Atnaujintas 2006 gegužės 10 d.
Nr.35
(1435)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Prisimintos Ukrainos katalikų persekiojimų pamokos

Mindaugas BUIKA

Sovietinės valdžios suorganizuotos
„iniciatyvinės grupės“ nariai.
Vyduryje – jos pirmininkas
Gavrilas Kostelnikas

1946 m. kovo 9-10 dienomis
įvykusio Lvovo
pseudosinodo nariai balsuoja

Šv. Jurijaus Rytų apeigų
katalikų katedra Lvove

Kardinolas Jozefas Slypis

Lvovo pseudosinodas – stalinistinio režimo sumanymas

Kiek anksčiau, nei balandžio pabaigoje vykęs Černobylio katastrofos 20-mečio paminėjimas, Ukrainoje buvo prisiminta kita ne mažiau skaudi sovietinio režimo laikotarpio tragedija – kelis dešimtmečius trukęs ukrainiečių Rytų apeigų katalikų (unitų) persekiojimas po prieš 60 metų surengto vadinamojo Lvovo sinodo. Šiame stalinistinių represinių struktūrų pastangomis surežisuotame 1946 m. kovo 9-10 d. susibūrime niekam neatstovaujanti grupė įbaugintų kunigų – visi ukrainiečių katalikų vyskupai, taip pat ir pats Bažnyčios vadovas kardinolas Jozefas Slypis (Slypij) jau buvo įkalinti arba nužudyti – pareiškė apie Ukrainiečių Rytų Katalikų Bažnyčios prijungimą prie Maskvos stačiatikių patriarchato. Buvo atšaukta 1596 metų Bresto unija, kurios pagrindu ta Bažnyčia buvo deklaravusi savo vienybę su Roma, kartu išlaikydama Rytų krikščionims būdingą liturginį savitumą.

Sovietinio komunizmo propaganda atkakliai tvirtino, kad minėtą 1946 metų „Lvovo soborą“ paskatino ukrainiečių katalikų dvasininkų nepriklausoma „iniciatyvinė grupė“, neva įgaudama vis didesnį susijungimo su Rusijos stačiatikiais pritarimą. Tačiau neseniai paskelbtoje slaptoje tuometinės Bažnytinių reikalų tarybos prie Sovietų Sąjungos vyriausybės ataskaitoje aiškiai patvirtinta, kad ši akcija buvo vykdoma režimo vadovybės nurodymu. „Taryba praneša, kad Vyriausybės nurodymas dėl bažnytinės unijos, tai yra Rytų Katalikų Bažnyčios likvidavimo, yra įvykdyta“, – teigiama dokumente, adresuotame tuometiniams kompartijos politinio biuro nariams Stalinui, Molotovui, Malenkovui, Vorošilovui ir Suslovui, taip pat Ukrainos kompartijos sekretoriui N.Chruščiovui. Jame pabrėžiama, kad likviduojant uniją „reikšmingų ir esminių priemonių ėmėsi SSRS MGB“, tai yra sovietinė saugumo policija.

Taip pat neseniai išviešintame minėtos „iniciatyvinės grupės“ vadovo Gavrilo Kostelniko laiške tuometiniam Maskvos patriarchui Aleksijui I (nesupainioti su dabartiniu patriarchu Aleksijumi II) pripažįstama, jog „tik labai nedidelis procentas tarp mūsų dvasininkų, prisijungusių prie „iniciatyvinės grupės“, padarė tai iš įsitikinimo. Tokių kunigų gal nebūtų ir 50-ies. (Iš viso Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčia tuomet turėjo apie 2000 dvasininkų – M.B.) Kiti tai padarė, nes susidariusioje padėtyje „nebuvo kitos išeities“... Bet jeigu nebūtų buvę valstybinio spaudimo, tai turbūt ir esamomis sąlygomis neatsirastų netgi 50 kunigų, kurie norėtų sunaikinti Rytų Katalikų Bažnyčią, kad ji būtų pertvarkyta į stačiatikių...“ Todėl G.Kostelnikas kalba apie vestą kruopštų darbą parenkant Lvovo pseudosinodo dalyvius ir apie tai, kad vėlesniu laikotarpiu tarp dvasininkų teks atlikti „perauklėjamąjį darbą“.

Gerai žinoma, kaip sovietai vykdė nepaklusnių dvasininkų „perauklėjimą“ – bauginimais, fizine ir psichine prievarta, kalėjimo bausmėmis, tremtimi į Sibirą bei visišku susidorojimu. Tiek bažnytinių reikalų tarybos ataskaitoje, tiek G.Kostelniko laiške nurodoma, kad, nepaisant visų šių represinių priemonių, nė vienas iš Ukrainoje veikusių kelių dešimčių katalikų vyrų ir moterų vienuolynų nepasidavė grubiam spaudimui jungtis į stačiatikybę. Todėl visi jie buvo uždaryti, kaip „nelegalios bažnytinės veiklos centrai“, o jų turėtos šventovės bei kitas turtas profanuotas ir suvalstybintas. Todėl neatsitiktinai tarp laisvę atgavusios Ukrainiečių Katalikų Bažnyčios gerbiamiausių sovietinio laikotarpio kankinių dauguma yra gyvybę dėl švento tikėjimo atidavę vienuolijų nariai ir narės.

Bažnyčia išlaikė gyvastingumą pogrindžio sąlygomis

Prisimenant didįjį Ukrainos katalikų persekiojimą, jų Bažnyčios dabartiniam vadovui Kijevo ir Halyčo vyriausiam arkivyskupui kardinolui Liubomyrui Husarui brolišką sveikinimą atsiuntė popiežius Benediktas XVI. Laiške, kuris per atminties liturgines apeigas kovo 8 dieną buvo perskaitytas Lvovo Šv. Jurgio katedroje, toje pačioje, kurioje prieš 60 metų įvyko pseudosinodas, Šventasis Tėvas dėkojo ukrainiečiams už ištikimybę Bažnyčiai ir linkėjo, kad beatifikuoti kankiniai savo užtarimu padėtų stiprinti tikėjimą. „Nepaisant persekiojimo, engimo ir atskyrimo nuo savo ganytojų“, Ukrainos tikintieji sugebėjo atsispirti nežmoniškai valstybinei politikai bei jos ideologinio aparato veiksmams. Jie liko ištikimi savo valdovo didžiojo kunigaikščio Vladimiro, priėmusio krikštą 988 metais, dvasiniam paveldui.

Vertindamas 1946 metų pseudosinodo veiksmus, Popiežius atkreipė dėmesį, kad jame grupelė dvasininkų neteisėtai reiškė pretenzijas, jog atstovauja Rytų Katalikų Bažnyčiai, taip sunkiai nusikalstami bažnytinei vienybei. „Bet, nepaisant nenusakomų kentėjimų ir išbandymų, Dieviškoji Apvaizda neleido išnykti tai bendruomenei, kuri amžiams bėgant buvo teisėta ir gyvybinga ukrainiečių tautos tapatumo dalis“, – pažymėjo Benediktas XVI, nurodydamas Bažnyčios perėjimą į herojiškos pogrindinės veiklos etapą, kuris tęsėsi iki 1989 metų, kada ji vėl atgavo savo laisvę. Popiežius pabrėžė kupiną pasigėrėjimo faktą, kad pogrindyje veikusiai persekiojamai ukrainiečių katalikų bendruomenei pavyko išsaugoti integralią ir nepažeistą Tradiciją, ir šis pavyzdys yra pamokantis liudijimas visai pasaulinei Katalikų Bažnyčiai.

Apie tai, kaip veikė Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčia pogrindžio ir represijų sąlygomis, analitiniame dokumente, paskelbtame Lvovo pseudosinodo 60-mečio proga, svarsto Kijevo ir Halyčo didžiosios arkivyskupijos sinodas. „Viso pasaulio nuostabai ne tik dvasininkai, bet ištisos krikščioniškų šeimų kartos buvo tapusios tvirtovėmis ginant savo tikėjimą ir Bažnyčią“, – pabrėžiama minėtame dokumente, nurodant šimtus tūkstančių tikėjimo kankinių, kurie paaukojo gyvybę sovietų kalėjimuose ir lageriuose ir kurių palaikai liko amžinajam poilsiui Sibiro ir Vidurinės Azijos platybėse. Šių liudytojų žygdarbių pripažinimą Visuotinėje Bažnyčioje patvirtino popiežius Jonas Paulius II, kuris savo vizito į Ukrainą metu 2001-aisiais palaimintaisiais paskelbė 27 Rytų apeigų katalikus ukrainiečius.

Ganytojai savo dokumente taip pat nurodo, kad ir tie tikintieji, kurie išvengė represijų ir tremties, priėmė sunkų kenčiančios Bažnyčios išsaugojimo kryžių. „Nuosavi namai buvo tapę pagrindinėmis šventovėmis, krikščioniškos šeimos – mažomis bendruomenėmis“. Kartais tikintieji rinkdavosi slapta į valdžios uždarytas bažnyčias ir atlikdavo liturgiją be dvasininko. Didele parama jiems tapo iš tremties pasiekiantys kardinolo J.Slypio laiškai. Sekmadieniais buvo klausomasi Vatikano radijo, kuris ukrainiečiams katalikams transliavo šv. Mišias jų apeigomis. Išnaudodama represijų susilpnėjimo atvejus pogrindinė Bažnyčia palaipsniui atstatė savo struktūras su vyskupais, pogrindinėmis seminarijomis ir vienuolynais. Tvirtu „laisvos ir nepalūžusios Ukrainos balsu“ buvo tapusios gausios ukrainiečių bendruomenės Vakaruose, kurių dėka tarptautinė bendruomenė sužinojo ir pasmerkė Lvovo pseudosinodo neteisingumą.

Tačiau Vakarų bažnytiniuose sluoksniuose iškilo tam tikrų problemų dėl pastangų siekti ekumeninio dialogo su Maskvos patriarchatu bei bandymų užmegzti ryšius su Rytų bloko komunistiniais režimais. Vertindamas buvusią Vatikano „ostpolitik“, kurią vedant buvo aiškus noras plėtoti dialogą su Maskvos patriarchatu, visiškai kontroliuojamu komunistinės valdžios, ukrainiečių katalikų vyskupų sinodas pripažįsta tų veiksmų nerezultatyvumą ir klaidingumą. „Rytų politika“ nedavė siekiamo ekumeninio suartėjimo ir didesnio tarpusavio supratimo ir, kas blogiausia, skatino patvirtinti nuomonę, kad „unijos reikalas“ krikščioniškajame pasaulyje neturi perspektyvų. Šis nusistatymas su visu aktualumu yra iškilęs šiandien, kai Vatikano pastangose atnaujinti gerokai įstrigusį katalikų ir stačiatikių dialogą dažniausiai yra susiduriama su pastarųjų priekaištais dėl vadinamojo unitizmo neteisėtumo.

Istoriniai vertinimai ir naujų uždavinių kėlimas

Tačiau vėlesni įvykiai, ypač Ukrainiečių Rytų Katalikų Bažnyčios išsivadavimas 1989 metais bei atnaujintas suklestėjimas istoriniu liudijimu patvirtina prieš 60 metų vykusio Lvovo pseudosinodo neteisėtumą ir beprasmiškumą bei daugiau kaip 400 metų besitęsiančios Bresto unijos priimtinumą ir gyvybingumą. „Kelias į bažnytinę „vienybę“, nutiestas enkavėdistų durtuvais, tapo keliu į aklavietę, o toks „susijungimas“ – namu, pastatytu ant smėlio,“ – teigiama ukrainiečių katalikų vyskupų sinodo dokumente vertinant stalinistų režimo surežisuoto pseudosinodo tragiškas pasekmes. Visai kitokios nuotaikos vyravo Breste, kada „Kijevo Bažnyčios episkopatas, per šimtmečius saugojęs nepadalyto Kristaus Kūno atmintį ir nuolat kreipęsis į visuotinės vienybės atstatymą“, savanoriškai priėmė sinodinį sprendimą atstatyti bendrystę su seserimi Lotynų Bažnyčia ir pripažinti Romos vyskupą apaštalo šv. Petro įpėdiniu su sąlyga, kad bus išlaikytas bizantiškasis liturginis, kanoninis ir kultūrinis paveldas.

Šis istorinis palyginimas turi būti svarbus tiek stačiatikiams, kurių dvasinės vadovybės sąmonėje tvirtai įsišaknijo ir iki šiol „masiškai tiražuojamas“ stereotipas, kad Breste pasiekta vienybė neva buvo „katalikų prozelitizmo pasekmė“, tiek ir kai kuriems ekumenistų sluoksniams Vakaruose, kurie priėmė tą dirbtinai sudarkytą „unitizmo“ etiketę ir tvirtina, jog ji yra vos ne pagrindinė kliūtis krikščionių suvienijimui. Ukrainiečių katalikų vyskupai daro prielaidą, kad tokios neigiamos nuomonės ištakos gali būti paviršutiniškas Bresto unijos supratimas tik iš politinės istorijos perspektyvos (atsižvelgiant į buvusią tuometinę padėtį katalikiškoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Lenkijoje bei jų kovą su stačiatikiška Rusija) arba dėl perdėtai „karšto“ troškimo kuo greičiau atstatyti ekumeninius Rytų ir Vakarų krikščionybės santykius, neatsižvelgiant į istorinio vystymosi bei konkrečios padėties vietose specifiką.

Tačiau, nepaisant visų gausių politinių permainų Rytų Europoje bei to, kad iki II Vatikano Susirinkimo vyravusi tarpkonfesinio pasidalijimo atmosfera neskatino palankumo prieš 400 metų pasiektai Kijevo Bažnyčios bendrystei su Roma, vis dėlto praeitas kelias bei XX amžiaus ukrainiečių katalikų kankinystė dėl savojo tikėjimo įrodo Bresto unijos „didybę ir šventumą“, pabrėžia ganytojai. Beje, jie taip pat geranoriškai pastebi, kad yra pasirengę išklausyti ir Bresto unijos priešininkų nuomonę, ypač jeigu jie konkrečiai įrodytų, jog bažnytinę vienybę gali pasiekti dar geresniu būdu. „Tačiau iki šiol, be neteisingos kritikos žodžių, taip ir nebuvo pasiūlyta konkrečių ir patvarių bendrystės formų, kurios galėtų stiprinti viltį“.

Ukrainos katalikų ganytojai, minėdami liūdną Lvovo pseudosinodo sukaktį, akcentuoja dar vieną svarbią „Gulago ekumenizmo“ pamoką, kada už spygliuotos konclagerių vielos, neperžengiamuose Sibiro taigos miškuose ar Kazachstano stepių platybėse darniai sugyveno ir bendravo kaip broliai ir seserys įvairių Bažnyčių ir tikybų atstovai – katalikai, stačiatikiai, protestantai. „Nelygioje kovoje su bedieviška valdžia drauge buvo tie, kurių vienintelis ginklas liko Dievo Žodžio įkvėpimas“, – primena vyskupai, pabrėždami būtinybę saugoti ir ugdyti šią dvasinę vienybę Ukrainos ateities labui. Apgailestaudami dėl laisvės sąlygomis suvešėjusių intrigų, žmogiškų ambicijų ir pastangų pirmauti, vyskupai kviečia visus krikščionis „vėl kreiptis į mūsų tikėjimo kankinių pavyzdį, kuris leidžia geriau pajusti mūsų Išganytojo kančių ir mirties slėpinį. Kaip Kristus, žinodamas, kas Jo laukia, nesmerkė kankintojų, bet už juos meldėsi“, taip ir iškentėjusiems Ukrainos katalikams reikia laikyti broliais net tuos, kurie jų neapkenčia, ir jiems viską atleisti vardan Prisikėlimo.

Broliškos meilės, atleidimo už patirtą įskaudinimą bei neteisingumus praėjusios istorijos tėkmėje linki ir popiežius Benediktas XVI savo minėtame laiške kardinolui L.Husarui. Būtent tai sudaro visų krikščionių vienybės skatinimo pagrindą, kaip nurodo II Vatikano Susirinkimo ekumeninis dekretas „Unitatis redintegratio“. Ukrainiečių Rytų apeigų katalikų bendruomenei, liekančiai visiškoje vienybėje su apaštalo šv. Petro įpėdiniu, Šventasis Tėvas primena dvejopą misiją: „jos pareigą, viena vertus, išlaikyti regimumą Rytų tradicijos Katalikų Bažnyčioje ir, antra, skatinti tradicijų susitikimą, liudijant ne tik jų suderinamumą, bet taip pat ir tvirtą vienybę įvairovėje“. Jis tiki, kad iš persekiojimų nuskaistintos Ukrainos Bažnyčios trykš gyvojo vandens versmės „ne tik ukrainiečiams katalikams, bet ir visai pasaulinei Katalikų Bažnyčiai“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija