Atnaujintas 2006 birželio 30 d.
Nr.50
(1450)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Žmonių meilės kunigas

Kun. Pauliaus RACEVIČIAUS nužudymo 65-osioms metinėms

Kun. Paulius Racevičius

Kun. Paulius Racevičius buvo dvasios, grožio, užburiančio žodžio, jaunystės energijos ir žmonių meilės kunigas. „Kunige Pauliau, miręs kankinio mirtimi. Tavo gėrio atspindys niekada neišdils Tave pažinojusių atmintyje ir širdyse“, – rašė joniškiečiai.

Kun. Paulius Racevičius gimė Laukuvos parapijoje 1908 m. gruodžio 15 d. kartu su broliu Petru. Kunigu įšventintas 1933 metais. Dirbo Seredžiuje, Šėtoje ir Joniškyje gimnazijos kapelionu.

Vincento Racevičiaus ir Emilijos Knystautaitės šeimoje gimė 14 vaikų, iš jų trys angelėliais išskrido. Nesunkiai tėvai išaugino vienuolika vaikų, nes Vincas buvo gerokai pasidarbavęs Amerikoje, ir grįžęs nusipirko 24 ha žemės prie pat Laukuvos miestelio, pasistatė tris pastatus gyvuliams, grūdams ir nemažą gyvenamąjį namą. Kiek prisimenu, tėtė pasakodavo, kad viename namo gale dviejuose kambariuose kurį laiką buvo mokykla. Kieme, kaip dera lietuviškai šeimai, tarp bijūnų stovėjo aukštas ąžuolo kryžius. Todėl pirmagimis sūnus Pauliukas buvo pažadėtas Dievo garbei. Tėvų svajonė išsipildė. 1933 metais Paulius Laukuvos bažnytėlėje aukojo pirmąsias šv. Mišias. Šioje bažnyčioje žvakes degiojo ir tvarką vedė tėvas Vincas, bažnyčios maršalka, jis prižiūrėjo bažnyčios kasą.

Kadangi šeima buvo didelė, ūkis nemažas, tai nuo mažens vaikai dirbo namų ir ūkio darbus, lankė mokyklą, gabesnius buvo pažadėta leisti į mokslus, o kiti liko valstiečiais, darbščiais, mylinčiais darbą ir žemę. Pirmagimis Paulius ir jauniausias Bronislovas pasiaukojo Aukščiausiojo Tėvo tarnystei – tapo kunigais. Kun. B.Racevičius prieš trejus metus, liepos 16-ąją, atgulė amžinojo poilsio Laukuvos bažnyčios šventoriuje, šalia gerai visiems žinomo Šventojo Rašto vertėjo, Laukuvos parapijos Bučių kunigo, profesoriaus akademiko Antano Rubšio.

Iš gausios šeimos likę tik du – mano krikštatėvis dėdė Vaclovas Rociūnas (pavardė pakeista dėl artimųjų saugumo), gyvenantis Kanadoje, Indipendenso miestelyje, ir sesuo, kun. Bronislovo dvynė, mokytoja Aniceta Liutkevičienė, gyvenanti Rietave.

Dabar apie skaudžiausią praeities valandą – mano brangaus dėdės a.a. kun. P.Racevičiaus žūtį, apie tą baisią dieną, padariusią neįkainojamą žalą, netektį sūnaus, brolio, dėdės, Katalikų Bažnyčios dvasininko, Tėvynės Lietuvos sūnaus netektį.

1941 m. birželio 27 d. traukėsi rusų kariuomenė. Joniškio parapijoje, klebonijoje, tuo metu buvo kun. P.Racevičius ir varpininkas Pranas Sėlenis. Staiga už lango krito ir susprogo artilerijos sviedinys. Susiūbavo žemė, pažiro langų stiklai. Išsigandę draugai nutarė bėgti iš miestelio į laukus pasislėpti. Užėjo pas pažįstamus, atsisveikino. Šie siūlė pasilikti pas juos ir kartu kentėti karo pragarą, tačiau kunigas Paulius sakė: „Čia pas jus nesaugu, nes geležinkelis arti“. Ir išėjo...

Žydėjo rugių laukas, pasipuošęs rugiagėlių mėlynom akim... Čia juos pasitiko mirtis. Rusų kareiviai, slėpęsi rugiuose, juos tuoj suėmė, nors buvo ir daugiau bėglių. Bet suėmė tik šiuos du, nes buvo apsirengę išeiginiais kostiumais, be to, kunigas turėjo Joniškio gimnazijos dokumentus. Rodė jie devocionalijas, škaplierius, aiškino, kad esąs kunigas, tačiau pervargę ir išbadėję rusų kariai jautė neapykantą jiems, pasipuošusiems, gražiai atrodantiems. Įrėmę durtuvus į nugarą, šiuos du nusivarė į mišką. Kaip pasakoja žmonės, apie keturis kilometrus miškais juos varė basus, nes jų avalynė rusams patiko ir ją pasiėmė. Kai nusibodo džiaugtis aukomis, įrėmė į kaktą pistoletus... Kristaus amžių nugyvenę žemėje, išėjo Tėvo prieglobstin. Jie buvo beginkliai, nė vieno pikto žodžio nepasakė žudikams. Nekaltas kraujas nudažė žalio miško pilkas samanas. Meilė žmonėms ir Dievui pražydo raudonomis rožėmis ant pilko miško kilimo. Nutilo nebaigtos giesmės Aukščiausiajam, nutilo skambios dainos tėvynei Lietuvai, užburiantys žodžiai parapijiečiams, gimnazistams.

Apvaizdos pagalba kūnai kaimo žmonių greit buvo atrasti ir, skubiai padarius karstus ir nufotografavus, palaidoti (nuotrauka yra Genocido muziejuje). Praūžus karo audrai, duota žinia giminėms.

Noriu dėdės kun. P.Racevičiaus 65-ųjų mirties metinių ir tėvelio Petro Racevičiaus 30-ųjų mirties metinių minėjimą surengti Joniškio bažnyčioje, susitarus su kunigu dėl šv. Mišių, sukviesti kiek įmanoma daugiau brolių, seserų vaikų pagerbti vyriausių Racevičių – Pauliaus ir Petro – atminimą.

Albina RACEVIČIŪTĖ-GADEIKIENĖ,
vyriausioji Racevičių atžala, Petro Racevičiaus duktė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija