Atnaujintas 2006 gegužės 17 d.
Nr.37
(1437)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Australijos lietuvio menas

Benjaminas ŽULYS

Pradžia buvo Kaune

„Į Lietuvą tarsi paukščiai sugrįžta išeivijos dailininkų kūryba, kad suvienytų pasaulio platybėse išsibarsčiusią lietuvių dailę, papasakotų apie svetur įgytą kūrybos patirtį. Prisodrinta vakarietiškų mokyklų įvairovės, galimybės gėrėtis pasaulio meno šedevrais, lietuviškoji dailė grįžta atsinaujinusi, traukianti netikėtais išraiškų vaizdiniais...“

Tokiomis mintimis tą dieną Kauno nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje sutiko lankytojus išeivijos lietuvio Australijoje Adolfo Vaičaičio dailės parodos atidarymo rengėjai bei organizatoriai. Iškilmėje dalyvavo ir pats dailininkas. Įžengęs į dešimtąją dešimtį metų, jis tebėra ne vien žvalios laikysenos, bet ir savo vidumi, minties raiška yra jaunatviškas, giliai mąstantis, įdomus pašnekovas. Apie 12 tūkstančių kilometrų nuotolį, skiriantį Australiją ir Lietuvą, menininkas įveikė norėdamas gimtosios šalies žmonėms parodyti savo darbus, sulaukti jų įvertinimo. Garbusis maestro Australijoje jau 56-eri metai, nuo 1949-ųjų, bet per tą laiką nenutautėjo, nepamynė lietuviškų tradicijų, nepamiršo tautinių, patriotinių datų, katalikiškų švenčių, savo gimtosios kalbos. Ir tą popietę muziejuje jis kalbėjo taisyklingai lietuviškai, keldamas čia visų susirinkusiųjų pagarbą.

Parodos organizatoriai papasakojo, kad pirmųjų dailės žinių A.Vaičaitis įgijo Kauno meno mokyklos Adomo Galdiko grafikos studijoje.

Čia jis iš kitų moksleivių išsiskyrė grafikos raižysenos preciziškumu, komponavimo skaidrumu. Jo vėlesnieji darbai, estampai „Pajūrio žvejai“, „Obuolių rinkimas“, „Užgavėnės“ yra meistriški to meto kūriniai. Menininkas raižė ne vien estampus, bet ir iliustravo knygas, piešė karikatūras, plakatus. Dar gyvendamas Lietuvoje, iliustravo tokius literatūros kūrinius kaip J.Balio „Lietuviškos pasakos“, Dovydėno „Lapino vestuvės“, J.Aisčio „Pilnatis“, J.Kaupo „Daktaras Krikštukas pragare“, literatūros almanachą. 1948 metais buvo išleistas reprezantatyvus litografijų aplankas su meno žinovo Aleksio Renito įvadiniu straipsniu, kuriame labai palankiai įvertinta dailininko kūryba.

Parodos rengėjai papasakojo, kad Australijoje A.Vaičaitis ne tik tęsė grafikos ieškojimus, bet ir tapė paveikslus, liejo akvareles. Dailininko darbuose alsuoja nevaržomas sielos polėkis, o tapybiški vaizdiniai puikiai dera šalia grakščių linijų, muzikaliai plevena lakštų paviršiuose.

Nors pats menininkas nepasisakė, tačiau buvo priminta, kad jis dalyvavo įvairiose parodose Vokietijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, kitur, kur pelnė ne vieną apdovanojimą. Be to, parengė plačią publikaciją apie Australijoje gyvenusius ir tebesančius lietuvių menininkus. Tad maestro yra ne vien plataus diapazono dailininkas, bet ir publicistas, lietuviško žodžio puoselėtojas.

Šioje parodoje eksponuojami kelios dešimtys A.Vaičaičio kūrinių. Tai – „Žvejai“, „Trys gracijos“, „Bulviakasis“, „Pokalbis“, lino raižiniai „Jaunystė“, „Daktaras Krikštukas pragare“ ir daug kitų.

Pasakodamas apie savo kūrybą, gyvenimo kelią, A.Vaičaitis prisiminė, kad menas jį traukęs nuo mažų dienų, nors jų giminėje nėra buvę nė vieno dailininko ar kitos krypties menininko. Jo tėvai norėję, kad jis būtų gal kunigu, advokatu, inžinieriumi, bet ne „kažkokiu“ dailininku. Tačiau likimas viską patvarkęs kitaip...

A.Vaičaitis sako, kad menas – tai ne vien dailė, bet ir muzika, daina, šokis, poezija. Visoje šioje dermėje yra gyva menininko siela, jos polėkis. Tik visa tuo reikia, nors nebūtinai profesionaliai, domėtis, tik tada pajusi tą meno grožį, dvasinį gyvybingumą bei jėgą. Kartą muziejuje jis tris dienas iš eilės žiūrėjo į Leonardo da Vinčio mitinį Mona Lizos paveikslą, jautė iš jo spinduliuojančią tarsi nežemišką dvasinę jėgą, negalėjo atsigėrėti kūrinio raiška...

Išliko lietuviu

Parodoje kalbėjusieji Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Eugenijus Nalevaika, A.Vaičaičio kolegė Kazimiera Galaunienė, kiti lankytojai tarė ne vieną šviesų žodį apie menininko gyvenimą, jo kūrybą, nuveiktus darbus, lietuviškumą.

Pats menininkas, dabar gyvenantis viename iš Australijos lietuvybės centrų Melburne, sakė, kad į Lietuvą po nepriklausomybės atkūrimo jis atvykstąs jau septintą kartą ir vis čia randąs ką nors nauja, gražaus, pažangaus. Tiesa, jau nebėra senosios obels jo buvusiame gimtajame sodžiuje, buvusiame Joniškio valsčiuje, nėra ir vaikystės upelio šalia sodybos, nesutikęs čia nė vieno pažįstamo žmogaus. Nes metai bėgte bėga, viskas kinta, mainosi, taip pat ir aplinka, žmonės.

Paklaustas, kaip jis tiek metų išlaikęs savo tautiškumą, raiškią lietuvių kalbą, V.Vaičaitis atsakė, kad jokių pastangų jam neprireikę, būti lietuviu yra jo prigimtinė dalia. Be to, Melburne rengiami įvairūs lietuviški vakarėliai, čia veikia lietuvių katalikų bažnyčia, lietuvių bankas, kai kurios kitos tautinės organizacijos. Deja, su liūdesiu pastebi pašnekovas, į tuos vakarėlius dažniausiai renkasi pagyvenusieji tautiečiai, o lietuviško jaunimo čia ateina mažai, didžiuma jaunų lietuvių kalbėti lietuviškai beveik nemoka, kalba angliškai, ne vienoje lietuviškoje šeimoje lietuviškumas primirštas. (Manoma, kad visoje Australijoje gyvena apie 17 tūkst. lietuvių kilmės žmonių – aut. past.) Tiesa, dabar į Australiją, kaip ir į kai kurias kitas užsienio šalis, atvyksta jaunimo iš Lietuvos. Bet lietuviškumo idėjos atvykstantiems nelabai rūpi. Jie čia nori daug užsidirbti, susikurti sau geresnį gyvenimą. Tik reikia prisiminti, pastebi garbusis lietuvis svečias, kad norint čia ko nors pasiekti, reikia turėti specialybę, mokėti anglų kalbą. Priešingu atveju – laukia vargas, abejotina ateitis, nes veltui gėrybių čia niekas nedalija.

Svečias sakė, kad į Lietuvą jis ketina dar ne kartą atvykti, vėl susitikti su mielais tautiečiais, gražiai su jais pabendrauti, pakeliauti po šalį.

Iškilmę paįvairino Kauno „Varpelio“ choro jaunųjų solistų koncertas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija