|
Didelė panegirika nereikalinga
Mano manymu, straipsnyje apie Sakalo chorą (XXI amžius, Nr. 17, 19, 21) autorius aiškiai persistengė ir tikriausiai pasinaudojęs redakcijos pasitikėjimu juo parašė ilgą ir nuobodų tekstą, tikrai neadekvatų choro pasiekimams ar jo vietai Lietuvos kultūroje.
Suburtas kaip itin specifinis sovietinės vidaus reikalų ministerijos žinybinis choras, tad, panaudojus karinės drausmės svertą, su juo ir dirbti buvo daug lengviau nei su vyrų chorais Aidas, Varpas ar Perkūnas. Neneigiant, kad su Sakalu dirbo gana gabūs dirigentai, meno vadovai bei jų pagalbininkai, negalima paneigti autoriaus teiginio, kad
kiekvienam chorui, siekiančiam sėkmės, būtina intonacinis tikslumas, darnumas ir skambumas (tai aksioma M.D.)
dabar Sakalui jau būdingos šios savybės. Klausaisi Sakalo ir pamiršti, kad čia dainininkai mėgėjai. Jei taip būtų (yra), tad kurgi choro pripažinimas Lietuvoje ar net tarptautiniu mastu? Deja, aiškiai persūdyta
Arba kitas teiginys:
dauguma choristų, dainuodami frazę Prie Nemuno kitas išaušo jau rytas, nebetikėjo tuo išauštančiu rytu, o tik atidavė duoklę tuometinei valdžiai. Dar buvo keleri metai ligi Sąjūdžio gimimo, tad neįtikėtina (ir neįrodoma), kad milicininkai - sakalai jau taip pažangiai mąstė ir mūsų artėjančia laisve tikėjo.
O esmingiausias dalykas (matyt, kartu ir klausimas): kam reikėjo tos didžiulės panegirikos (tekste iš viso daugoka netikslumų, laisvokos faktų interpretacijos), kai rašinio pagrindu paimta V.Leipaus parašyta knyga Dainuoja Sakalas. Kas domisi šiuo vyrų choru, tikriausiai yra skaitę šią knygą, o joje, kaip pripažįsta B.Urbonas, viskas apie chorą parašyta (pridėčiau nemažai ir tendencingai, pritemptai M.D). Ne viskuo, deja, toje knygoje (tad ir B.Urbono straipsnyje) galima besąlygiškai tikėti. Knygos autorius buvęs buvusio Radijo ir televizijos komiteto, itin svarbios komunistinės propagandos institucijos, etatinis partorgas. Manau, skaitantiesiems šį straipsnį tokio fakto daug komentuoti nėra reikalo. Yra pagrindo manyti, kad V.Leipus ir draugavo su kai kuo, ir vykdė ne visai eilines to kai ko užduotis ideologiniame fronte.
Neįmanoma patikėti, kad milicininkų uniformos pakeitimas į paradinę policininkų uniformą pakeitė chorą ne tik išoriškai. Tad kažin ar vertėjo B.Urbonui tiek daug darbuotis dėl abejotino galutinio rezultato (ir rezonanso); nebent čia yra kažkieno paprašyta ar užsakyta.
Marius DAGYS
© 2006 XXI amžius
|