Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Mamyte, Tu – mano tiltas

Stasė DZENUŠKAITĖ

XIX amžiaus pabaigoje pirmoji mokytoja Lietuvoje buvo motina

Kartą mažas berniukas tarė savo mamai: „Mamyte brangioji, Tu – mano tiltas!“

Negalėjo tada tas berniukas suprasti, kad jis intuityviai pasakė didelę pedagoginę tiesą, kad jis tais žodžiais išreiškė Motinos paskirtį – būti savo vaikui tiltu tarp kūno ir sielos, tarp medžiaginės tikrovės ir dvasinės realybės, tarp matomo ir nematomo, tarp buities ir būties, tarp žemės ir dangaus, tarp šiandienos ir Amžinybės – tarp žmogaus ir Dievo.

Kasdienybė kaip nepasotinamas pasakų slibinas praryja daugelio motinų Rūpestį savo paskirties esme ir prasme. Tada lieka tik rūpesčiai: kaip pavalgydinti, kaip aprengti, apauti, kaip saugoti nuo slogų, kaip suteikti daugiau patogumų bei malonumų... Kasdienos šurmulyje ne viena motina nebeišgirsta tylių Evangelijos žodžių: „Žmogus gyvas ne vien duona“ (Mt 4,4).

Tad gerai, kad yra kalendoriuje ir tikrovėje tokia kukli, bet nepaprasta šventė – Motinos diena. Diena, kai vaikai reiškia meilę savo gyvoms motinoms, kai pagarbiai prisimena mirusias, kai dėkoja globojusioms nuo pikto, auginusioms ne tik kūną, bet ir sielą; kai su širdgėla mini tas, kurios, panirusios buityje ar karjeroje, neparodė tako į Būtį, kurios nebuvo „tiltu“ tarp žemės ir Dangaus, o kai kurios netgi visai nusigręžė nuo savo vaikelio, palikdamos jį svetimųjų rankoms ir širdžiai.

Gerai, kad yra Motinos diena, kuri motinas paskatina prisiminti, kad jos yra ne tik gimdytojos, bet ir auklėtojos. Nerasime pedagogo, kad ir kokios krypties jis būtų, kuris vienokiais ar kitokiais žodžiais nebūtų teigęs svarbaus motinos vaidmens vaiko auklėjime.

Prieš 400 metų gyvenęs įžymusis čekų pedagogas J.A.Komenskis (1592-1670), laikomas pedagogikos Kolumbu, Niutonu, pasaulinės pedagogikos žvaigžde, iškėlė Motinos mokyklos idėją, teikdamas ypatingai didelę svarbą tokiai mokyklai, kuri turėtų būti kiekvienuose namuose. „Taigi, ko mes norime išmokyti žmogų visam gyvenimui, visko turime pradėti mokyti šioje pirmojoje mokykloje“. Pedagogas buvo sudaręs konkrečią programą, kaip motinos, nuo pat pirmųjų dienų bendraudamos su vaiku, galėtų padėti jam įgyti įvairių mokslo žinių pamatus, kaip galėtų padėti plėtoti jo protinius sugebėjimus, darbinius įgūdžius. Programoje ypač akcentuojama dorovės pagrindų reikšmė. Pedagogo įsitikinimu, Motinos mokyklos pagrindinis tikslas – išmokyti vaiką gyventi Dievo akivaizdoje, vaikščioti su Dievu.

Jeigu ir mes savo šeimose „atidarytume“ tokias mokyklas su kryptinga programa, jeigu ir mes toje mokykloje kasdieniu pavydžiu ir bendravimu mokytume meilės ir atsakomybės, pratintume reikalauti ne tik teisių, bet ir pareigų vykdymo, gal tada ir mūsų gyvenime būtų mažiau to, dėl ko sielvartaujame, liūdime, raudame.

Čia mums daug galėtų padėti meilės tiltas tarp kartų – tarp močiutės-motinos-dukters. Kokį kraitį gavome mes iš savo motinos, kokį kraitį mūsų motinos gavo iš savo motinų ir perdavė jį mums, tokį kraitį – meilės kraitį „krauname“ savo dukroms. Būsimoms motinoms.

Gerai, kad yra Motinos diena. Sielos dangumi plaukia jausmų debesys: sidabriniai – meilės, pagarbos, dėkingumo; atgailos – violetiniai; drumstai pilki – širdgėlos, nuoskaudų.

O kad daugiau tų sidabrinių...

Kad daugiau tokių mažų ir didelių berniukų, tokių mažų ir didelių mergaičių, kurie galėtų ne tik Motinos dieną atvira širdim pasakyti: „Mamyte brangioji, Tu – mano tiltas!“ Tiltas tarp žemės ir Dangaus, tiltas tarp žmogaus ir Dievo.

Kad galėtų pasakyti, jog Mamytė – tiltas ir tada, kai sūpuoja savo glėbyje, ir tada, kai išlydi į didelį kelią. Tiltas tada, kai mes klumpam ir keliamės.

© 2006 „XXI amžius“