Atnaujintas 2006 balandžio 26 d.
Nr.31
(1431)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Raseinių gimnazijos ateitininkai

Viktoras Alekna

Lietuviška Raseinių gimnazija įsteigta 1919 m. sausio 10 d. Susirinko 74 mokiniai ir pradėjo veikti pirma, antra, trečia ir ketvirta klasės. Rudenį prisidėjo dar šimtas mokinių, kurių amžius buvo nuo dešimties iki dvidešimt ketverių metų. 1919 m. spalio 15 d. būrys vyresniųjų mokinių nutarė steigti ateitininkų kuopą. Išrinko valdybą, nutarė leisti laikraštėlį „Kibirkštis“.

Trečiajame „Kibirkšties“ numeryje yra rašinėlis „Nutautėjome ir nematome reikalo“. Iš teksto matyti, kad kuopos susirinkime buvo ginčijamasi dėl jos narių pažiūrų. Dauguma nepritarė kuopos pirmininkui J. Kauneckui, ir jis kartu su laikraštėlio redaktoriumi S. Bakšiu pasitraukė iš kuopos. Ateitininkai išsirinko kitą kuopos pirmininką. Naujasis redaktorius Atkočaitis išleido ketvirtą „Kibirkšties“ numerį. 1926 metais kuopoje buvo dvidešimt narių, o gimnazijoje mokėsi daugiau kaip trys šimtai mokinių. Ateitininkai turėjo ir nemažą biblioteką.

1919-ųjų lapkritį įvyko moksleivių susirinkimas, kuriame buvo kalbama apie kitos kuopos steigimą. Lietuvių kalbos mokytojas Petras Bartuška siūlė burtis į atžalininkų (kairiųjų) kuopą. Jis paaiškino, kad 1917 metais Voronežo gimnazijoje įkurta visuomenininkų kuopa, kuriai vadovavo poetas Julius Janonis, išleidusi laikraštėlį „Atžala“. Kai moksleiviai lietuviai grįžę į Lietuvą, gimnazijose jie pradėję burtis į aušrininkų kuopas. Atsirado ir ateitininkų kuopų. Raseinių gimnazijos ateitininkų kuopoje yra nedaug mokinių, todėl mokytojas siūląs burtis į kitą – atžalininkų kuopelę. Į ją įstojo nemažai mokinių. Kai kurie ateitininkai įsirašė ir į atžalininkus. Greitai paaiškėjo idėjiniai jų skirtumai, ypač kai išėjo laikraštėlis „Atžala“. Vyresnieji atžalininkai jaunesniems bendraminčiams išleido keletą „Atžalėlės“ numerių. Atžalininkai bendravo su kitų gimnazijų aušrininkais, skaitė „Aušrinę“.

1921 metų rugpjūtį P. Bartuška buvo suimtas. Paaiškėjo, kad jis esąs Jonas Kovalskis, kartu su bolševikų divizija parvykęs į Lietuvą ir toje divizijoje buvęs komisaru. Kai divizija traukėsi iš Lietuvos, J.Kovalskis atvyko į Raseinius ir čia užsirašė kaip P.Bartuška. Atžalininkai parašė švietimo ministrui, kad padėtų išlaisvinti jų mokytoją. P. Bartuška buvo išleistas, bet jis dirbo prastai, todėl netrukus buvo atleistas iš gimnazijos.

Pradėjus dirbti lietuvių kalbos mokytojui Pranui Vikoniui, Socialdemokratų partijos nariui, atžalininkų veikla dar labiau sustiprėjo, nes šis juos rėmė. Atžalininkai išleido naujus „Atžalos“ bei „Atžalėlės“ numerius, subūrė savo chorą, styginių instrumentų orkestrėlį. 1925-1926 metais keletas veikliausių atžalininkų: Pranas Ancevičius, Stasys Elsbergas, Vytautas Girdzijauskas, Juozas Jocius, Justė Kairytė, Antanas Valinčius – gavo atestatus. P. Vikonis buvo išrinktas Seimo nariu Socialdemokratų partijos sąraše ir taip pat pasitraukė iš gimnazijos. Liko veiklių atžalininkų žemesnėse klasėse ir kairiųjų pažiūrų mokytojų, kurie juos rėmė. 1926 metais į kuopą įstojo mokinys Jonas Žemaitis – būsimasis partizanų generolas Vytautas. Baigęs šešias klases, tais pačiais metais įstojo į Lietuvos karo mokyklą ir jo neliko atžalininkų kuopoje.

Tuo tarpu gimnazijose ateitininkus rėmė tikybos mokytojai kapelionai, stiprindami moksleivių religingumą, kai kurie mokytojai. Nežinoma, ar Raseinių gimnazijos kapelionas kun. Mykolas Karosas, be pamokų, dar būtų dalyvavęs ir ateitininkų kuopos susirinkimuose ar kitaip skatinęs dalyvauti kuopos veikloje, ar kad kuris mokytojas būtų juos rėmęs. Negausūs ateitininkai vieni leido laikraštėlį, rengė susirinkimus, kartais kokį vaidinimą, vakarėlį su dainomis ir šokiais. 1925 metų rudenį kuopelėje buvo likę dvidešimt narių.

1926 metų sausį nauju kapelionu paskirtas ką tik baigęs Lietuvos universiteto Teologijos ir filosofijos fakultetą kunigas Povilas Durasevičius. Kunigas jau netrukus neįtiko atžalininkui penktokui Vytautui Kauneckui. Mat per tikybos pamoką V. Kaunecką iškvietė atsakinėti ir paprašė pirmiausia sukalbėti „Tėve mūsų“. Šis atsakė: „Nematau reikalo!“ Mokytojų tarybos posėdyje V.Kaunecko elgesys buvo apsvarstytas ir jis nubaustas viešu papeikimu ir šešiomis valandomis po pamokų.

O kapelionui atsikirto gal pats Kauneckas, gal kitas atžalininkas „Aušrinės“ žurnale (1926, Nr. 2), žinutėje „Moderniškas kapelionas“. Ten rašoma: „Po Kalėdų raseiniškiai gavom visai modernišką kapelioną. Jis pamokų metu pašvenčia ilgiausius pamokslus „bedieviams“, „cicilikams“ ir kitiems „neklaužadoms“. Ypač nekenčia žurnalo „Kultūra“ ir prigriebęs jį iš mokinių konfiskuoja. Lankydamas mokinius, „revizuoja“ jų knygynus, ieško „nekašernų“ raštų. Jei mokinys ko nesupratęs paklausia, tai kapelionas vietoj atsakymo sušunka: „Ar buvai sekmadienį bažnyčioj?!“...“.

1926 metais žurnale „Ateitis“ pasirodė žinių apie Raseinių ateitininkus. Trečiame žurnalo numeryje išspausdinta tokia žinutė: „Raseinių kuopa, nežiūrėdama jokių kliūčių, sparčiai žengia pirmyn. Iš 20 narių padaugėjo iki 50. Susirinkimuose didelis įdomavimasis. Kas dirba – nugali“.

Ateitininkų kuopos pirmininku buvo Eugenijus Meškauskas, aštuntos klasės mokinys. Jis pavasarį turėjo laikyti baigiamuosius egzaminus, todėl 1927-ųjų sausį įvykusiame kuopos susirinkime buvo renkama nauja kuopos valdyba. Išrinkti Kazys Mockus – būsimas kuopos pirmininkas, Viktoras Šauklys, Stasė Steponaitytė, Izidorius Bartkus, Pranas Padalskis, Petronė Jasiulytė ir Pranas Elsbergas. Į kuopos vadovus išrinkta dvylika narių. Kai kurie jų (K.Mockus, V. Šauklys, P. Padalskis, M.Linkevičius) išliko Lietuvos istorijoje. 1927-aisiais trečiojoje abiturientų laidoje keli ateitininkai (tarp jų ir E.Meškauskas) gavo atestatus. Tai pirmieji ateitininkai, baigę Raseinių gimnaziją.

Jau vasarį ateitininkams ir atžalininkams buvo liepta sustabdyti savo veiklą, įstatus ir narių sąrašus atiduoti į gimnazijos raštinę. Atžalininkai pakluso, bet rudenį rado kitą veiklos kryptį. Naujas lietuvių kalbos mokytojas Stasys Paliulis mokiniams parodė skudučius, vyresniuosius paragino burtis į literatų būrelį. Greitai visi pamatė, kad būrelio valdybon išrinkti vieni atžalininkai, per susirinkimus vis kalbama apie Levą Tolstojų, kuris rašęs, kad nėra Dievo, apie J.Janonį, apie per pertraukas dainuojamą jo „Kalvį“. Buvo dainuojamos ir kitos maištingos dainos, net „Marselietė“.

Buvo areštuotas gimnazistas V.Kauneckas kaip komunistų partijos narys. Nutarta jį pašalinti iš gimnazijos. Policija pranešė, kad septintokų Kaunecko, Zdanavičiaus ir aštuntoko Kaunecko butuose vyko slapti mokinių susirinkimai. Mokytojai vėl pareikalavo, kad kuopelės nustotų veikti. Netrukus „Atžala“, skautai ir sportininkai sustabdė savo veiklą. Kaunecko suėmimas, kratos mokinių kambariuose, baigiamieji susirinkimai mokinius sujaudino, sukėlė įvairių kalbų, net tarpusavio priešiškumą.

Prieš Kalėdas miestą sukrėtė naujas įvykis: buvusios atžalininkės Ona Narbutaitė ir Ona Navakauskaitė bažnyčioje per pamaldas, eidamos nuo altoriaus, išsiėmė iš burnos komuniją, įsidėjo į maldaknyges, o po pamaldų, išėjusios iš bažnyčios, tas komunijas rodžiusios ir kitoms mergaitėms. Bendraklasė Zuzana Šiaudikaitė, parėjusi namo, tai papasakojo savo šeimininkei, kuri nuėjusi į bažnyčią viską persakė savo pažįstamoms, ir ši žinia pasklido po Raseinius.

Po Kalėdų į Raseinius atvyko Švietimo ministerijos atstovas Kasakaitis ištirti įvykio. Direktorius Baltrus Grybė buvo atleistas iš pareigų, o jį pakeitė Motiejus Miškinis. Gimnazijoje viskas aprimo. Atžalininkai lyg ir įsislaptino, o ateitininkai toliau veikė katakombose – taip jie vadino savo veikimą. Gimnazijoje 1929-1930 mokslo metais mokėsi apie 250 mokinių, ateitininkų kuopai priklausė daugiau kaip penktadalis gimnazistų.

1930 metais švietimo ministras Konstantinas Šakenis nurodė mokyklose uždrausti veikti ateitininkams ir kitoms mokinių organizacijoms, o skatinti skautus. Įsakymas susilaukė didelio Lietuvos katalikų vadovybės ir Lietuvos ateitininkų federacijos dėmesio: juk uždraudžiama Katalikų moksleivių ateitininkų sąjunga. Raseiniuose skautus ėmė globoti fizinio lavinimo mokytojas Simanas Slavėnas. Skautai mažai kuo skyrėsi nuo ateitininkų: jų šūkis buvo „Dievui ir Tėvynei“, viso pasaulio skautų globėju buvo pasirinktas šv. Jurgis, o Lietuvos skautų globėjas – šv. Kazimieras.

1931 metų pavasarį gimnazijos vadovybė pajuto, kad vyresnieji ateitininkai lankosi kaimo pavasarininkų kuopų susirinkimuose ir net steigia naujas. Dar žiemą gimnazijos direktoriumi buvo paskirtas Telšių gimnazijoje dirbęs gamtos mokytoju Pranas Gipiškis. Pasibaigus mokslo metams jis išsiuntė Švietimo ministerijai raštą, kuriame dėstė:

„Raseinių gimnazijos trys mokytojai: kun. kapelionas Povilas Durasevičius, Kazys Makrickas ir Simanas Slavėnas sudaro „krikščionišką“ trejukę, kurios veikimas pereitais mokslo metais pasireiškė šiuo būdu (jų nepatenkinamą veiklą išvardija net septyniais punktais – red.). (...)

8) Minėtajai trejukei solidarizuoja lietuvių kalbvos mokytojas Vladas Adamonis, laiko tautinę valdžią neteisinga, vadina ją pamote. (...)

10) Išdėstęs šiuos faktus, prašau p. Direktorių minėtą trejukę išsklaidyti, perkeliant juos, ypač K. Makricką, į kitas vietas“.

Buvo gautas Švietimo ministerijos laiškas, kuriame parašyta, kad gimnazijos septintos klasės mokinys Bronius Baltrušaitis ir penktos klasės mokinys Tomas Šniukšta per Visų Šventųjų dienas buvo nuvažiavę į Kauną ir ten dalyvavę slaptuose moksleivių ateitininkų kursuose. Mokinius apklausus, tie prisipažino. Paklausti, ar ir toliau veiksią ateitininkų kuopoje, Šniukšta tylėjo, o Baltrušaitis atsakė, kad jau seniai ateitininkas, juo būsiąs ir ateityje. Posėdyje mokytojai balsavo, kad Šniukštai reikia sumažinti elgesio pažymį, o Baltrušaitį pašalinti iš gimnazijos.

Gimnazijos direktorius sušaukė kitą mokytojų tarybos posėdį, kuriame pranešė sužinojęs, jog septyni gimnazistai surengė slaptą pasitarimą pavasarininkų biure klebonijoje. Mokiniai nutarė, kad reikia sukviesti ateitininkų kuopos susirinkimą. Direktorius žinojo pasitarimo dalyvių pavardes ir net svarstymo turinį. Jis mokytojams sakė, kad mokinius jau apklausęs. Visi prisipažinę, kai kurie ir skundęsi, kad gimnazijos vadovai ir mokytojai jiems draudžia dalyvauti ateitininkų renginiuose, o kunigai ragina dalyvauti slaptoje ateitininkų kuopoje.

1935 metais Raseinių gimnazijos direktoriumi paskirtas buvęs Panevėžio mergaičių gimnazijos istorijos mokytojas Justinas Jankevičius. Gautas Švietimo ministerijos nurodymas apie dalykinius būrelius, ir gimnazijoje buvo suburti literatų, kooperatininkų, lotynistų, kraštotyrininkų, muzikos, fizikos, matematikos, Švenčiausiojo Sakramento brolijos ir Raudonojo Kryžiaus būreliai. 1936 metų kovą įvyko religinio auklėjimo būrelio steigiamasis susirinkimas, į jį užsirašė 35 aukštesniųjų ir 87 žemesniųjų klasių mokiniai. Kai kurie būreliai buvo gausūs, leido laikraštėlius.

1935- 1936 metais vienas veikliausių ateitininkų buvo šeštokas Stepas Kosmauskas, sovietiniais laikais išgarsėjęs kaip dramos aktorius. Jis vadovavo ketvirtos klasės ateitininkams, kurių buvo dvylika. Kitose klasėse irgi buvo po keletą ar keliolika berniukų ateitininkų. Mergaitės burdavosi į savo būrelius. Būreliai susirinkdavo sekmadienį po mokinių pamaldų kurio nors nario erdvesniame kamnbaryje. Kas nors paskaitydavo referatą, kitas – savo kūrybos eilėraštį ar apsakymėlį.

Profesorius P.Dovydaitis nuo 1931 metų rengė vasaros ekskursijas Nemunu nuo Kauno iki Klaipėdos ir Palangos. Jose dalyvaudavo gimnazijų ateitininkų kuopų būsimieji pirmininkai. Raseinių ateitininkams 1932 metais atstovavo Petras Butkus, 1938 metais – Jonas Kubilius. Ekskursijos buvo vertingos ne tik savo idėjinu turiniu, bet ir tuo, kad jose susipažindavo veiklesni ateitininkai. Ta pažintis praversdavo ir vėliau, kai ateitininkai susitikdavo jau būdami studentai ar karo mokyklos kariūnai.

1938 m. spalio 30-31 d. Kaune įvyko Lietuvos gimnazijų ateitininkų kuopų atstovų seminaras. Raseinių ateitininkams atstovavo J. Kubilius.

Gimnazijos direktorius Jonas Žekevičius, matyt, prašė švietimo ministro, kad atleistų kun. P.Durasevičių. Iš ministro susirašinėjimo su arkivyskupu J. Skvirecku aiškėja, kad, pasirodo, kapelioną gimnazijoje keisti nėra taip paprasta, todėl ministras jo nepakeitė. 1939 metais buvo pastatytas naujas gimnazijos pastatas, į kurį persikelta 1939 m. rugsėjo 1 d. Naujos gimnazijos duris atidarė naujas direktorius Jonas Kartanas. Jis Šiauliuose dirbo direktoriumi šešerius metus ir mokiniams labai įsipyko. J.Kartanas greitai sužinojo, kad Raseinių gimnazijoje veikia ateitininkai, o jų globėjas esąs seniausias gimnazijos mokytojas kapelionas kun. P. Durasevičius.1940 metų kovą jis rašo švietimo ministrui:

„Kadangi kun. P. Durasevičius visuomet platina srovinę spaudą tikybos pamokų metu ir Raseinių policijos nuovadoje įregistruotas slaptas ateitininkų susirinkimas, kuris įvyko š. m. sausio 28 d. 13 val. 30 min. vienuolyne, kur dalyvavo per 100 gimnazijos moksleivių, tai š. m. vasario 27 d. mokytojų tarybos posėdyje, kuriame buvo ir kapelionas, perskaičiau 1930 m. rugpjūčio mėn. 30 d. aplinkraštį Nr. 244 ir paprašiau daugiau gimnazijoje neplatinti jokios srovinės spaudos, nes vieningo auklėjimo darbo reikalauja Švietimo ministerijos nuostatai bei valstybės reikalai. Visi nustojo gimnazijoj platinti srovinę spauda, tik kun. P. Durasevičius nerado reikalo su mano prašymu skaitytis“.

Per egzaminus iš 31 abituriento atestatus gavo tik dvylika. J. Kartanas birželį, tada, kada gimnazijos patalpose jau buvo apsistoję raudonarmiečiai, rašė Švietimo ministerijai laišką, kuriame tvirtino: „Tenka pastebėti, kad didžiausia dalis kaltės dėl man pavestų abiturientų rašomųjų egzaminų nepasisekimo yra mokinių traukimas į slaptą ateitininkų veikimą ir darbą, kuris buvo organizuotas ir vedamas kun. Povilo Durasevičiaus“. Direktorius tikriausiai nežinojo, kad iš tų dvylikos atestatus gavusiųjų aštuoni yra ateitininkai.

Ateitininkai ir sovietų bei vokiečių valdžios metais stengėsi išlaikyti savo kelią. Kai į Raseinius grįžo bolševikai ir 1945 metų rudenį gimnazija pradėjo veikti savo patalpose, čia tarp mokinių vėl atsirado ateitininkų, kurie sutelktai, nors ir slapta priešinosi okupantų reikalavimams, palaikė ryšį su laisvės kovotojais. Jie dabar buvo iš gimnazijos jau ne šalinami, o varomi į kalėjimą arba vežami į Sibirą. 1947 m. lapkričio 25 d. buvo suimtas ateitininkas mokinys Viktoras Petkus ir išvežtas į Komijos lagerį. 1948 metų rugsėjį suimti Raseinių gimnazijos abiturientai, atestatus gavę 1948 metų birželį: Kazė Gervytė, Nijolė Rudzikaitė, Zita Bakšytė. Beveik keturiasdešimt buvusių gimnazijos moksleivių žuvo partizanų gretose. Žuvę Petras ir Stasys Ambrozaičiai gimnazijoje buvo veiklūs ateitininkai.

1919 -1949 metais Raseinių gimnazijos ateitininkų gretose buvo šimtai vaikinų ir merginų. Jų indėlis liko ir ateitininkų, ir lietuvių tautos istorijoje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija