|
Komedijų paradas
Petras KATINAS
Kažkodėl žiniasklaida mažumėlę patriukšmavo komentuodama socialdemokratų vyriausiojo derybininko iš naujo dalijantis valdžią Gedimino Kirkilo džiūgavimą, kad trijų partijų vadai susitarė nieko nekalbėti apie savo ministrų ir kitų jų paskirtų valdininkų nuodėmes ar nusižengimus, ir greitai vėl nutilo; o tokių nuodėmių, be abejo, bus per akis. Juk į vadinamąją naująją koaliciją susibūrė toli gražu ne krištolo tyrumo veikėjai, kuriems pirmiausia rūpi asmeniniai reikalai ir pilnos kišenės, tiktai jau ne valstybės. Taigi šitaip trijulė iš anksto suteikė indulgenciją visiems sukčiams, savo draugams bei bičiuliams. Dabar nebebus jokių kalbų apie jokias A.Brazausko šeimynos Draugystes, Šatrijas, V.Uspaskicho Krekenavos dešras, vokelius ir t.t. Bus galima daryti, ką tiktai nori. Taip buvo atvirai atskleista, netgi nesimaskuojant, kad valdančiajai kompanijai pirmiausia rūpi valdžios postai ir ES pinigai, o daugiau niekas.
Tai dar kartą buvo pademonstruota praėjusį savaitgalį, kai, atsigabenęs iš visos Lietuvos visus savo ištikimiausius tarnus bei išlaikytinius, rusų oligarchas surengė dar vieną savo kilnojamojo cirko spektaklį, pavadinęs jį Darbo partijos suvažiavimu. Jame iš anksto atrinkti delegatai klusniai atliko masinių statistų vaidmenį, neva priimdami savo vado atsistatydinimą, o netrukus vėl jį vieningai išrinkdami. Tokiais savo veiksmais ir primityviu išsidirbinėjimu V.Uspaskichas netgi toli pralenkė visus buvusius SSKP centro komiteto sekretorius kartu sudėjus.
Atrodo, kad šio politinių avantiūristų susibėgimo, pavadinto suvažiavimu, pagrindinis tikslas buvo ne tiek išskalbti neaiškių diplomų ir jaunų meilužių gerokai supurvintą savo viršininko mundurą, kiek atsikratyti V.Uspaskicho gvardijoje atsiradusių eretikų. Pirmiausia nauju Seimo Pirmininku ir darbiečių oligarcho partijos vicepirmininku Viktoru Muntianu. Mat šis ir anksčiau, ir pačiame darbiečių suvažiavime nevengė aštriai kritikuoti paties oligarcho. Ir ne vien už jo fiurerizmą, bet ir už moralės nebuvimą, nesiskaitymą su valstybės interesais bei pačia valstybe, viešųjų ir privačių interesų konfliktus. Dar daugiau, vienas darbiečių parlamentarų Juozas Jaruševičius, dideliam V.Uspaskicho nepasitenkinimui ir aidint jo pastumdėlių pasipiktinimo šūksmams, drįso paklausti, ar V.Uspaskicho veiklai nedaro įtakos užsienio šalių jėgos. Matyt, nereikia aiškinti, kokias užsienio šalis turėjo galvoje J.Jaruševičius ir jo kolega darbiečių frakcijos Seime narys Andrius Baranauskas. Kalbama, jog po tokių šių partiečių išsišokimų neišlaikė darbiečių vado dešiniosios rankos, jo frakcijos Seime pirmininkės L.Graužinienės nervai ir jos vos neištiko širdies smūgis. Bet po kelių dienų V.Uspaskichui ir L.Graužinienei teko naujas smūgis, kai pradėjo byrėti darbiečių partija iš jos pasitraukė ir čia paminėti eretikai, ir dar keli partiečiai.
Pašalinus V.Muntianą iš Darbo partijos vicepirmininko pareigų, pagrįstai kyla klausimas, ar V.Uspaskichas nesumanė išversti jį ir iš Seimo Pirmininko kėdės. Apie tai nedviprasmiškai užsiminė pats rusų oligarchas pareiškęs, kad jo frakcija ir partija dar neapsisprendė, ar reikia išvaryti V.Muntianą iš Seimo Pirmininko posto. Vadinasi, įsismaginęs V.Uspaskichas vėl pradėjo šokdinti vos sulipdytą trijulės koaliciją. Visai nesvarbu, jog viena tos valdančiosios grupuotės partnerių valstietė liaudininkė Kazimira Prunskienė pareiškė, kad jos frakcija nebebalsuos už V.Muntiano nušalinimą, jeigu darbiečiai iškels tokį pasiūlymą. Tačiau tai tiktai dar viena dūminė uždanga. Kitas dalykas, ar ką reiškia tie devynių valstiečių frakcijos narių balsai. Tuo labiau kad pačios gintarinės ledi pavaduotojas Seimo juokdariu ir humoristinių laidų herojumi tapęs Seimo vicepirmininkas Alfredas Pekeliūnas yra ne K.Prunskienės, o V.Uspaskicho žmogus iš tos pačios Krekenavos agrofirmos.
Premjeras ir socialdemokratų vadas A.Brazauskas irgi kažką neaiškiai lemeno apie V.Muntiano palaikymą. Tačiau čia pat pridūrė, jog negalįs garantuoti, kaip balsuotų jo partijos bičiuliai, jeigu Seime iškiltų nepasitikėjimo V.Muntianu klausimas. Taigi vėl dar kartą paradui gali vadovauti ir diriguoti rusų oligarchas. Bet, sprendžiant iš Seimo kuluaruose sklindančių kalbų, V.Muntianas ne toks žmogus, kad taip lengvai pasiduotų ir, pasibarstęs galvą pelenais, eitų atgailauti pas V.Uspaskichą. Todėl negalima atmesti galimybės, jog V.Muntianas su savo bendraminčiais gali net įkurti Seime savąją frakciją, kuriai galėtų priklausyti iki dešimties narių, nepatenkintų V.Uspaskicho diktatūra ir visišku nesiskaitymu su kitais bei demonstruojamu atviru chamizmu. (Tas jau ir įvyko!) Tada valdančiajai grupuotei iškiltų labai rimtų problemų norint išsilaikyti valdžioje. Tuo labiau kad jau dabar partneriai, tarsi išalkę ir pikti vilkai, įtartinai žvelgia vienas į kitą. Pirmiausia dėl Europos Sąjungos pinigų pasidalijimo. Juk V.Uspaskichas aiškiai pasakė, kad socialinių reikalų ir darbo ministro postas darbiečiams yra labai svarbus tiktai todėl, kad šis ministras kartu su kitais darbiečių ministrais ūkio ir vidaus reikalų raikys tą pinigų pyragą. Skuba pasiglemžti savąją to pyrago dalį ir Šatrija žemės ūkio ministrė. Štai jai pavaldi Nacionalinė mokėjimų agentūra ėmė ir atseikėjo ministrės sūneliui (irgi rusų kunigaikščio titulą turinčiam) milijoną ir 300 tūkst. litų neva kaimo turizmo sodybai kurti. Be sūnelio, laukia ir kiti. Tad argi gali ramiai žiūrėti draugas iš Archangelsko Urdomos lūšnyno į tokius dalykus? O kur dar A.Brazauskas su visais savo nomenklatūrininkais! Aišku, jie nė vienas jokio triukšmo dėl ministrės šeimyninės rangos nekelia, nes ir patys lygiai tiek pat yra įklimpę.
Na, o kol kas beveik pagal tokį pat scenarijų, kaip V.Uspaskicho pastumdėlių suvažiavimas, buvusieji komunistai, besiskelbiantys didžiausia ir seniausia Lietuvos partija, gegužės 1-ąją surengė savo majovką ir kartu minėjo neva Lietuvos socialdemokratų partijos įkūrimo 110 metų jubiliejų. Kaip ir V.Uspaskichas, paprastų žmonių gynėjai dosniai dalijo alų autobusais iš visos Lietuvos suvežtiems partiečiams. Teko tų vaišių ir apsukresniems žiopliams, kurie irgi gausiai plūdo į didžiausią sostinės areną. Simboliška, kad savo renginį, pavadintą socialdemokratų švente, neokomunistai pradėjo ne Lietuvos himnu, o socialdemokratų himnu Marselietė. Ta pačia, kurią plėšė 1917 metais Lenino bolševikai Rusijoje. Aišku, daugeliui to sambūrio dalyvių V.Kudirkos Tautiška giesmė nuo seno nepriimtina ir gadina nervus, kaip gadino jiems visus 50 okupacijos metų. Gerai nors tiek, kad dar Internacionalo ar Sovietų Sąjungos himno neužplėšė. Į viršų kilo raudonų oro balionų gausybė, poškėjo fejerverkai. Publiką linksmino etatinės panašių šėlimų žvaigždės ir žvaigždutės. Sakoma, kad viso to cirko rengimo išlaidos Brazausko partijai kainavo mažiausiai 50 tūkst. litų. O kur dar prieš tą renginį spausdinti metriniai spalvoti skelbimai visuose Lietuvos dienraščiuose, pranešę, jog socialdemokratai jau 110 metų gina paprastą žmogų. Didesnį cinizmą vargu ar dar galima buvo sugalvoti. Kalbama, kad visą šį 110 metų jubiliejaus komedijos scenarijų parašė buvusi Utenos SSKP pirmoji sekretorė Milda Petrauskienė, tapusi bene pagrindine A.Brazausko parankine. Netgi nustumiant ideologinės kovos baruose sovietmečiu išmuštruotą Č.Juršėną, jau nekalbant apie komunistinio marazmo skleidėją ir Maskvos garbintoją J.Karosą. Netgi prognozuojama, kad ši Dolores Ibaruri netolimoje ateityje užims ir A.Brazausko kėdę, kai tas su savąja Kristina persikraustys į Kanarų ar Bahamų salas užbaigti savo dienų.
© 2006 XXI amžius
|