Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Poezija
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Sveika laisva visuomenė neįmanoma
be pagarbos

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius,

SJ Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius

Gegužės 18 dieną Vilniuje, Lietuvių katalikų mokslo akademijoje, leidykla „Katalikų pasaulio leidiniai“ pristatė knygą „Da Vinčio apgaulė: 100 klausimų apie knygos „Da Vinčio kodas“ faktus ir prasimanymus“. Ta proga spausdiname Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininko arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus pasisakymą šios knygos pristatymo proga

Daugybę žmonių visais laikais traukė paslaptys. Ypač paslaptys, susijusios su didžiaisiais žmonijos praeities įvykiais, žymiausiomis asmenybėmis, svarbiausiomis institucijomis. Nors istorija slepia begalę tikrų mįslių, kruopštų tyrimą dažnai pakeičia sensacingi išsigalvojimai. Mat jais kur kas lengviau patenkinti liguistą demaskavimo ar dalyvavimo išrinktų žinančiųjų rate troškimą.

Vis dėlto kai kas iš esmės skiria pastaruoju metu gausėjančius romanus ir filmus apie krikščionybės ištakų „paslaptis“ nuo ankstesnių laikų fantazuotojų ir demaskuotojų. Mūsų dienomis sensacijos apie Jėzaus Kristaus žmonas bei vaikus kurpiamos ir nepaprastai greitai po visą pasaulį paskleidžiamos turint visiškai cinišką sumetimą – maksimalų pelną. Nesibodima ir „pašalinio efekto“ – sąmoningo Bažnyčios žeminimo, nes šio pasaulio galingieji, ypač pramogų verslo atstovai negali pakęsti minties apie moralinius autoritetus, kurie nepasiduoda vartojimo ir smaginimosi kultui.

Deno Brauno romano ir pagal jį pastatyto filmo gausūs komentuotojai, taip pat ir „Katalikų pasaulio“ išleistos knygos „Da Vinčio apgaulė“ autoriai išsamiai aptarė gausias klaidas, nesusipratimus, akivaizdžiai sąmoningus tiesos iškraipymus ir istorinių žinių falsifikavimą. „Bet juk tai romanas, subjektyvi fantazija, o ne istorijos studija ar vadovėlis“, – sako Brauno gynėjai nuo krikščionių kritikos. Argi verta įrodinėti veikalo, kuriame visi Bažnyčios atstovai vaizduojami kaip pasibjaurėtini asmenys, negatyvų emocinį poveikį? Tačiau norime atkreipti dėmesį, kad romano ir filmo pristatymo šūkis: „Sužinok tiesą“. Leidinyje spausdinamas „faktų“ puslapis. Visa tai autoriams ir platintojams užkrauna kur kas didesnę atsakomybę. Jie patys ragina vertinti „Da Vinčio kodą“ ne kaip išmonę, fikciją, o kaip slaptas žinias atskleidžiantį veikalą. Kas be ko, cinikai aiškina, kad reklama turi vienintelį tikslą – kuo brangiau ir gausiau parduoti prekę. Tačiau vargu ar galima toleruoti reklamą, kuri taip akivaizdžiai grindžiama sąmokslo teorija. Įsidėmėtina, kad sąmokslo teorijos nėra „nekaltos“. Kaip įtikinamai atskleidė istorinė analizė, dauguma didžiųjų XX amžiaus nusikaltimų prieš žmoniją buvo grindžiami ar pridengiami būtent sąmokslo teorijomis.

Dažnai tenka girdėti minčių, kad kontroversiški kūriniai, žeidžiantys tikinčiųjų jausmus, paminantys moralės normas, klastojantys istorinius faktus, yra pateisinami meniškumo, pasiekto estetinio efekto požiūriu.

Nesiimsime šia proga svarstyti, ar tokie teiginiai pagrįsti, nes aptariamu atveju apie duoklę menui kalbėti netenka. D.Brauno knyga literatūros žinovų vadinama banaliu trileriu. O ką tik Kanų festivalyje pademonstruotas filmas susilaukė visuotinės kritikų pašaipos ir paniekos kaip be galo prastas darbas, nevertas net smagios pramogos vardo. Taigi tenka grįžti prie tikrųjų antikrikščioniškos provokacijos priežasčių – pelno, kurio siekiant nepaisoma nei tiesos, nei padorumo.

Kitaip, nei gal kai kam atrodo, Bažnyčia nenori sudarinėti draudžiamų knygų ar filmų sąrašo. Gyvename demokratinės visuomenės ir kultūros, laisvių ir teisių kultūros apsuptyje. Ji pastatyta ant krikščioniškų kiekvieno asmens vertės pripažinimo ir meilės artimui principo pamatų. Tačiau norime pabrėžti – demokratija, sveika laisva visuomenė neįmanoma be pagarbos ir atsakingumo. Todėl sąmoningas labai didelės grupės žmonių įžeidinėjimas, piktybiškas mūsų civilizacijos svarbiausių įvykių aplinkybių klastojimas yra tarpusavio pasitikėjimu, solidarumu, savikontrole grindžiamo gyvenimo būdo neigimas ir griovimas. Suklastotos istorijos fone atmindami tikrą tiek senesnių laikų, tiek vos kelių mėnesių Europos patyrimą galime tarti – saugok, Dieve, kad iš patyčių ir šventų dalykų niekinimo kažkieno susikrauti milijonai nevirstų naujų susipriešinimo ir neapykantos bangų priežastimi.

© 2006 „XXI amžius“