Atnaujintas 2006 birželio 14 d.
Nr.45
(1445)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Aštuntasis sąlėkis „Leiskit į tėvynę...“

Edmundas Simanaitis

Į politinių kalinių ir tremtinių poezijos ir dainų šventę Alytuje suvažiavo iš visos Lietuvos bene keturios dešimtys chorų, dainos ir poezijos mylėtojų. Saulėta, šilta šeštadienio popietė sutraukė didelį būrį alytiškių ir svečių į aikštę prie įspūdingo „Laisvės Angelo“ paminklo“. Alytaus miesto meras Vytautas Kirkliauskas ir renginio atsakingoji koordinatorė alytiškė Janina Juodžbalienė pasveikino šventės dalyvius. Toliau renginiui vadovavo populiarūs teatro aktoriai Petras Venslovas ir Virginija Kochanskytė, talkino kaunietė Dalia Jankauskaitė. Aktoriai atmintinai skaitė poeziją, dainininkas Danielius Sadauskas, Danutės Plytinikienės vadovaujamas alytiškių ansamblis ir vietinis Stasio Mikalonio diriguojamas choras „Atmintis“ pramaišiui keitė deklamuotojus.

Ypač stiprų įspūdį paliko tenykščių moksleivių parengta kompozicija apie įžymiojo partizanų vado generolo Adolfo Ramanausko veiklą ir žūtį. Sunku sulaikyti jaudulį, kai lieknos kaip liepaitės merginos ir aukšti vaikinai – Dainavos krašto ąžuolėliai, choru kartoja laisvės kovotojų priesaikos tekstą, kuris iškilmingoje aplinkoje skambėjo kaip kartų pilietinės pareigos Tėvynei perimamumo patvirtinimas. Tautos atžalynas akivaizdžiai paliudijo, kad Laisvės kovų praeitis neužmiršta, kad ji puoselėjama ir iš jos mokomasi.

Poezijos konkursą tremties tema laimėjo plačiai žinoma asmenybė -kompozitorius, poetas ir rašytojas Antanas Paulavičius, kurio gyvenimas ir kūryba paženklinti tarnystės gimtajai šaliai ir okupanto represijų žyme. Laureatas paskaitė savo kūrybos. Tačiau ne vienas šventės dalyvis jautė, kad sklandžiai vykusioje poezijos šventėje neliko vietos pasireikšti atvykusiems iš visų krašto kampelių poetams ir eiliuotojams. Jie rengėsi šiai dienai ir, matyt, tokį jų norą reikėtų skatinti galbūt konkurso kelių atrenkant skaitovus iš tokį norą pareiškusių rajonų, o gal sudarant priimtiną galimybę visiems norintiems pasireikšti. O gal verta būtų pasekti Lietuvos kariuomenės patirtimi? Kasmet organizuojamas moksleivių konkursas „Ką žinai apie Lietuvos kariuomenę“ tapo populiarus. Puikiausiai galėtų rastis ir kitas konkursas tremties bei laisvės kovų temomis, kuriame dalyvautų moksleivija. Tai būtų Tautos istorinio paveldo kultūrinis perėmimas ir natūralus jaunosios kartos ryšys su okupanto represijas patyrusiais garbaus amžiaus tėvais, seneliais, gal ir proseneliais. Juk su kiekvienais metais nemažas jų būrys išeina į Amžinybę.

Ne vienas svečias pasigedo raiškesnio Dainavos krašto poetų akcento. Man regis, Alytus, kaip šventės šeimininkas, tokią teisę ne tik turėjo, bet ir praleido puikią progą prisistatyti Lietuvai.

Šventės dieną dangus nežadėjo nieko gera – lietus ir atvėsęs oras vertė negaišuojant gelbėti šventę. Miesto meras V.Kirkliauskas ir atsakingoji koordinatorė J.Juodžbalienė šį uždavinį atliko operatyviai ir puikiai. Autobusai pajudėjo Sporto rūmų link. Choristai sutilpo tribūnose, o DLK Birutės bataliono orkestras, dalis dainininkų ir svečiai išsidėstė arenoje.

Sugiedojus valstybės himną, šv.Mišias aukojo arkivyskupas S.Tamkevičius. Meras V.Kirkliauskas pasakė sveikinamąją kalbą ir pakvietė tylos minute pagerbti okupacijos aukas- žuvusius, mirusius, tėvynėn nesugrįžusius. Po to buvau paprašytas perskaityti Respublikos prezidento Valdo Adamkaus sveikinimą šventės dalyviams.

Lietuvos gyventojus turėtų vienyti pilietinės visuomenės sukūrimo idėja. Tokiu būdu būtų atsiliepta ir į metiniame pranešime Prezidento įvardytą iššūkį – pilietinės brandos stoką. Pilietinė visuomenė formuojasi bendrijų įvairovės ir savitvarkos pagrindu, pradedant daugiabučio namo, sodininkų, skautų, šaulių, studentų ir kitų nevyriausybinių organizacijų valia ir pastangomis. Renginys „Leiskit į Tėvynę....“ akivaizdžiai liudija, kad rezistentų ir tremtinių organizacijos aiškiai jaučia pareigą stiprinti tautinį susipratimą ir padėti ugdyti jaunesnių kartų atsakomybę už tautos ir valstybės likimą. To imtis įpareigoja skaudi okupacijos ir represijų patirtis. Ši patirtis virsta viltingu tikėjimu, kad Lietuvos valstybė sustiprės ir klestės Europos tautų bei demokratinių valstybių šeimoje.

Aštuoniais deglais uždegta aukuro ugnis simbolizavo aštuonis šventės „Leiskit į Tėvynę...“ renginius. Dirigentas keitė dirigentą, dainų pynę kartais nutraukdavo karinis orkestras, o sykiais įsijungdamas į visą erdvę užpildžiusį galingą gausmą. Choristų ir negausių svečių nuotaika buvo pakili. Alytaus miesto visuomenė negalėjo dalyvauti šioje įspūdingoje dainų šventėje. Tai trūkumas, kurio, deja, išvengti nebuvo įmanoma. Bet, klausė manęs keletas dainininkų, kodėl šiuo itin svarbiu Lietuvos kultūros istorijai renginiu nesidomėjo Lietuvos televizija? O gal klausinėtojai ir aš apsirinkame? Duok Dieve, dar kartą suklysti...

Alytus

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija