuliariname jų laisvės idealų ir tiesos, nors jų kova nebuvo beprasmė. Apmaudu, kad mūsų jaunimas dažnai net nenori nieko žinoti apie tragiškų okupacijos metų kovotojus ir tokią netolimą praeitį.

Tikiu, kad ši knyga užpildys kai kuriuos tuščius Lietuvos istorijos puslapius mokykliniuose vadovėliuose. Dėkui autoriui už didelį ir kruopštų darbą, už tragiško pokario vaizdus, už ryškius herojų paveikslus, už tai, kad svarbūs partizaninio karo įvykiai Kęstučio apygardoje, Dubysos slėniuose nenueis užmarštin.

Autorius labai atsakingai rinko medžiagą, dokumentus, nuotraukas, tikslias įvykių datas ir atkūrė partizanų veiklos panoramą. Visa tai pasitarnaus istorijos mokytojams, padės moksleiviams suprasti, kokiais gražiais žmonėmis didžiuojasi lietuvių tauta ir ko neturime teisės užmiršti. Neabejoju, jog sužavės ir partizanų ryšininkių – merginų literatūriniai portretai, graži jų jaunystė, pasiaukojimas ir šventa pagarba gimtinei.

Autorius negraudina skaitytojo, bet labai paprastai ir nuosekliai pasakoja, kokia buvo to meto politinė situacija, koks sudėtingas laikas ir nelengva dalis teko mūsų herojams. P.Bartkus, kaip ir jo bendražygiai, nenorėjo žūti, bet... „Tėvynei jo plakė širdis“, kai jis paėmė ginklą į rankas, kai poezijos posmais kaltino okupantus:

Sudeginot mūsų sodybas,
nužudėt senus tėvelius,

už tai, kad sūnus pasiryžęs
dėl laisvės paliko namus...

Ir jei skaitytojo mintis atsilieps į mūsų didvyrio širdies plakimą, vadinasi, autoriaus rašyta ne veltui.

Janina SEMAŠKAITĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija