Atnaujintas 2006 gegužės 3 d.
Nr.33
(1433)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Ar prisimins kėdainiečiai krašto menininkę?

Angelė BUŠKEVIČIENĖ

Livija Andriukaitytė
Autorės nuotrauka

Livijos Andriukaitytės juvelyrinė
antkaklė

Livija Andriukaitytė – kėdainietė, kovo 17-ąją būtų šventusi savo septyniasdešimtmetį. Deja, 2000 metais ji išėjo amžinybėn, svetur buvusi viena žymiausių dailininkių, vadinama Baltijos deive, – tekstilininkė, juvelyrė, tapytoja ir fotomenininkė, Latvijos nusipelniusi meno veikėja.

L.Andriukaitytės kūrinių yra pačiuose žymiausiuose pasaulio muziejuose, privačiose kolekcijose, bet Kėdainių krašto muziejuje nėra nė vieno jos kūrinio. Kad ir kur būdavo, ji visada prisistatydavo, jog yra ne Latvijos, o Lietuvos dailininkė, kilusi iš Kėdainių.

Livija labai mylėjo Lietuvą ir kraštiečius. Atostogų metu skubėjo į Kėdainius – tėvų namus, kur prabėgo vaikystė, kur su tėveliais lankė Šv. Juozapo bažnyčią, mokėsi tikėjimo tiesų ir visuomet išlikti ištikimai savo tautos idealams.

Su L.Andriukaityte paskutinį kartą kalbėjomės Kėdainiuose, jai sugrįžus aplankyti tėvų namus. Nepraėjus nė metams – 2000 m. sausio 25 d. Livija atgulė Kėdainiuose, Dotnuvos gatvėje esančiose kapinaitėse, šalia savo tėvų.

* * *

Livija gimė ir augo Kėdainiuose, kur nuo mažens ją žavėjo senoji miesto architektūra, Šv. Juozapo bažnyčia, kuri jai buvo pati gražiausia, su nuostabiais paveikslais, vargonų muzika; estetinį skonį formavo tėvų puoselėjami gėlynai.

Jos tėvelis buvo prieškario Lietuvos karininkas, mama – pedagogė. Sovietmečiu jiedu nenorėjo priklausyti nuo okupacinės valdžios statytinių, užsiėmė namų ūkiu ir gėlininkyste. Jie savo sodyboje augino gėles, jas komponavo, pardavinėjo, o konkursuose dažnai pelnydavo prizus. Šeima aplinkinių buvo gerbiama.

Livija baigė Kėdainiuose pradinę mokyklą, mokėsi mergaičių gimnazijoje, bet jos nebaigusi, įstojo į Kauno meno mokyklą ir Aukštesniąją muzikos mokyklą. Baigusi šiuos mokslus, iki 1964 metų toje pačioje muzikos mokykloje dėstė fortepijono specialybės kursą.

Atostogų metu padėjo tėvams jų gėlyne, vis dažniau užsibūdavo tėvelio dirbtuvėse, kur šis meistravo įvairius namų apyvokos daiktus.

Livija sakė, jog jos tolimesnį menininkės kelią nulėmė vaikystėje ir jaunystėje suformuotas, o gal paveldėtas iš tėvų, – estetinis, kūrybinis, patriotinis pradas, tėvų įskiepyta meilė darbui ir grožiui.

* * *

Padirbėjusi Kauno aukštesniojoje muzikos mokykloje, L.Andriukaitytė išvyko į Rygą, ten Dailės akademijoje studijavo tekstilę – gobeleno audimą iš vilnos, kitų natūralių ir dirbtinio pluošto siūlų. Audė gobelenus, kilimus, tyrinėjo tekstilės medžiagų sandarą, kokybę ir verpimo technologijas, daug dėmesio skyrė ir etalonams, taikomajai masinės produkcijos gamybai. Įsisavino marginimo šablonų kūrybą, susipažino su įvairių tipų audimo staklėmis, su užsienio tekstilininkų pasiekimais, specifiniais audimo būdais, medžiagų plastika.

Praktiką L.Andriukaitytė atliko geriausiuose Rygos, Sankt Peterburgo, Maskvos tekstilės fabrikuose. Be to, vyko į kaimus, tyrinėjo senąją audimo technologiją, dažymo būdus. Livija visur, kur galėjo, pristatydavo Lietuvos audėjų kūrybą ir pati iš jų mokėsi.

Ryga žavėjo menininkę, ypač patiko sena romantinė-gotikinė katedra, kurioje ji surengė ne vieną personalinę parodą.

* * *

Bebaigiant tekstilės mokslus Rygos dailės akademijoje, tekstilininkas prof. Cheimratas pastebėjo Livijos delne gintaro gabalėlį ir patarė pamėginti ką nors iš jo sukurti. L.Andriukaitytė sukūrė apyrankę iš metalo, įkomponuodama gintarą. Gražus ir netikėtas kūrinys paskatino juvelyrikai.

Menininkė, baigusi studijas, ėmėsi tekstilės bei juvelyrikos. Jos darbuose dominavo Lietuvos ir Latvijos laukų augmenija – įvairios gėlės, žiedeliai, lapeliai. Livija meistriškai panaudojo jų formas, sukomponuodavo ir išgaudavo norimą efektą. Parodose puikavosi jos darytos apyrankės, segės, antkaklės. Originalūs aksesuarai puošia daugelio šalių moteris. L.Andriukaitytės sukurti papuošalai ne tik gražūs, unikalūs, bet ir patogūs nešioti. Jos sukurta karūna pasipuošė ir „Mis Latvija“. Menininkė naudojo ne tik tauriuosius metalus, mineralus, bet ir bronzą, geležį.

Latvijos kultūros ministras Ojeras Sparitis, menotyros mokslų daktaras, viename Livijos parodos atidaryme yra pasakęs: „L.Andriukaitytė kaip burtininkė pakeri žmonių dvasią ir sugeba savo kūryboje suteikti kiekvienai gėlei, lapeliui, vaisiui gyvybę. Viskas, kas rankomis sukurta, pažymėta jos pastabiu, šiltu žvilgsniu, sielos prisilietimu. Jos rankoms paklusnus net papuoštas metalas, kurį ji sugeba paversti švelniu ir mielu papuošalu. Ir čia išryškėja jos sielos lyrizmas, meilė natūrai“.

Livija daug keliavo, aplankė daugybę valstybių ne tik Europoje, bet ir Azijoje, Afrikoje, Amerikoje, Australiją. Kad ir kur ji buvo, visur stebėjo gamtą, rinko ją dominančius akmenėlius ir taikė juvelyrikos kūrybai.

* * *

Šalia tekstilės, juvelyrikos, menininkė reiškėsi ir tapyboje, fotografijos srityje. Ji kūrė temines kompozicijas, peizažus, portretus aliejinės, pastelinės, akvarelinės tapybos technika. Labiausiai mėgo pastelės techniką. Livija tapė daug gėlių natiurmortų. Užaugusi tarp gėlių, ji žavėjosi žiedlapių formomis, jų spalvingumu, o muzika padėjo pajusti gamtos ritmą, harmoniją. Gal todėl jos peizažuose atsispindi muzikalumas.

Apsilankiusi pas Tėvą Stanislovą, žavėjosi bažnytinių liturginių drabužių – arnotų grožiu. Aukso ir sidabro siūlais siuvinėtas šilkas tapo nauju dekoratyviniu L.Andriukaitytės paveikslu. Bažnytinės puošmenos atsispindėjo menininkės drobėje ir atskleidė tą unikalų grožį. Gyvenimo pabaigoje Livija reiškėsi ir fotografijos srityje, išryškindavo tai, kas paslaptinga, nekasdieniška.

L.Andriukaitytė džiaugėsi Lietuvos Atgimimu. Latvijoje ji surinko per tris tūkstančius Lietuvos nepriklausomybei pritariančių žmonių parašų ir pristatė juos Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai. Livija buvo SSRS dailininkų sąjungos, Latvijos dailininkų ir fotomenininkų sąjungos narė, Latvijos nusipelniusi meno veikėja, turėjo daugybę apdovanojimų. Tačiau visada, kad ir kur ji būtų, prisistatydavo Lietuvos dailininke, kilusia iš Kėdainių.

L.Andriukaitytė labai mylėjo savo kraštą, tad gal ir jos kraštiečiai nepamirš savo menininkės, pasaulyje garsinusios Lietuvą savo kūryba.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija