Atnaujintas 2006 birželio 21 d.
Nr.47
(1447)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Abipusiškumo principas krikščionių ir musulmonų santykiuose

Mindaugas BUIKA

Arkivyskupas
Džiovanis Lajolas

Vakarų ir islamo šalių santykių tam tikros krizės akivaizdoje Popiežiškoji migrantų taryba nagrinėjo, kaip šiai įtampai sumažinti padėtų krikščionių ir musulmonų tarpreliginės dialogas. Tačiau jo vystymui ir pažangai užtikrinti yra reikalingos religijos laisvės garantijos, ypač dėl tikybinių mažumų, pabrėžė minėtos Vatikano dikasterijos gegužės 15-17 dienomis surengtos konferencijos dalyviai. Jie iškėlė vadinamąjį abipusiškumo principą, tai yra, kokias teises musulmonų mažumos turi Vakarų šalyse, tokias privalo turėti krikščionys islamo daugumos valstybėse, kurio įgyvendinimas pastarųjų atžvilgiu dar toli gražu nėra pasiektas.

Radikaliojo islamo strategija ir jos finansinės galimybės

Pagrindinį pranešimą konferencijoje daręs Šventojo Sosto santykių su valstybėmis sekretorius (užsienio reikalų ministro atitikmuo) arkivyskupas Džiovanis Lajolas pastebėjo, kad pastaruoju metu musulmonų daugumos šalyse išryškėjo tendencija skatinti islamo radikalias formas tiek tų valstybių viduje, tiek ir už jų ribų. Šį reiškinį, kurio rezultatas kartais yra tikras religinis fanatizmas, peržengiantis tikybinę sferą į socialinį ir institucinį gyvenimą, sąlygojo islamo fundamentalistinių salafitų ir vahabitų grupių įtakos stiprėjimas, ypač Saudo Arabijoje.

Tuo tarpu musulmonų šiitų sektoje šį radikalumą sąlygoja politinės permainos Irane po 1979 metų ajatolos Homeinio vadovautos islamistinės revoliucijos.

Arkivyskupas D.Lajolas priminė, jog „dar prieš kelis dešimtmečius Azijoje, kur gyvena dauguma Mahomedo sekėjų, dabartinių iššūkių visai nebuvo ir sambūvyje tarp musulmonų ir kitų religijų išpažinėjų egzistavo didesnė arba mažesnė darna“. Tuo tarpu dabar dažnoje to kontinento islamo daugumos šalyje stebimas ekstremistinių ir netgi teroristinių grupių augimas bei prievartos apraiškos prieš religines mažumas. Štai Afrikos regionuose, kur vyrauja islamas, pavyzdžiui, Nigerijos šiaurėje, tarp diskriminuojamųjų ir persekiojamųjų pirmiausia atsiduria krikščionys, kuriems taip pat taikomos šariato numatytos bausmės. Arkivyskupas D.Lajolas patvirtina ir daugelio kitų ekspertų reiškiamą nuomonę, kad radikaliojo islamo strategija sutelkta į plėtrą pirmiausia Afrikoje ir kiek mažesniu mastu – Europoje.

Šios veiklos formavimui svarbi reikšmė skiriama gausioms ir didelius finansinius resursus turinčioms tarptautinėms islamo tiek vyriausybinėmis, tiek ir nevyriausybinėms organizacijoms. Iš pastarųjų išsiskiria Mekoje (Saudo Arabija) centrą turinti Pasaulinė musulmonų lyga (PML), kurios uždavinys yra skleisti islamo mokymą, ginti musulmonų interesus, spręsti jų problemas. PML dabar dėmesį sutelkusi į Afriką, kur dar yra regionų, nepaliestų didžiųjų religijų, ir kur vyrauja vietinės tikybos, vadinamasis animizmas. Kaip tik dėl afrikiečių sielų dabar faktiškai vyksta netiesioginės islamo ir krikščionybės misionierių „varžybos“. Kad paskatintų musulmoniškąjį atsivertimą, PML finansuoja ne tik mečečių statybą, bet ir socialinės paramos programas. Vienas iš šios organizacijos skyrių kaip tik finansuoja priemones prieš krikščionybės augimą, pavyzdžiui, blokavimą krikščioniškųjų televizijos ir radijo programų, skirtų krikščionims musulmonų daugumos šalyse.

