Atnaujintas 2006 gegužės 31 d.
Nr.41
(1441)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kai gaudė vario triūbos

Bronius VERTELKA

Vlado Paulausko vaikaitė –
Vilniaus muzikos akademijos
docentė Skaistė Palšauskienė

Dainuoja Panevėžio kolegijos
studenčių ansamblis,
vadovaujamas mokytojos
metodininkės Irenos Paplonskienės

„Tokio žmogaus pamiršti nevalia“, – kalbėdama apie kompozitorių, chorų vadovą, vargonininką Vladą Paulauską sakė Panevėžio vaikų muzikos mokyklos mokytoja metodininkė Alvyda Beržonienė. Gegužės 22-ąją Muzikiniame teatre vyko jo kūrybos vakaras. Kartu buvo minimos šio iškilaus žmogaus 120-osios gimimo metinės.

Susirinkusiems V.Paulausko talento gerbėjams A.Beržonienė pasakojo, jog „atrado“ jį prieš keletą metų knaisiodamasi G.Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos fonduose. Pedagogė tikino, jog būtų verta išleisti Panevėžio muzikinio gyvenimo istoriją. Čia daug sugebėjo nuveikti ir V.Paulauskas. Gimęs Kaune, batsiuvio šeimoje, jis muzikos mokėsi pas Vincą Nacevičių ir Juozą Naujalį. Devyniolikos metų jau vargonininkavo Kudirkos Naumiestyje, vėliau – Plateliuose. Plačią kūrybinės veiklos vagą išvarė Panevėžyje. Ilgą laiką dėstė Mokytojų seminarijoje. Kartu su kitais bendraminčiais čia galvojo steigti muzikos mokyklą, tačiau tokį sumanymą sugriovė sovietų okupacija.

Prisiminimais apie V.Paulauską dalijosi buvęs jo choro dalyvis Vytautas Rutkauskas. Repeticijos vykdavo Senamiesčio pradinėje mokykloje, kur V.Paulauskas ir gyveno. Jis buvo reiklus choristams, puikiai išmanė chorinį dainavimą. Pasak V. Rutkausko, visuose kompozitoriaus kūriniuose tiesiog pulsavo Lietuvos gyvenimas.

Išsamiai apie V.Paulauską papasakojo J.Balčikonio gimnazijos muziejaus vadovas Vytautas Baliūnas. Jis atskleidė kūrėjo gyvenimo tarpsnį, kai, turėdamas tik 26 metus, šis atvyko dirbti į Panevėžį iš Žemaitijos. Tuo metu lietuviškai čia mažai kas kalbėjo. Tačiau V.Paulauskas subūrė chorą, kuris giedojo lietuviškas giesmes, tuo papiktindamas kitataučius. Pirmojo pasaulinio karo metais pas Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios kleboną kun. Juozapą Stakauską atvyko Maironis. Klausydamasis skambių choristų balsų, svečias atkreipė dėmesį į vieną merginą, pasipuošusią raudona rože. Poetas čia pat ėmė eiliuoti žodžius. Per vieną naktį jiems muziką parašė V.Paulauskas. Taip gimė daina „Nesek sau rožės prie kasų“. Ta mergina – tai Vincė Jonuškaitė, kuri vėliau ištekėjo už diplomato Zaunio ir tapo viena ryškiausių Lietuvos dainininkių.

Panevėžyje V.Paulauskas vadovavo „ Rūtos“ draugijos, šaulių, berniukų ir lenkų gimnazijų, Mokytojų seminarijos, Miškų technikos mokyklos, Darbo rūmų chorams. Subūrė ir vadovavo keletui orkestrų. Buvo ilgametis Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vargonininkas ir choro vadovas. Keliose Lietuvos dainų šventėse dalyvavo kaip chorų vadovas ir dirigentas. Kūrė giesmes, dainas, romansus, maršus. Sukūrė ir pastatė operetę „Kaminkrėtys ir malūnininkas“. 1946 metais dėl aktyvios veiklos nepriklausomoje Lietuvoje nuteistas ir dešimt metų kalėjo sovietiniuose lageriuose. Grįžęs neturėjo teisės gyventi Panevėžyje. Mirė 1960 m. rugpjūčio 30 d. Palaidotas Kaune.

V.Paulausko vaikaitė – Vilniaus muzikos akademijos docentė Skaistė Palšauskienė – kalbėjo, jog senelis iš Sibiro katorgos grįžo nepalaužtas fiziškai ir dvasiškai. Apsigyveno pas ją mažame butuke sostinėje. Įsidarbino vargonininku Kavarske ir Kuktiškėse. Sukūrė ir keletą dainų. Vaikaitė niekada nematė jo pavargusio ar nusiminusio.

Kompozitoriaus V.Paulausko kūrybos vakare, skirtame jo 120-osioms gimimo metinėms, skambėjo dainos ir muzika. Koncertavo miesto atlikėjai. Vakaras baigėsi žymaus pučiamųjų orkestro „Panevėžio garsas“, vadovaujamo Remigijaus Vilio, varinių triūbų atliekamu maršu „Valio, laisvoji Lietuva“.

Muzikinio teatro fojė veikė Panevėžio bendruomenės „Senamiestietis“ parengta fotografijų paroda „Iš Vlado Paulausko gyvenimo ir kūrybos“.

Panevėžys

Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija