Atnaujintas 2006 gegužės 26 d.
Nr.40
(1440)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Vilniaus arkivyskupijoje

Trakų dekanate

Į Viešpaties vynuogyną…

Kunigas Sigitas Grigas su mama
Gražina Grigiene po šventimų
Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje

Iš kairės: naujai įšventinti kunigai
Kęstutis Smilgevičius, Sigitas
Grigas, kardinolas Audrys Juozas
Bačkis, vyskupas Juozas Tunaitis
ir neopresbiteris Žydrius Kuzinas.
Už kardinolo – ceremonierius
Marius Žitkauskas

Visi trys naujai įšventinti kunigai
su ganytojais (iš kairės):
kun. Sigitas Grigas, kardinolas Audrys
Juozas Bačkis, vyskupas Juozas
Tunaitis, kun. Žydrius Kuzinas,
kun. Kęstutis Smilgevičius

Primicijos Trakų Švč. Mergelės
Marijos Apsilankymo bažnyčioje.
Kun. Sigitas Grigas su Vilniaus
šv. Juozapo kunigų seminarijos
V kurso klieriku Justu Jasėnu

Primicijų Eucharistija Trakuose.
Iš kairės: klierikas Justas Jasėnas,
primiciantas kun. Sigitas Grigas,
klierikas Saulius Buzauskas

TRAKAI. Gegužės 6-ąją diakonas Sigitas Grigas Vilniaus Arkikatedroje buvo įšventintas kunigu. O gegužės 7-ąją jis aukojo pirmąsias šv. Mišias Trakų Švč. M. Marijos Apsilankymo bažnyčioje, vienoje seniausių Lietuvos katalikų šventovių.

Pabučiavęs relikvijorių, šlakstydamas šventintu vandeniu gausiai susirinkusius tikinčiuosius, naujasis kunigas prisiartino prie Viešpaties altoriaus ir pirmą kartą pradėjo šv. Mišių auką. Kartu koncelebravo monsinjoras Vytautas Pranciškus Rūkas, klebonas dekanas Valdas Girdžiušas ir kunigas Robertas Grigas. Kun. R.Grigas per homiliją priminė, kad sekuliarizuotas pasaulis nuvertina tikėjimo dovanas, meta nemeilės, nedraugiškumo, abejingumo iššūkius, stengiasi apriboti dvasininkų veiklą. Tačiau, atsiskyręs nuo Dievo, žmogus negali būti laimingas. Kunigas veda Dievo tautą į išganymą, sieloms dalija Dievo dovanas. Taip atsiduria tarp meilės ir nedraugiškumo, net neapykantos, tarp karščio ir šalčio polių. Kunigas tarnauja pasauliui, bet yra persiėmęs ne pasaulio, bet Dievo dvasia. Jis – bažnyčios šeimininkas, bet ne verslininkas. Jis – tiesos, laisvės, tėvynės mylėtojas, bet ne politikas. Jis – vargšų globėjas, bet neturintis teisės atsiriboti nuo praturtėjusių žmonių. Vien žmogaus jėgomis viso to neįmanoma padaryti. Įmanoma tik padedant Dievui, veikiant Jo malonei.

Sigitas užaugo Plungėje, jo mama Gražina Grigienė visą širdies šilumą skyrė jam, vieninteliam savo vaikui. Sigitas baigė Plungės 3-iąją vidurinę mokyklą (dabar „Saulės“ gimnazija). Nuo pat penktos klasės lankė dramos būrelį, mėgo vaidinti, bandė organizuoti pirmuosius kultūrinius renginius, buvo literatūrinių tekstų skaitovas. Viliojo scena – ten gerai jautėsi, todėl svajonėse save matė vienaip ar kitaip susijusį su teatru. Studijuoti pasirinko lietuvių kalbą ir literatūrą bei režisūrą. Bakalauro diplomu jis nesitenkino, tęsė studijas magistrantūroje, gavo filologijos magistro diplomą. Dirbo Klaipėdos mokyklose mokytoju. Darbas sekėsi, buvo mylimas mokinių ir kolegų mokytojų.

Pasakoja mama G.Grigienė: „Sovietmečiu gyvenome kaip dauguma žmonių: nebuvome uolūs katalikai, prisibijojome, aš dirbau Plungės odų fabrike. Kartą su Sigitu nuėjome pas savo kleboną kanauninką Petrą Našlėną, kad paaukotų šv. Mišias. Jiedu pradėjo kalbėtis, ėmė bendrauti, be to, jis susidraugavo su Plungės parapijoje pradėjusiais dirbti jaunais kunigais Kęstučiu Pajauju ir Rolandu Mikuckiu. Kai Sigitas man pasakė apie savo apsisprendimą stoti į kunigų seminariją, nustebau. Sunku buvo su tuo sutikti – juk jis vienintelis mano vaikas“.

Sigitas pasirinko Vilniaus Šv.Juozapo kunigų seminariją. Šalia studijų puikiai pritaikė lituanistines žinias, leido seminarijos laikraštį „Teesie“, rengė publikacijas, rašė straipsnius, kalbino dėstytojus. „Tai, ką sužinojau ir patyriau seminarijoje, yra brangiausias lobis. Juo noriu dalytis su kitais“, – tai jo paties žodžiai. Praėjusiais metais priėmė diakono šventimus, buvo paskirtas diakonu į Trakų Švč. M. Marijos Apsilankymo parapiją. Čia iš karto prigijo, Vytauto Didžiojo gimnazijoje ėmė dėstyti lietuvių kalbą ir tikybą, organizavo mokinių išvykas, dalyvavo kultūriniuose renginiuose, lankė šeimas. Nuoširdus, mokantis bendrauti, jaunas, visada besišypsantis diakonas patraukė parapijiečių širdis. Jie su juo taip pat būna nuoširdūs, nevengia patikėti savo rūpesčių ir džiaugsmų.

Primiciantas per pirmąsias šv. Mišias pamokslo paprastai nesako. Tačiau žodį taria. Kun. S.Grigas padėkojo visiems už buvimą kartu. Didžiausią padėką išreiškė mūsų išganytojui Jėzui Kristui, kuris palaikė jo norą būti kunigu ir patikėjo užimti kunigo tarnystę. Dėkojo motinai, kuri meldėsi ir padėjo siekti kunigystės, taip pat Trakų Švč.M.Marijos Apsilankymo bažnyčios kunigams, dvasios tėvui kun. Vaclovui Aliuliui, MIC, choristams ir jų vadovėms Lolitai ir Rimai, Vytauto Didžiojo gimnazijos gimnazistams, atėjusiems į šv. Mišias, Trakų laikraščių žurnalistams.

Kun. S.Grigas suteikė primicijinį palaiminimą pirmiausia mamai G.Grigienei, paskui kunigams, klierikams. Po to per bažnyčią nusitęsė eilė žmonių, irgi norinčių gauti jo palaiminimą. Kun. Sigitas kiekvienam dėjo ant galvos rankas, kalbėjo palaiminimo žodžius.

Kun. Sigitą sveikino parapijiečiai, Vilniaus Šv.Juozapo kunigų seminarijos dėstytojai Meilė Kudarauskaitė, Alfonsas Motuza ir daug kitų. Kunigystės šventimų ir pirmųjų šv. Mišių proga kun. S.Grigas jau šventoriuje susirinkusiems ir dar nenorintiems skirstytis žmonėms tarė: „Būtiniausia veikla yra meilė. Būkime vienas kitam dovana visą buvimo laiką“.

Dr. Aldona Kačerauskienė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija