Atnaujintas 2006 gegužės 24 d.
Nr.39
(1439)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Ko verkia Aukštųjų Panerių pušys?

Kazimieras DOBKEVIČIUS

LVR kariai veteranai deda gėles
prie žuvusiųjų kapo

Lietuvos vietinės rinktinės
karių sąjungos nariai ir svečiai
prie paminklo Aukštųjų Panerių
kapavietėje 1944 m. gegužės
17-21 d. žuvusiems VR kariams

Aukštieji Paneriai – gražūs pušų šilai prie pat Vilniaus. Naciai 1944 metų gegužę, matydami savo besiartinantį krachą, įnirtingai žudė ne tik žydų tautybės žmones, bet ir lietuvius bei lenkus. 1944 m. gegužės 17-21 d. vokiečių kariuomenės SS daliniai Aukštųjų Panerių šile sušaudė aštuoniasdešimt šešis Lietuvos vietinės rinktinės (LVR) karius savanorius.

Kiekvienais metais pagerbti žuvusius kovos draugus atvyksta LVR kariai savanoriai iš visos Lietuvos – Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Alytaus, Ukmergės, Klaipėdos ir kitų vietovių. Šiemet vėl atvyko kovų bendražygiai iš minėtų miestų. Prie žuvusiųjų kapo ir paminklo pirmasis žodį tarė LVR karių kapelionas kunigas Romualdas Šalčiūnas. Jis kalbėjo: „Viešpatie, palikai mus gyvus, kad savo meile ir malda padėkotume už Tėvynės laisvę, atsiprašytume už mūsų ir mūsų brolių nuodėmes, klaidas, abejingumą. Dieve, šiandien stovime čia, prie žuvusių karių pašventintos žemės, ir meldžiamės už jų sielas“. Po kun. R.Šalčiūno kalbos susirinkę VR kariai giedojo giesmę „Marija, Marija...“ Buvo padėtos gėlių puokštės, uždegtos žvakutės, rimtyje rymo susikaupę VR karių miesto skyrių vėliavnešiai, karių lūpos kužda maldos žodžius. Padedami vainikai prie žydų ir lenkų aukų memorialo.

Kiekvieno žmogaus gyvenime būna džiaugsmingų ir skaudžių valandų. LVR karių šviesiausios akimirkos buvo tada, kai aną 1944 m. vasario 16-ąją, prieš 62 metus, pavergtoje tėvynėje išgirdo per radiją generolo Povilo Plechavičiaus žodžius: „Už ginklo vyrai, už ginklo, jus šaukiu.“ Spurdėjo nerami būsimojo kario širdis, sukluso nuo pat marių iki Vilniaus Lietuva, nemirusi, nors pavergta, bet dar gyva. Dvidešimt tūkstančių jaunuolių stojo į VR karių gretas. Savo svajonėse jie matė laisvą Lietuvą. Deja, sužlugo jų viltys...

LVR karių vadas Antanas Paulavičius kalbėjo: „Šiandien, po daugelio metų, kai išgirstame žodžius „Aukštieji Paneriai“, krūptelėja mūsų širdys. Susirinkome čia, kad prisimintume kraupų 1944 metų pavasarį. Jau visi tėviškės sodai buvo sužydėję, paukščiai sugrįžę į gimtuosius lizdus... Gegužės viduryje, lygiai prieš 62 metus, jau buvo įvykusios kautynės Kaniavoje, Mūro Ašmenoje, įvyko karo mokyklos Marijampolėje tragedija. Buvo suimtas VR štabas su vadu gen. P.Plechavičiumi. Tada J.Būtėnas dar nebuvo sukūręs maldos „Tu leidai, Viešpatie...“ O tuo metu čia, Aukštuosiuose Paneriuose, buvo sustatyti sušaudymui mūsų bendražygiai už tai, kad nesulaužė kario priesaikos. Galėjo čia stovėti ir kiekvienas iš mūsų ir būti sušaudyti... Turime gražų pastatytą paminklą (autoriai Juozas Šlivinskas, architektas Antanas Mikėnas). Šis bendražygių kapas, šios žvakių ugnelės turi mums nuolat priminti, kad visi privalome gyventi santarvėje, kad jokios pagundos neturi sugriauti mūsų ramybės“.

Lietuvos kariuomenės atstovas pulkininkas Arūnas Dudavičius priminė gen. P.Plechavičiaus žodžius, pasakytus kreipimosi į tautą metu, apie tėvynės gynimą, kovą su banditizmu. Lietuvių tautoje dar gyva buvo kunigaikščių dvasia. Dvidešimt tūkstančių karių buvo suskirstyti į 15 batalionų, vieną rezervo ir vieną kovos atskirus batalionus.

Lietuvos Vyriausybės patarėjas V. Kavaliauskas tvirtino, kad „VR iš esmės išgelbėjo mūsų tautos garbę. Kai vyko Antrasis pasaulinis karas, Lietuva jau nebebuvo valstybė. Tada lietuviai negalėjo už daug ką atsakyti, kas vyko mūsų teritorijoje. Vietinės rinktinės kūrimas 1944 metais buvo bandymas atkurti Lietuvos valstybę, nors vieną jos instituciją – kariuomenę. Šis bandymas nepavyko, buvo nuslopintas. Vėliau vykę mūšiai įrodė, kurioje pusėje buvo Lietuva. Ne nacių, ne bolševikų pusėje, o pažangos, civilizacijos pusėje.

Daug buvo kliūčių statant šį paminklą, tačiau dabar, kai šis jau stovi, niekam nekyla noras protestuoti ar jį griauti. Jis stovi tinkamoje vietoje. Jo buvimas yra labai svarbus“.

Gyvi VR kariai turėtų rašyti savo prisiminimus. Gyvi liudininkai – tai istorinis dokumentas. Lietuvos valstybė labai skolinga VR kariams. Į VR karius kreipėsi Vilniaus VR karių sąjungos pirmininkas Antanas Jocius ir kvietė nusilenkti kovos bendražygių atminimui. Mitingo pabaigoje suskambo giesmė „Lietuva brangi...“ Taip jau nutinka, kad kai VR kariai atvyksta pagerbti kritusių kovos draugų, Panerių šilas apsigaubia lietučio skara. Panerių pušys gedi Lietuvos sūnų...

Miestų LVR skyrių atstovai vyko į Vilnių, į Karininkų namus, kur prie kavos puodelio aptarė būsimų renginių turinį, artimiausias veiklos gaires.

Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija