|
Žemės ūkis mažai domina
Benjaminas ŽULYS
Mūsų šalyje jau senokai kelia nerimą žemdirbiškų profesijų prestižo nuosmukis. Kaimo žmonės, ypač jaunimas, nenoriai renkasi specialybes, susietas su kaimu, jo ypatumais. Ką daryti, kad jaunimas nepaliktų savo gimtinės, tėvų namų, būtų naudingas sau ir visai šaliai? Tai buvo aptarta Lietuvos žemės ūkio rūmų (ŽŪR) Kaimo kultūros ir švietimo komiteto posėdyje. Komiteto pirmininkė Marija Račkaitienė, Vilkijos žemės ūkio mokyklos direktorius Juozas Laimutis, tuometinis ŽŪR vyr. specialistas profesiniam mokymui Alfonsas Norkus, kiti specialistai atkreipė dėmesį, kad, konkuruojant išsiplėtojusioje Europos Sąjungos rinkoje, ypač svarbu gaminti aukštos kokybės, konkurencingą žemės ūkio produkciją. Tam reikia rengti aukštos kvalifikacijos jaunus specialistus ir darbininkus. Bet pastaruoju metu ženkliai sumažėjo parengiamų jaunų darbuotojų žemės ūkio produktų gamybai skaičius. To mažėjimo priežastys yra įvairios. Tai aiškinantis buvo apklausta per 500 įvairaus amžiaus, įvairių specialybių ūkininkų, pramonės, švietimo, kultūros darbuotojų. Jų atsakymai buvo vertinami nuo vieno iki dešimties balų. Kaip papasakojo J.Laimutis, A.Norkus, tos priežastys tai, pavyzdžiui, žemas pragyvenimo lygis kaime, blogos darbo sąlygos, mažos grūdų, daržovių, kitų produktų supirkimo kainos, darbo daug, o pajamų mažai, žemdirbiui lieka mažai laisvo laiko savo kultūriniams poreikiams nors kiek patenkinti. Per atostogas, jei tokių pageidauji ir nori kur nors išvykti, turi samdyti kitą žmogų, kad jis padirbėtų už tave, už tą darbą sumokėti. Dirbti, ypač darbų sezono metu, tenka nuo ryto iki vakaro. Įdėti pinigai grįžta negreit, vyrauja sunkus fizinis darbas, o technika brangiai kainuoja pavyzdžiui, naujas šiuolaikinis traktorius kainuoja 200-300 tūkst. litų, ne dažnas ūkininkas tiek suras. O norint pradėti ūkininkauti 50 ha plote, reikia apie dviejų milijonų. Jaunas ūkininkas be tėvų, kitų paramos tiek jokiu būdu nesukrapštys. O valstybės parama esanti ne itin ženkli. Jau aiškiai pabrėžiama, kad žemės ūkis nėra vien gyvenimo būdas, kaip anksčiau buvo teigta, bet verslas.
Senokai tvirtinama, kad mūsų šalies žemės ūkio politika yra neaiški, nėra strategijos penkeriems, dešimčiai metų. Iš viso yra apie 130 punktų, pagal kuriuos iš dalies galima spręsti, dėl ko žemdirbiškos profesijos pas mus nepopuliarios. Todėl jaunimas skuba į užsienį. Bet ir ten darbdaviai nori gerų specialistų, aukštos kvalifikacijos darbininkų, kiti dirba patį juodžiausią darbą. Žinoma, ir Lietuvoje kai kurios žemdirbiškos profesijos neatstumiamos. Pasirodo, pati populiariausia yra kaimo turizmo darbuotojo specialybė, toliau seka melioracijos darbuotojo, gyvulininkystės, kaimo verslų, žemės ūkio gamybos verslo, miškininkystės verslų specialybės. Ūkininko profesija yra septintoje vietoje. Po jos technikos šaltkalvis remontininkas, žirgininkystės verslo, technikos priežiūros verslo darbuotojai.
Pasitarimo dalyviai pripažino, kad mokyklose profesinis orientavimas beveik neatliekamas, kas irgi turi įtakos profesijos pasirinkimui. Specialistų nuomone, negerai, kad į karinę tarnybą paimami bebaigią profesines mokyklas, tarp kitų ir iš žemės ūkio. Dažniausiai baigusieji karinę tarnybą atgal į tas mokyklas negrįžta. Tiesa, yra priimtas įstatymas, kad jaunuolių tarnybos laikas gali būti atidėtas. Galima atidėti, bet neprivaloma...
Tad ką reikėtų daryti, kad būtų pakeltas žemdirbiškų profesijų populiarumas? Štai tik vienas kitas pastebėjimas. Dera remti darbdavius, priimančius į darbą jaunuosius specialistus; žemdirbiškų profesijų būtinumui turėtų būti daugiau dėmesio skiriama vidurinėse mokyklose; sudaryti normalias gyvenimo sąlygas kaime; didinti uždarbio įkainius labiau negu kitose sferose; pakeisti valstybinį požiūrį į kaimą; kurti bent po vieną mokyklą kiekvienoje apskrityje, kur būtų rengiami žemės ūkio specialistai. Be to, reikėtų žemės ūkio mokyklas perduoti Žemės ūkio ministerijai, o ne Švietimo ministerijai, nes ši visiškai nesuvokia šios sistemos ypatumų ir žemina žemdirbišką profesiją. Daugiau dėmesio kaimui ir žemės ūkiui turėtų skirti žiniasklaida. Rengti daugiau konferencijų, seminarų, pakelti supirkimo kainas už mėsą ir pieną. Tokių pasiūlymų buvo apie pusantro šimto.
Kaunas
© 2006 XXI amžius
|