Tokios antikrikščioniškos veiklos pasekmė – nesilpnėjanti krikščionių emigracija iš islamo daugumos šalių, ir jų dalis klasikiniuose islamo kraštuose nuolat mažėja. Pasinaudojęs turima statistika, arkivyskupas D.Lajolas nurodo, kad štai Irane katalikų (ne visų krikščionių, bet tik katalikų) dalis bendrame šalies gyventojų skaičiuje 1973 –2005 metais sumažėjo dešimteriopai – nuo 0,1 proc. 1973 metais iki 0,01 proc. 2005-iaisiais. Irake per tą patį laiką katalikų tikinčiųjų dalis sumažėjo dviem trečdaliais – nuo 2,6 proc. iki mažiau kaip 1 proc., Sirijoje taip pat sumažėjo, bet tik dviem trečdaliais (nuo 2,8 proc. iki 1,9 proc.). Kartu su šiais sumažėjimais Artimųjų Rytų kraštuose daugėja tikybiškai mišrių vedybų, po kurių katalikas sutuoktinis arba sutuoktinė lieka bejėgiai islamo juridinės sistemos piktnaudžiavimo atžvilgiu.

Esminis reikalavimas pripažinti mažumai religijos laisvę

Išdėstydamas Bažnyčios „geopolitiką“ minėtų problemų ir iššūkių islamo daugumos regiono atžvilgiu, Vatikano santykių su valstybėmis sekretorius pirmiausia pabrėžė, kad ir tokiomis aplinkybėmis gyvendamos katalikų bendruomenės turi drąsiai ginti savąją tapatybę ir tikėjimo išpažinimo laisvę. „Mes gerai žinome, jog radikalusis islamas siekia gauti naudos iš visko, ką jis interpretuoja kaip (krikščionybės) silpnumo ženklą“, – pabrėžė savo kalboje Popiežiškosios migrantų tarybos surengtos konferencijos dalyviams arkivyskupas D.Lajolas. Jis priminė bendrąjį tarptautinės teisės reikalavimą, kad netgi tuo atveju, jeigu valstybė vienai iš religijų suteikia ypatingą statusą, – o musulmonų daugumos šalyse beveik visada islamas yra valstybinė religija, – ji taip pat turi gerbti kiekvieno asmens ir grupės teisę laisvai išpažinti savo tikybą ir naudotis sąžinės laisvės principu.

Atkreipęs dėmesį į pastaruoju metu iškilusius skandalus tais atvejais, kai musulmonui atsivertus į krikščionybę gresia netgi valstybinis susidorojimas ir mirties bausmė, arkivyskupas D.Lajolas priminė, jog į religijos laisvės bendrąjį principą įeina asmens teisė „keisti savo tikėjimą be jokių suvaržymų pilietiniame sektoriuje“. Kita vertus, Šventasis Sostas dabar tarptautinėje plotmėje siekia, kad būtų iš naujo įvertinta ir išaiškinama vadinamojo „religinio prozelitizmo“ samprata, kad juo nebūtų piktnaudžiaujama tiek vietinėse bendruomenėse, tiek ir tarp migrantų grupių, kartu išlaikant bendrąją laisvo tikėjimo išpažinimo nuostatą.

Dabartinių problemų santykiuose su islamu akivaizdoje Katalikų Bažnyčia ir Šventasis Sostas ne tik nenusišalina nuo dialogo, kuris iš tikrųjų yra nelengvas, bet net stengiasi išnaudoti kiekvieną galimybę jam intensyvinti, įskaitant Jungtinių Tautų Organizaciją bei tarpvalstybinį bendradarbiavimą Viduržemio jūros regione, – vadinamasis Barselonos procesas, – kuris yra ideali krikščioniškosios ir islamiškosios kultūros sąlyčio vieta. „Akivaizdu, jog iniciatyvos dialogui religinėmis temomis priklauso ne valstybėms, bet religiniams lyderiams, tačiau politiniai pareigūnai savo sprendimais gali jį palengvinti“, – sakė arkivyskupas D.Lajolas.

Šiam dialogui vesti esminė problema politiniu požiūriu yra tai, kad, skirtingai nei Vakarų pasaulyje, kur valstybinės ir religinės srities separacija yra labai aiški, islamo daugumos šalyse šio atskyrimo beveik nėra ir politinės bei religinės veiklos sferos yra glaudžiai susijusios. Tai, žinoma, neigiamai atsiliepia kitų religinių mažumų teisinei padėčiai ir bendrai asmenų religijos laisvei, tiek vietiniams gyventojams, tiek dirbti ir gyventi atvykusiems svetimšaliams, kurie yra jautrūs ir pažeidžiami įvairių apribojimų atžvilgiu. Pavyzdžiui, naftos turtingoje ir dirbančiųjų stoką jaučiančioje Saudo Arabijoje yra šimtai tūkstančių čia dirbti atvykusių svetimšalių, – tarp jų daug ir krikščionių, – tačiau jų tikėjimo praktikavimo laisvė čia visiškai suvaržyta valstybiniais įstatymais.

Šventasis Sostas per savo atstovus tiek tarptautinėse organizacijose ir forumuose, tiek konkrečiose šalyse nepaliaujamomis pastangomis gina diskriminuojamų krikščioniškų mažumų teises. Vietinė valdžia prašoma ginti tarptautinėje plotmėje pripažintas žmogaus teises, su ja bandoma sudaryti įmanomus susitarimus specifiniais tikinčiųjų bendruomenių statuso klausimais. Arkivyskupas čia priminė popiežiaus Benedikto XVI kalbą jo susitikime su Vokietijos musulmonų bendruomenėmis Kelne, kur jis pernai rugpjūčio mėnesį dalyvavo Pasaulio jaunimo dienose. Šventasis Tėvas tuomet sakė, kad tarpreliginis dialogas turi būti grindžiamas abipuse pagarba, solidarumu, gyvybės šventumo pripažinimu, asmens orumo ir iš to kylančių teisių gynimu.

Musulmonai šokiruoti Vakarų pasaulio perdėtu sekuliarizmu

Baigiamojoje programinio pranešimo dalyje palietęs aktualų musulmonų migrantų klausimą krikščionių daugumos šalyse Vatikano diplomatijos vadovas pabrėžė, kad toliau reikia rūpintis jų visavertiška integracija, kas yra moralaus gyvenimo visuomenėje garantija. Krikščionys ir jų sielovadininkai turi jausti solidarumo imigrantams atsakomybę, sudaryti sąlygas gilesniam jų kultūros ir religijos pažinimui. Bet tuo pat metu „neatskiriama pareiga yra savų (krikščioniškų) vertybių liudijimas kartu su savojo tikėjimo „pagarbiu skelbimu“, patvirtino arkivyskupas D.Lajolas. Jis priminė ir musulmoniškų kraštų žiniasklaidoje neretai reiškiamus pastebėjimus, kai jų žmonės, atvykę į perdėtai sekuliarizuotą Vakarų pasaulį, būna tiesiog šokiruoti, kaip labai ta visuomenė yra praradusi savo religines šaknis ir gyvenimo etinius pagrindus.

Netgi Vokietijoje, kur vietos musulmonų daugumą sudaro išeiviai iš gana sekuliarizuotos Turkijos, yra juntamas labai stiprus religingumo skirtumas tarp jų ir vietinės „krikščioniškosios“ bendruomenės. Štai naujausios apklausos rodo, kad jeigu Vokietijoje nepriklausančių jokiai Bažnyčiai dalis gyventojų pasiekė 32 proc., tai tik 4 proc. vietos musulmonų mano esą nereligingi. Tarp jaunų Vokietijos krikščionių save religingais laiko tik 17 proc. apklaustųjų, o tarp jaunų tos šalies musulmonų – 66 proc. Kad egzistuoja rojus ir pragaras tiki 60 proc. Vokietijos musulmonų ir tik 13 proc. vietos krikščionių. Tai, kad malda galima daug pasiekti, yra įsitikinę 53 proc. Vokietijos musulmonų, kurie laikomi sekuliarizuočiausiais tarp visų islamo išpažinėjų, ir vėl tik 13 proc. tos šalies krikščionių. Štai kodėl beveik trečdalis musulmonų Vokietijoje reiškia susirūpinimą, jog gyvena „netikinčiame pasaulyje“, o tarp vietos krikščionių tokį išgyvenimą, kaip rodo minėtos apklausos rezultatai, reiškė tik 5 proc. tikinčiųjų – ir tai labai liūdnas faktas Bažnyčiai.

Todėl nėra nieko stebėtina, kad musulmonai tokiai „netikinčiųjų visuomenei“ Vakaruose rodo atvirą ar netiesioginę panieką ir bando ją atversti į savo „tikrąjį tikėjimą“. Kita vertus, tarp migrantų yra tokių, kurie, nors atvyksta iš islamo daugumos šalių, tačiau nepraktikuoja jokios religijos ir netgi pradeda domėtis krikščionybe. Tie, kurie nori atsiversti į katalikų tikėjimą, turi jausti ypatingą bažnytinę globą ir paramą, nes jie neišvengiamai patiria radikalių islamistų „stiprų spaudimą, neišskiriant ir mirties grėsmės“, nesupratimą savo artimųjų, savo kilmės šalių slaptųjų tarnybų ar netgi diplomatinių atstovybių grasinimus. Kaip parodė nesenas vieno į krikščionybę atsivertusio afganistaniečio dramatiškas pavyzdys (apie tai plačiau rašyta „XXI amžiuje“), sugrįžus į tėvynę jų laukia teisminis susidorojimas arba visiškas atsisakymas priimti.

Dialogas nereiškia atsisakymo ginti ir skelbti savo tikėjimą

Visi šie rūpesčiai reikalauja, kad tose šalyse, kur yra didesnė musulmonų migrantų bendruomenė, vyskupų konferencijoje būtų atsakingas hierarchas, kuris būtų atsakingas už santykius su islamu ir jo išpažinėjais. „Analogiškai yra naudinga suformuoti grupes pasauliečių, kurie yra šios sferos specialistai, kad jie pagelbėtų vyskupams ir kunigams savomis dialogo iniciatyvomis“, – aiškino arkivyskupas D.Lajolas. Palankioms sąlygoms dialogui sukurti gali pasitarnauti ir bažnytinė žiniasklaida, formuodama savuosius skaitytojus ir „skleisdama mūsų tikėjimo pažinimą“ tarp musulmonų. Taip pat reikalingas Romos Kurijos dikasterijų ir vietinių vyskupų konferencijų bendradarbiavimas bei suinteresuotas nuomonių ir informacijos duomenų apsikeitimas su kitomis Bažnyčiomis ir bažnytinėmis bendruomenėmis, kad būtų formuojamos bendros iniciatyvos ir geriau ištirta padėties kaita.

Šventasis Tėvas savo minėtame susitikime su musulmonų atstovais Kelne 2005 m. rugpjūčio 20 d. sakė, kad į tarpreliginį ir tarpkultūrinį dialogą su musulmonais negalima žiūrėti tik kaip į pasirinktinį priedą. „Faktiškai yra gyvybiškas būtinumas, nuo kurio daug priklauso mūsų ateitis“, – sakė Benediktas XVI. Jau šiemet gegužės 15 dieną kalbėdamas Popiežiškosios migrantų tarybos surengtos šios konferencijos dalyviams Popiežius pabrėžė, jog Katalikų Bažnyčia gerai supranta tą faktą, kad „tarpreliginis dialogas yra dalis jos bendrojo įsipareigojimo tarnauti žmonijai šių dienų pasaulyje“.

Jis taip pat priminė, jog krikščionių pašaukimas vystyti dialogą religinėmis temomis jokiu būdu nereiškia atsisakymo skelbti savąjį tikėjimą ir saugoti bei ginti jo tapatumą. Pabrėžęs, kad dialogui reikalinga abipusė pagarba, Šventasis Tėvas nurodė, jog šis abipusiškumo principas ypač aktualus santykyje su religinėmis mažumomis ir migrantais. Krikščionys turi sutikti migrantus iš musulmoniškų šalių „išskėstomis rankomis“, ir jie tikisi, kad „krikščionys, emigravę į islamo daugumos šalis, ras tokį pat svetingumą ir pagarbą savo religiniam tapatumui“.

Popiežius Benediktas XVI pastebėjo, jog abipusiškumo principas tarpreliginiuose santykiuose gerai paaiškintas Popiežiškosios migrantų tarybos 2004 metų instrukcijoje „Erga Migrantes Caritas Christi“. Ten nurodoma, kad abipusiškumas yra ne galimybė reikšti pretenzijas, bet ir rėmimasis pagarba ir teisingumu tiek religiniuose, tiek ir teisniuose santykiuose. „Abipusiškumas taip pat yra atitinkamas širdies ir sielos nusistatymas, kuris leidžia darniai sutarti vienodomis teisėmis ir pareigomis, – pabrėžiama minėtoje instrukcijoje. – Sveikas abipusiškumas skatina kiekvieną būti mažumų teisių „advokatu“, kai jo paties religinė bendruomenė sudaro daugumą“.

Šventasis Tėvas taip pat priminė, kad Kristaus paliktas meilės įsakymas reikalauja „atverti širdį ir ištiesti ranką“ migrantams, o esantiems atsakingoje visuomeninėje tarnyboje išleisti atitinkamus įstatymus, „skatinančius sveiką sambūvį“. Krikščionys turi ypač rūpintis sunkiausioje padėtyje esančiais atvykėliais, kuriuose, kaip ir visuose vargšuose, „ypatingu būdu yra pats Kristus“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija