Atnaujintas 2006 gegužės 3 d.
Nr.33
(1433)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Didelė panegirika – nereikalinga

Mano manymu, straipsnyje apie „Sakalo“ chorą („XXI amžius“, Nr. 17, 19, 21) autorius aiškiai persistengė ir tikriausiai pasinaudojęs redakcijos pasitikėjimu juo parašė ilgą ir nuobodų tekstą, tikrai neadekvatų choro pasiekimams ar jo vietai Lietuvos kultūroje.

Suburtas kaip itin specifinis – sovietinės vidaus reikalų ministerijos – žinybinis choras, tad, panaudojus karinės drausmės svertą, su juo ir dirbti buvo daug lengviau nei su vyrų chorais „Aidas“, „Varpas“ ar „Perkūnas“. Neneigiant, kad su „Sakalu“ dirbo gana gabūs dirigentai, meno vadovai bei jų pagalbininkai, negalima paneigti autoriaus teiginio, kad …kiekvienam chorui, siekiančiam sėkmės, būtina intonacinis tikslumas, darnumas ir skambumas (tai – aksioma – M.D.)… dabar „Sakalui“ jau būdingos šios savybės. Klausaisi „Sakalo“ ir pamiršti, kad čia – dainininkai mėgėjai. Jei taip būtų (yra), tad kurgi choro pripažinimas Lietuvoje ar net tarptautiniu mastu? Deja, aiškiai persūdyta… Arba kitas teiginys: …dauguma choristų, dainuodami frazę „Prie Nemuno kitas išaušo jau rytas“, nebetikėjo tuo „išauštančiu rytu“, o tik atidavė duoklę tuometinei valdžiai. Dar buvo keleri metai ligi Sąjūdžio gimimo, tad neįtikėtina (ir neįrodoma), kad milicininkai - sakalai jau taip pažangiai mąstė ir mūsų artėjančia laisve tikėjo.

O esmingiausias dalykas (matyt, kartu ir klausimas): kam reikėjo tos didžiulės panegirikos (tekste iš viso daugoka netikslumų, laisvokos faktų interpretacijos), kai rašinio pagrindu paimta V.Leipaus parašyta knyga „Dainuoja „Sakalas“. Kas domisi šiuo vyrų choru, tikriausiai yra skaitę šią knygą, o joje, kaip pripažįsta B.Urbonas, „viskas apie chorą parašyta“ (pridėčiau – nemažai ir tendencingai, „pritemptai“ – M.D). Ne viskuo, deja, toje knygoje (tad ir B.Urbono straipsnyje) galima besąlygiškai tikėti. Knygos autorius – buvęs buvusio Radijo ir televizijos komiteto, itin svarbios komunistinės propagandos institucijos, etatinis partorgas. Manau, skaitantiesiems šį straipsnį tokio fakto daug komentuoti nėra reikalo. Yra pagrindo manyti, kad V.Leipus ir draugavo su kai kuo, ir vykdė ne visai eilines to „kai ko“ užduotis „ideologiniame fronte“.

Neįmanoma patikėti, kad milicininkų uniformos pakeitimas į paradinę policininkų uniformą pakeitė chorą ne tik išoriškai. Tad kažin ar vertėjo B.Urbonui tiek daug darbuotis dėl abejotino galutinio rezultato (ir rezonanso); nebent čia yra kažkieno paprašyta ar užsakyta.

Marius DAGYS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija