Atnaujintas 2006 gegužės 24 d.
Nr.39
(1439)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Skirtingi vertinimai

Petras KATINAS

Vokiečių išplatinta 1941 m.
rugpjūčio 27 d. nuotrauka, kurioje
vyresnysis Stalino sūnus Jakovas –
vokiečių karininkų apsuptyje

Vadinamosios pergalės dienos – gegužės 9-osios – proga Rusijos spaudoje vėl buvo pasipylę gausybė staigmenų apie „didįjį tėvynės karą“. Visuose oficialiuose renginiuose net nebuvo užsiminta, jog tai buvo ne „didžiojo tėvynės karo“, o Antrojo pasaulinio karo pabaiga. Nors ir tas dar nebuvo pasibaigęs. Tik 1945 metų rugsėjį baigėsi karas su Japonija. Rusijos autorių vertinimai vienareikšmiai – be genialių sovietų karvedžių, pirmiausia Stalino ir Žukovo, pergalės gal ir nebūtų. Bet vis dar atsiranda autorių, kurie tą pergalę vertina remdamiesi tokiais garsiais rusų rašytojais frontininkais kaip Borisas Vasiljevas ir Viktoras Astafjevas, kurie jau seniai daro didžiulę įtaką visai skaitančiajai Rusijos visuomenei. O šių rašytojų frontininkų romanuose, apysakose, memuaruose aiškiai parodoma, kokia kaina buvo pasiekta ta didžioji pergalė. Apskritai bene geriausiai „didįjį tėvynės karą“ įvertino Nobelio premijos laureatas Aleksandras Solženicynas, pats buvęs frontininkas. Savo knygoje „Kaip mums kurti Rusiją“, išleistoje 1990 metais, A.Solženicynas visą skyrių paskyrė praėjusiam karui. Jo žodžiais, rusai turi ne didžiuotis, o gėdytis tos pergalės. Pasak A.Solženicyno, „didysis tėvynės karas“ buvo masinis žmonių naikinimas siunčiant į frontą šimtus tūkstančių ir milijonus neapmokytų rekrūtų. Jau vien oficialūs duomenys, apie kuriuos stengiamasi nutylėti, daug ką pasako. Per pirmąsias tris Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karo savaites SSRS neteko daugiau kaip milijono karių ir maždaug tiek pat pateko į nelaisvę. Tokių didžiulių nuostolių nėra patyrusi nė viena armija per visą pasaulio karų istoriją.

Buvęs disidentas, istorikas ir publicistas Rojus Medvedevas, dabar, kaip ir daugelis jo bendražygių, tapęs oficialiosios Kremliaus pozicijos šalininku ir kritikuojantis jau minėtus rašytojus V.Astafjevą, B.Vasiljevą ir kitus, išdrįsusius pasakyti tiesą apie to karo mėsmalę ir į ją siuntusius milijonus žmonių Staliną, Žukovą bei kitus karvedžius, nedrįsta nutylėti to, kokia kaina buvo pasiekta ta pergalė. R.Medvedevas pripažįsta, jog apie karą dar nepasakyta visa teisybė. Rusams jau amžinai įteigta, kad tik Sovietų Sąjunga laimėjo karą. Ir niekas nenori žinoti apie sąjungininkų indėlį. Pavyzdžiui, Romelio armijos sutriuškinimą Afrikoje, apie 1944 metų mūšius Normandijoje, pagaliau apie tiektą visokeriopą sąjungininkų pagalbą Raudonajai armijai. Aišku, niekas geriau neatskleidė to karo pasekmių ir praradimų, sovietinių karvedžių bukumo, kaip buvęs GRU karininkas, vėliau paskelbtas tėvynės išdaviku, V.Suvorovas (tikroji pavardė Vladimiras Rezunas), dar 1990 metais išleidęs savo knygą „Ledlaužis“, o vėliau ir kitas knygas, kuriose labai talentingai, remdamasis nepaneigiamais dokumentais, įrodoma, kad pagrindinis Antrojo pasaulinio karo agresorius buvo ne tiek Hitleris, kiek Stalinas. Pagaliau negalima pamiršti, jog pats R.Medvedevas, kritikuodamas V.Suvorovą, rašytojus frontininkus, kurie esą tendencingai nušviečia karo eigą ir priežastis, pripažįsta, jog faktiškai karas laimėtas tiktai milijonų lavonų sąskaita.

R.Medvedevas patvirtina, kad Rusijos ir SSRS 1916-1923 metų gimimo vyrų kare žuvo daugiau kaip 70 proc., 1924 metų gimimo – per 50 proc., 1925 metų gimimo – daugiau kaip 30 proc. Negalima pamiršti ir to, kad sovietinių karinių tribunolų sprendimu 1942-1945 metais buvo sušaudyta mažiausiai 200 tūkst. kareivių ir karininkų. Tai sudarytų mažiausiai šešias divizijas. O kiek sušaudė garsusis SMERŠ’as, niekas nežino iki šiol ir vargu ar sužinos.

Todėl vertėtų atkreipti dėmesį į savaitraščio „Soveršenno sekretno“ pergalės dienos minėjimo išvakarėse paskelbtą didelį straipsnį „Džiugašvilis prieš Džiugašvilį“. Šiame straipsnyje pasakojama Stalino sūnaus Jakovo Džiugašvilio (g. 1907 m.) gyvenimo ir mirties istorija. Bet svarbiausia, atskleidžiamas „tėvo ir mokytojo“ požiūris į Raudonosios armijos karius, pakliuvusius į vokiečių nelaisvę, kurie, tarp jų – ir paties Stalino sūnus, buvo paskelbti liaudies priešais, išdavikais, netgi didesniais už Hitlerio esesininkus.

J.Džiugašvilis buvo pasiųstas į frontą jau kitą dieną prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, 1941 m. birželio 23 d. Jakovas negavo audiencijos pas tėvą išvykdamas į frontą. Buvo tik du tėvo žodžiai, pasakyti telefonu: „Eik ir kariauk“. Kariauti teko neilgai. Jau liepos 16 dieną vyresniojo leitenanto J.Džiugašvilio haubicų baterija šalia Vitebsko buvo apsupta, ir Stalino sūnus pateko į vokiečių tankistų nelaisvę. Straipsnyje, remiantis archyviniais dokumentais, rašoma, kad Stalino sūnus galėjo ištrūkti iš apsupimo ir būtų saugiai išgabentas, tačiau, puikiai žinodamas jo nemėgusio tėvo būdą, suprato, kas jo laukia. Jau 1941 m. liepos 20 d. Berlyno radijas pranešė: „Iš feldmaršalo Kliugės štabo gautas pranešimas, jog liepos 16 dieną Liozno vietovėje, Vitebsko rajono pietryčiuose, generolo Šmito motorizuoto korpuso kariai į nelaisvę paėmė diktatoriaus Stalino sūnų, vyresnįjį leitenantą J.Džiugašvilį, vadavusį 7-ojo šaulių korpuso artilerijos baterijai“.

Tą pačią dieną Žukovas savo šifrogramoje griežtai pareikalavo išsiaiškinti, kas gi atsitiko ir kur dabar yra 14-ojo haubicų pulko baterijos vadas vyr. leitenantas J.Džiugašvilis. Liepos 18 dieną belaisvis buvo apklaustas vokiečių 4-osios tankų armijos feldmaršalo Giunterio fon Kliugės štabe. Apklausos protokole yra ir toks klausimas: „Kokie jūsų santykiai su tėvu?“ – „Nelabai geri. Aš nepritariu kai kurioms jo politinėms pažiūroms“, – atsakė J.Džiugašvilis. 1941 m. liepos 19 d. vokiečiai paskelbė garsiojo savo belaisvio laiškelį tėvui, kuriame rašoma: „Brangusis tėve! Aš nelaisvėje. Esu sveikas ir greitai būsiu persiųstas į vieną belaisvių karininkų stovyklą Vokietijoje. Su manimi elgiasi gerai. Linkiu sveikatos. Linkėjimai visiems. Jakovas“.

Šį laiškelį „brangiajam tėvui“ Šiaurės vakarų fronto karo tarybos narys Stalino parankinis Ždanovas perdavė Stalinui tik rugpjūčio 7 dieną. Nereikia ir aiškinti, koks buvo tėtušio įtūžis. Todėl nenuostabu, kad jau rugpjūčio 16 dieną pasirodė garsusis Stalino įsakymas Nr. 270. Jame sakoma, kad pasidavę į nelaisvę raudonosios armijos karininkai ir politiniai darbuotojai („politrukai“) yra išdavikai ir dezertyrai, o jų šeimų nariai turi būti areštuoti kaip priesaiką sulaužiusių ir tėvynę išdavusių giminės. Remiantis tuo įsakymu, prasidėjo masiniai suėmimai, o rugsėjį buvo areštuota ir Jakovo žmona Julija. Kaip rašo savo atsiminimuose Stalino duktė Svetlana Alilujeva, Julija buvo paleista iš lagerio 1943 metų pavasarį, kai atėjo žinia apie Stalino sūnaus Jakovo žūtį Zaksenhauzeno belaisvių stovykloje. Pasak S.Alilujevos, ši jauna moteris grįžo iš lagerio visiškai pražilusi ir paliegusi.

J.Džiugašvilis žuvo Zaksenhauzeno stovykloje iki šio nežinomomis aplinkybėmis. O jo žmona paleista iš sovietinio lagerio, kur buvo laikoma kaip savotiška įkaitė, kad Jakovas nesugalvotų stoti į generolo Vlasovo Rusijos išlaisvinimo armiją (ROA).

Stalino atsakymas į vokiečių pasiūlymą iškeisti sūnų į pakliuvusį nelaisvėn feldmaršalą Paulių visiems žinomas: „Aš nekeičiu eilinių į feldmaršalus“. Beje, žinoma, jog Stalino sūnus buvo laikomas Zaksenhauzeno stovykloje vienoje patalpoje su buvusio Prancūzijos premjero Leono Bliumo sūnumi ir Didžiosios Britanijos ministro pirmininko V.Čerčilio giminaičiu. Berlyno pasiūlymas iškeisti J.Džiugašvilį į feldmaršalą Paulių buvo perduotas sovietams per Švedijos Raudonojo Kryžiaus vadovą grafą Bernadotą. Stalino atsakymas žinomas. Ši žinia tuomet apskriejo visą pasaulį. Negalėjo apie tai nežinoti ir Jakovas, nes šis tėvo atsakymas nuolat buvo transliuojamas per vietinį Zaksenhauzeno stovyklos radiją. Kaip ir Stalino žodžiai: „Pas mus nėra karo belaisvių – yra tik tėvynės išdavikai“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija