Atnaujintas 2006 balandžio 5 d.
Nr.26
(1426)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Neramus laukimas Kijeve

„Oranžiniams“ Ukrainoje dar per anksti švęsti pergalę

Kas taps Ukrainos premjeru:
regionų partijos lyderis Viktoras Janukovičius,
Julija Tymošenko ar dar kas nors?

Nors Ukrainos Aukščiausiosios Rados rinkimų rezultatai nuo anksčiau skelbtų bemaž nepasikeitė ir į parlamentą iš 45 pateko tiktai penkių partijų atstovai, kelios partijos ėmė reikalauti kai kuriose rinkimų apygardose perskaičiuoti balsus. Tačiau net jeigu tai ir bus padaryta, parlamento sudėčiai neturės jokios įtakos. Tebevyksta tiktai diskusijos, iš kokių šaltinių rinkimus laimėjusios partijos gavo tiek daug pinigų rinkimų kampanijai. Teigiama, kad kiekvienam rinkėjui buvo išleista nuo 10 iki 30 dolerių. Tiek neišleidžiama dargi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Bet tai jau nebesvarbu. Aišku, savo pirštus čia prikišo ir Maskva. Tačiau, nudegęs rankas per „oranžinę revoliuciją“, Kremlius ne taip grubiai ir tiesmukai rėmė Regionų partijos lyderį prorusiškąjį V.Janukovičių. Šį kartą jis buvo pasisamdęs viešųjų ryšių technologus netgi iš JAV. Aišku, jie savo darbą atliko pakankamai neblogai, tačiau vis labiau aiškėja, kad daugiausia balsų surinkusiai Regionų partijai teks atsidurti opozicijoje. Trijų procentų ribą įveikė ir socialistai (6,2 proc. balsų) bei komunistai (3,6 proc.). Pastarieji, ko gero, prisijungs prie V.Janukovičiaus, o socialistai – prie „oranžinių“. Žinoma, jeigu pavyks susitarti buvusiems priešininkams – prezidentui V.Juščenkai ir buvusiai premjerei Julijai Tymošenko, kurią ne tik pataikūnai, bet ir neutralūs apžvalgininkai vadina „geležine Julija“, turėdami galvoje buvusią Didžiosios Britanijos premjerę Margaret Tetčer, įėjusią į politikos istoriją „geležinės ledi“ pravarde. Po susitikimo su prezidentu V.Juščenka „geležinė Julija“ pareiškė, kad prezidentas tikrai jai paves sudaryti naująją Ukrainos vyriausybę, nes kitos alternatyvos paprasčiausiai nėra. Pasak jos, jeigu prezidentas pavestų sudaryti vyriausybę V.Janukovičiui, tai būtų dabartinio prezidento politinė savižudybė, ir tokiu savo sprendimu jis pats pasirašytų sau politinės mirties nuosprendį. Tuo tarpu žinomi Ukrainos politologai, skirtingai nei J.Tymošenko, mano, kad, norint ekonominio ir politinio stabilumo bei sumažinti Ukrainos susiskaldymą, tėra viena išeitis – proprezidentinės partijos „Mūsų Ukraina“ sąjunga su Regionų partija. Atrodo, ir pats prezidentas V.Juščenka dar neapsisprendęs, nes konsultuojasi ne tik su J.Tymošenko ir socialistų lyderiu V.Morozu, bet ir su Regionų partijos lyderiais. Taigi negalima atmesti jokių koalicijos variantų.

Tuo tarpu J.Tymošenko jau paskaičiavo, jog tuo atveju, jeigu būtų sudaryta „Mūsų Ukrainos“, jos pačios bloko ir Socialistų partijos koalicija, tai Ukrainos Radoje ši dauguma turėtų 255 balsus (450 vietų parlamente) ir galėtų skirti premjerą. Na, o V.Juščenkos sąjunga su V.Janukovičiumi nebūtų stabilumo garantas, dargi atvirkščiai. Tokiu atveju Vakarų Ukrainoje labai sustiprėtų separatistinės jėgos, nes dauguma Vakarų ukrainiečių V.Janukovičių vertina kaip Maskvos statytinį. Ir taip mano ne tik Vakarų Ukrainos „nacionalistai“. Visi puikiai prisimena, kaip po suklastotų prezidento rinkimų puolė sveikinti V.Janukovičių su pergale. Tiesa, per šiuos rinkimus Maskva elgėsi kitaip. Pirmiausia dar gerokai prieš rinkimus panaudojo energetinį spaudimą. Be to, kaip sakė Ukrainos mokslų akademijos Pasaulinės ekonomikos ir tarptautinių santykių instituto specialistas Volodymyras Polochala, ir tada, ir šiuose rinkimuose aktyviai darbavosi keli šimtai Rusijos politikos technologų. Žinoma, tada stumdama V.Janukovičių Maskva veikė pernelyg grubiai ir akiplėšiškai. Dabar ėmė spausti ekonomiškai. Ir tai Kremliui iš dalies pavyko, nes „oranžiniai“ taip ir nesulaukė ryžtingos paramos iš „senosios“ Europos, kuri vis labiau bijo bent kiek užrūstinti Maskvą, pirmiausia dėl savo energetinės priklausomybės nuo jos.

Maskva, iškart neslėpusi savo pasitenkinimo, kad daugiausia balsų surinko V.Janukovičiaus partija, gana greitai suvokė, kad tas džiūgavimas gerokai per ankstyvas. Vien tai, kad dar visai neseniai L.Kučmos prezidentavimo laikais buvę labai įtakingi komunistai vos prasmuko į parlamentą, gavę šiek tiek daugiau nei tris procentus balsų, rodo, jog dabar padėtis aiškiai pasikeitusi. Kita vertus, V.Putino kagėbistinė aplinka puikiai žino, kad Regionų partijai faktiškai vadovauja ne V.Janukovičius, o Donecko klano korporacija ir jos bosas Renatas Achmedovas. Šis oligarchas labai susijęs su Rusijos oligarchais, ir dar nežinia, kaip jis elgsis ateityje. O, pavyzdžiui, J.Tymošenko blokas nesiremia vienu regionu kaip Regionų partija.

Europai džiaugiantis, kad rinkimai vyko demokratiškai, nederėtų pamiršti, jog naujajame Ukrainos parlamente apie 30 deputatų bus stambiojo verslo atstovai. Tai nieko gera nežada, tą matome ir Lietuvoje, kai po praėjusių rinkimų į Seimą sulindo finansinis-oligarchinis klanas. Ir Lietuvai niekas tada nepriekaištavo dėl kokių nors pažeidimų. Tik kas iš to! Valdžios susiliejimas su sovietinį mentalitetą išsaugojusiais verslo atstovais nei demokratijai, nei valstybei nieko gera atnešti negali.

Kaip klostysis įvykiai Ukrainoje, sunku pasakyti, tačiau įvykę Rados rinkimai parodė svarbiausią dalyką – pakankamai aukštą ukrainiečių pilietiškumą, ko nepasakysi apie kitus slavus – baltarusius ir rusus. Tai ir teikia vilčių, jog „oranžinės revoliucijos“ idealai, nors ir sunkiai, bet prasiskins kelią. Naivu būtų manyti, kad prorusiška V.Janukovičiaus Regionų partija ir pati Maskva sudėjo ginklus. Tik Ukrainos vidaus reikalų ministrui įsakius buvo paspartintas balsų skaičiavimas. Dabar jau paskelbti oficialūs rinkimų rezultatai. 32,3 proc. balsų surinko prorusiška „Regionų partija“, antroje vietoje J.Tymošenko blokas su 22,7 proc. ir tik 14,4 proc. gavo „Mūsų Ukraina“. Todėl prezidentas V.Juščenka skelbia, kad rimtos derybos dėl būsimosios koalicijos prasidėsiančios tiktai balandžio 7 dieną. Ačių Dievui į parlamentą nepakliuvo labai įtartinos ponios Vetrenko blokas, kuriam pritrūko vos kelių dešimtųjų procento balsų. Tai faktiškai rusiška partija, vadinama V.Putino „Jedinaja Rossija“ padaliniu. Jeigu taip būtų atsitikę, tai V.Janukovičiui kartu su komunistais ir Petrenko bloku būtų pakakę balsų daugumai suburti. Taigi „oranžiniams“ švęsti pergalę dar anksti.

Petras KATINAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija