Pirmasis puslapis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Ar KGB šmėkla tebeklaidžioja po Europą?

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

LGGRTC generalinė direktorė Dalia Kuodytė sakė, kad net po šešiolikos nepriklausomybės metų iš esmės nežinome, kaip kagėbistų problemą garbingai išspręsti

Svečias iš Vokietijos Giunteris Bormanas dalijosi patirtimi sprendžiant Rytų Vokietijos saugumo informatorių problemą Livijos Šidlauskaitės nuotraukos

Bolševikinės Rusijos, vėliau pasivadinusios Sovietų Sąjunga, pretenzijos buvo sunkiai įsivaizduojamos demokratinių šalių vadovams. Dangstydamasi gražiais šūkiais, kilniais ketinimais, ji 1940 metais aneksavo Baltijos šalis, po Antrojo pasaulinio karo nebeišvedė savo kariuomenės iš Lenkijos, Vokietijos, Vengrijos, Bulgarijos, Čekoslovakijos, Jugoslavijos... Šios šalys neteko savarankiškumo. Tai sukėlė aneksuotų šalių pasipriešinimą. Priešintis jėga atrodė beprasmiškas kraujo praliejimas. Tik vienai suomių tautai, susitelkusiai ties mirties ar gyvybės pasirinkimu, pavyko apsiginti. Kitų šalių pasipriešinimas vyko pogrindyje: vienų silpnesnis, kitų stipresnis.

Kai kurie istorikai nustatė, kad lietuvių tautos pasipriešinimas buvo gerai organizuotas ir kelis kartus stipresnis negu Latvijoje ir Estijoje. To meto įvykių tyrinėtojai pakalbino dabar Rusijoje gyvenantį aukštą Sovietų Sąjungos kariškį, kuriam buvo pavesta palaužti partizaninį karą Lietuvoje ir Ukrainoje. Jo nuomone, Ukrainos pasipriešinimas turėjęs nemažai chaotiškumo elementų, jį buvę nesunku nuslopinti. Tuo tarpu Lietuvos partizaninis karas buvęs itin gerai organizuotas, apėmęs visus gyventojų sluoksnius, todėl užtrukęs kone dešimt metų. Jeigu ne užsienio šalių abejingumas pavergtos tautos aimanoms, partizaninis karas galėjo baigtis pergale.

Aneksavusi svetimas valstybes, Sovietų Sąjunga pradėjo represijas prieš jų gyventojus. Patirtis buvo sukaupta nuo pat 1917 metų bolševikų rezoliucijos. Dabar jau niekas neabejoja, kad komunistų partijos represijų įrankis buvo ČK, NKVD, MVD, KGB struktūros. Tai ta pati represinė organizacija, kelis kartus keitusi pavadinimą. Taigi komunistų partijos centro komiteto ir KGB ryšiai buvo glaudūs ir nepaneigiami, politiškai suderinti ir koordinuojami.

KGB veiklos neįsivaizduojame be slaptųjų agentų, kuriems buvo pavesta sekti ir įdavinėti pasipriešinimo kovų dalyvius, padėti surengti pasalas, suimti gyvus partizanus ir t.t. Visiems buvo žinoma, kad sovietmečiu kiekviename darbo kolektyve buvo ne vienas, o keli slaptieji KGB agentai, kurie sekdavo ne tik bendradarbius, bet ir vienas kitą – to reikalavo jų „šefai“. Verbuojami buvo visų luomų, įvairių profesijų asmenys. KGB šnipų, tai yra savo pagalbininkų, reikėjo visą laiką ir visur. Ir tada, kai buvo nuslopintas partizaninis karas, ir tada, kai prasidėjo tyli rezistencija, ir prasidėjus Atgimimui, ir net paskelbus nepriklausomybės atkūrimą. Jų reikėjo net užsienyje: skaldė ir kiršino išeiviją, sekė atvykusius svečius ir t.t. Jų reikėjo kiekvienoje turistų grupėje, vykstančioje net į vadinamąsias demokratines šalis.

KGB agentų trūko visose Sovietų Sąjungos aneksuotose šalyse. Manoma, kad Lietuvoje vienu metu KGB galėjo sekti apie tūkstantį žmonių, bet norėta sekti ir daugiau. Rytų Vokietijoje vienam informatoriui teko 66 piliečiai. Lenkijoje visą laiką rezistencija buvo stipri – informatorių tinklas silpnas ir nepatikimas. Dažnai išsiųsti šnipinėti į užsienį informatoriai ne tik nebeteikdavo žinių, bet ir patys į tėvynę nebegrįždavo.

Kaip gerai prisimename, ne visos KGB akcijos pasisekdavo. Buvo mestos didelės jėgos, panaudoti visi įmanomi ir išbandyti metodai sustabdyti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidimą. Tačiau nepavyko. Suimti leidėjai ir redaktoriai nieko neišdavė. Vietoj jų stojo kiti. „LKB kronikos“ leidybos kelyje išdavikų neatsirado.

Kad ir kiek stengėsi KGB, jiems nepavyko nutraukti aneksuotų šalių pasipriešinimo. Politinė situacija keitėsi ne KGB naudai.

Pats laikas kelti klausimą: kas gi buvo tie KGB slaptieji padėjėjai agentai – informatoriai? Ar kas laisva valia panoro būti šnipais, tėvynės išdavikais?

Kadangi žinome kiekviename valsčiuje buvus būrius skrebų, su ginklu rankose ėjusių į pagalbą enkavėdistams kovoje su partizanais, tai galime neabejoti, jog atsirasdavo ir savanorių agentų, išdavikų. Dėl ateities karjeros, dėl papildomų rublių. Yra manančiųjų, jog KGB agentui A.Urbonui, slapyvardžiu „Žinomas“, išdavusiam Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą, kuris su bendražygiais pasirašė 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaraciją, ir jo žmoną Birutę, už KGB lėšas net namas buvo pastatytas.

Tačiau daugiausia užverbuotų buvo tarp tų, kurie su įkalčiais (antisovietinio turinio lapeliais, partizanų spauda, ginklais, medikamentais) patekdavo į KGB nagus ir, nepakėlę fizinių kančių ir psichologinio spaudimo priemonių, būdami pusiau sąmoningi, padėdavo lemtingąjį parašą. Kai kurie jų atsipeikėję ir grįžę į sąmoningą būseną apsispręsdavo ir išeidavo į mišką pas partizanus. Jiems atrodė, kad garbingai žūti už tėvynę yra prasmingiau negu iki gyvenimo pabaigos dirbti „juodus“ darbus ir būti kankinamiems sąžinės. „Mirti nebaisu. Baisu išduoti“, – sakė Marija Žiliūtė, aukštos kvalifikacijos medicinos sesuo, po insulto išslaugiusi partizanų vadą Joną Žemaitį, kartu su juo gyva suimta bunkeryje. Tiesa, iškentėjusi visus kankinimus, pervaryta per daugelį Sibiro lagerių, griežtai atmetusi pasiūlymus bendradarbiauti grįžo į tėvynę.

Kiekvienas užverbuotas žmogus galėtų papasakoti savo gyvenimo istoriją. Vis kitokią. Puslapį po puslapio verčiame Elzės Rauduvaitės prisiminimų knygą „Tremtis vietoje“, išleistą jau po autorės mirties. Ji vertėjavo vokiečiams. KGB požiūriu, tai buvo sunkus nusikaltimas. E.Rauduvaitė tardoma, kankinama, būdama pusiau sąmoninga pasirašė, net gerai nesuvokusi, ką padarė. „Dirbti“ reikėjo, nors visaip stengdavosi išsisukti: neidavo į susitikimus, bandė nieko vertinga nepasakoti, su maža dukrele ir senute motina skersai išilgai pervažiavo Lietuvą ieškodama saugesnių vietų. Tačiau dažnai pirma jos sklido gandas, gąsdinantis žmones, paleistas ne be kagėbistų žinios. Savo aukos jie nebepaleisdavo. Yra žinoma atvejų, kai neištikimus agentus privesdavo iki savižudybės.

Ir štai išmušė laisvės valanda! Subyrėjo Sovietų Sąjunga, laisvę atgavo Baltijos valstybės, savarankiškumą pasiekė vadinamosios Sovietų Sąjungos satelitinės komunistinės šalys. Visiems posovietiniams kraštams iškilo klausimas: ką daryti su KGB slaptaisiais agentais?

Šiuo klausimu patirtimi keitėsi balandžio 6 dieną į Lietuvą suvažiavę Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vokietijos atstovai. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos institute vyko konferencija „KGB palikimas Baltijos šalyse: politika, liustracija, istorija“, kurią organizavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC).

Posovietinės valstybės pasirinko rinkos ekonomikos kelią, gana sėkmingai juo eina, integravosi į europarlamentines struktūras, taip pat pasirinko demokratinės ir teisinės valstybės formą. Komunizmo restauracijos pavojus, atrodo, išnyko. Tačiau tebegyva žmonių atmintis: ir tų, kurie šnipinėjo (galima numanyti jų sąžinės graužatį), ir tų, kurie nukentėjo, nes buvo įskųsti, išduoti, pasmerkti kančioms (ar jie atleido patirtas nuoskaudas ir kančias?).

Posovietinės valstybės priiminėjo liustracijos (lot. lustratio – peržiūrėjimas, apsivalymas) įstatymus. Pirmoji iš Baltijos šalių šį įstatymą 1992 metais priėmė Estija. Čekoslovakija – 1990 metų rudenį, bet pratęsė dar penkeriems metams. 1995 metais Lenkija įsteigė Liustracijos teismą. Liustracijos procesas vyksta Latvijoje. Lietuvoje formaliai jis prasidėjo 1990 metais, tuoj pat po nepriklausomybės atkūrimo, dar tebeveikiant KGB struktūroms. Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas priėmė pareiškimą, kuriuo kvietė slaptuosius agentus nebeteikti informacijos ir nurodė, kad jų pasižadėjimai nebeteko galios, prašė ateiti prisipažinti. Tačiau niekas nepaaiškino, kur ateiti, kam prisipažinti. Iki pat 1998 metų procesas kaip reikiant neįsibėgėjo. 1999 metais priimtas Liustracijos įstatymas. Buvo siekiama sukurti sistemą ir sistemiškai pažiūrėti į KGB veiklą. Tačiau realybė pasirodė kitokia. Į Liustracijos komisiją atėjo pusantro tūkstančio žmonių ir prisipažino, bet dauguma KGB agentų nė nemanė prisipažinti. Beveik penkerius metus „dirbusi“ Liustracijos komisija tesurado tik tris „neprisipažinusius“ kagėbistus. Pernai atnaujinta Liustracijos komisija, kilus visuomenės nepasitenkinimui, ėmėsi aktyvaus darbo ir surado keletą dešimčių neprisipažinusių KGB agentų. Tačiau jiems buvo palikta galimybė komisijos sprendimą apskųsti teismui. Anot Liustracijos komisijos narės istorikės Birutės Burauskaitės, „komisija nustatė, kad yra pakankamai medžiagos, rodančios asmens slaptą bendradarbiavimą, tačiau teismui jos nepakanka. Jam reikia dokumentų originalų – būtina ranka rašytų pasižadėjimų, agentūrinių pranešimų. Tačiau beveik visi archyviniai dokumentai yra kopijos, be parašų. Tai dažniausiai ir darydavo paskutiniaisiais metais užverbuoti asmenys“. Taigi nemažai buvusių informatorių bylas teismuose laimi. Kagėbistų paieškos komplikavosi. Dabartinis įstatymas, kaip buvo tikėtasi, svarbiausios problemos neišsprendė. „Net po šešiolikos nepriklausomybės metų iš esmės nežinome, kaip tą problemą garbingai išspręsti“, – sakė LGGRTC generalinė direktorė Dalia Kuodytė. Rengiamas naujas Liustracijos įstatymo projektas. Pagal jį dar metams bus pratęstas prisipažinimo terminas.

Iš konferencijos svečių pranešimų paaiškėjo, kad ir kitose valstybėse liustracijos sistema dirba neefektyviai. Jos efektyvumui trukdo kairiosios pakraipos politikai, neigiantys liustracijos būtinumą, taip pat užsienio žmogaus teisių gynėjai, būgštaujantys, kad liustracijos įstatymai gali pažeisti žmogaus teises. Tačiau tokie įstatymai nėra nukreipti prieš žmogaus teisių pažeidinėjimus. Anot B.Burauskaitės, „įstatymo tikslas buvo siekti daugiau teisingumo, paskatinti žmones, ne savo noru praeityje bendradarbiavusius su KGB, išsivaduoti iš baimės“.

Balandžio 7 dieną konferencijos pranešėjai susirinko į Genocido aukų muziejaus konferencijų salę, kur vyko apskritojo stalo diskusija „Baltijos šalys ir Ukraina – istorinio teisingumo paieškos“. Jame dalyvavo iš Lvovo atvykęs V.Viatrovič, atstovaujantis Išsilaisvinimo judėjimo tyrimo centrui. Rudenį Genocido aukų muziejuje bus atidaryta iš Ukrainos atvežta paroda, liudijanti komunizmo padarytus nusikaltimus Ukrainoje. Pabuvusi Lietuvoje, paroda persikels į Latviją, paskui į Estiją. Ukrainoje bus rodomi filmai apie lietuvių ir latvių pasipriešinimo kovas. Ukrainiečiai apie liustracijos įstatymą dar viešai nekalba, tačiau projektą brandina. „Liustracijos esmė – moralinė aukos ir budelio atleidimo ir atgailos problema“, – sakė Latvijos totalitarizmo pasekmių dokumentavimo centro direktorius Indulis Zalitis.

Kuo daugiau praeina laiko nuo totalitarinės valstybės egzistavimo, tuo mažiau lieka aukų ir budelių. Jų atleidimo ir atgailos reikalai spendžiasi Amžinybėje.

Mums tebelieka dilema: užmaršties ar atvirumo kelias. Teisingumas reikalauja atvirumo. Visiška užmarštis to, kas buvo, ir atleidimas be atgailos – ne tos moralinės kategorijos, kurių reikia mūsų visuomenei.

Lauksime naujojo Liustracijos įstatymo varianto. Kol kas KGB šmėkla tebeklaidžioja po Europą.

Vilnius

© 2006 „XXI amžius“