Atnaujintas 2006 birželio 30 d.
Nr.50
(1450)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

„Pirmasis Simonas, pavadintas Petru“
(Mt 10,2)

Šv. Petro skulptūra prie vienos
Prahos bažnyčios
www.pbase.com nuotrauka

Remdamasi Naujojo Testamento liudijimu, Katalikų Bažnyčia moko, kad Romos vyskupas yra Petro įpėdinis jo primato tarnyboje visai Bažnyčiai. Būtent Petro asmenyje, misijoje ir tarnyboje, jo buvime ir mirtyje Romoje Bažnyčia įžvelgia gilesnę tikrovę: „Ubi Petrus, ibi ergo Ecclesia“, – sakė šventasis iš esmės susijusią su jos pačios bendrystės bei išganymo slėpiniu: Ambroziejus Milanietis. Visi esame kviečiami patikėti save Šventajai Dvasiai ir Kristui, patikint save Petrui. Šiame rašinyje, remdamasi prof. A.Rubšio ir G.Krolio knygų mintimis, pabandysime pažinti Simono Petro asmenį pagal sinoptines evangelijas ir Apaštalų darbų knygą.

Bažnyčios istorikai Euzebijas, Papijas, šv. Irenėjas bei šv. Klemensas Aleksandrietis tvirtina, kad Petro palydovas, vertėjas ir mokinys buvo evangelistas Morkus. Petras Pirmajame savo laiške tai ir nurodo: „Jus sveikina ir mano sūnus Morkus“ (1 Pt 5,13). Evangelija pagal Morkų, ankstyviausia ir pati trumpiausia iš visų Evangelijos knygų, atspindi Petro mokymą, dėl šios priežasties minėti Bažnyčios Tėvai sakė, kad Evangeliją pagal Morkų galima būtų vadinti „Petro evangelija“ (Petro prisiminimai). Morkus pateikia ne tik Petro asmeniui būdingus pasakojimus, bet ir bendrąjį krikščioniškąjį padavimą, ką ir pažymi Papijas (apie 150 m.): „Petras skelbė mokslą, atsižvelgdamas į klausytojus, o ne dėstydamas Viešpaties kalbų („logijų“) istoriją. Taigi Morkus nė kiek nenusižengė, jeigu išsamiai surašė, kaip atsiminė. Mat jis tik tuo rūpinosi, kad nepraleistų nieko, ką buvo girdėjęs ir kad neparašytų netiesos“.

Petras, Genezareto ežero žvejys, moka žiūrėti. Žvejys turi ne tik stebėti ežero paviršių, kad pastebėtų menkiausius plūdės krustelėjimus, bet ir stengtis žvilgsniu pasiekti gelmę, paslėptą gyvenimą dugne. Ne kitaip Petras žiūrėjo ir į Jėzaus akis. Evangelijoje pagal Morkų, skirtingai nei kitose, net 26 kartus užsimenama apie Jėzaus žvilgsnį. Štai pirmas Petro prisiminimas, dar dvelkiantis Genezareto ežero vėjais: „Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė Simoną ir Simono brolį Andriejų, metančius tinklą į ežerą: buvo mat žvejai. Jėzus tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais. Ir tuojau, palikę tinklus, juodu nuėjo su juo“ (Mk 1, 16-17).

Jėzaus ir jo mokinių santykiai skyrėsi nuo būdingų rabinų mokykloms. Čia buvo asmeninis bendras gyvenimas, buvimas kartu. Jėzaus mokiniai niekad negalėjo išaugti iki savarankiško mokymo: „O jūs nesivadinkite ‚rabi‘, nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai“(Mt 23,8). Kitas reikšmingas skirtumas: Jėzaus mokiniai ne patys išsirinko mokytoją, bet jis juos pašaukė. Užkopęs ant kalno, Jėzus pasišaukia sau mokinius, kuriuos pats nori, ir jie ateina pas Jį (Mk 3,13). Jėzus pašaukė mokinius sekti paskui Jį; iš jų gretų išsirinko Dvylika ir padarė juos apaštalais.

Prof. A.Rubšys nurodo, kad ,apaštalas’ graikų kalba reiškia ,siųstasis’ (atlikti svarbų uždavinį) arba ,paskirtasis’ (kokioms nors pareigoms). Šiuo žodžiu išreiškiamas aramėjiškasis karališkojo pasiuntinio pavadinimas. Karalius siųsdavo arba paskirdavo patikimą asmenį ištirti ir išspręsti reikalų plačiai padrikusioje Achemenidų dinastijos imperijoje (nuo VI iki IV a. pr. Kr.). Pasirinkdamas Dvylika savo apaštalais, Jėzus nepadarė jų paprastais kurjeriais, oficialiai skelbiančiais žinias. Šie Dvylika tapo teisiniais ir asmeniniais Jėzaus atstovais. Dievo Karalystės skelbimas ir piktojo galios sunaikinimas buvo Jėzaus Misijos turinys. Šios mesijinės užduoties dalininkais Jis norėjo padaryti ir savo apaštalus. Todėl žodis „apaštalas“ tapo specifine krikščioniška sąvoka krikščionybės skelbėjui nusakyti. Taip pat ir skaičius dvylika nėra atsitiktinis. Jis atitinka Izraelio sūnų skaičių, kurie sudarė Dievo išrinktosios tautos branduolį. Būdami apaštalais, tie Dvylika turėjo atstovauti Mesijui, o, būdami Dvylika, jie reprezentavo Naująjį Izraelį. Jie nuolat buvo su Jėzumi, girdėjo visus Jėzaus išsakytus pamokymus žmonėms, Jėzus juos mokė ypatingu būdu, jie buvo Jo Prisikėlimo liudytojai.

Dvylikos sąrašas yra keturis kartus pateiktas Naujajame Testamente (Mt 10,2-4; Mk 3,16-19; Lk 6,14-16; Apd 1,13). Kiekviename sąraše visuomet pirmas yra Petras, o išdavikas Judas – paskutinis. Matas reikšmingai pabrėžia Petro pirmumą: „Pirmasis Simonas, pavadintas Petru“ (Mt 10,2). Pirmumas Petrui buvo suteiktas paties Jėzaus Kristaus valia. Pats Jėzus pavadino jį Kefu – Uola. Naujasis vardas nusakė jo savininko užduotį: apaštalas Simonas turi būti uola, ant kurios Jėzus pastatys savo Bažnyčią (Mt 16,16). Evangelistas Matas nurodo, kad Simonas savo naująjį vardą Uola ir užduotį gavo po Jėzaus dievystės išpažinimo. Evangelijoje pagal Morkų šį vardą gauna Jėzui renkant apaštalus (Mk 3,16). Naujasis vardas ,Kefas’, kuris nebuvo vartojamas kaip tikrinis vardas, Evangelijos pagal Matą vertėjo buvo išverstas į graikų kalbą ,Petros’. Nes vertėjas suprato, kad norint graikų krikščionių katechezėje ir pamaldose nustatyti primato vietą, reikėjo kaip galima tiksliau atskleisti žodyje ,Kefas’ slypinčią prasmę ir reikšmę. Taip vardas ‚Petras‘ netrukus išstūmė ,Kefą’.

Kas yra Jėzus, kurio mokinys yra Petras? Evangelistas Morkus iki 8 skyriaus tik probėgomis aptaria šį klausimą. Pagaliau pats Jėzus klausia savo mokinių: „Pasakykite, kuo mane žmonės laiko?“ (Mk 8,27). Mokiniai pakartojo žmonių spėliojimus: „Vieni – Jonu Krikštytoju, kiti – Eliju, treti – dar kuriuo iš pranašų“ (Mk 8,28). Šiuose spėliojimuose, nors jie visai aiškiai neaptarė Jėzaus, buvo šiek tiek tiesos. Petras į kitą Jėzaus klausimą „O jūs kuo mane laikote?“ atsako: „Tu esi Mesijas“ (Mk 8,29), ir tikrai pataiko. Tačiau, kai Jėzus ima aiškinti, kad jo mesijinė užduotis veda per kančią, mirtį, Petras priešinasi (Mk 8,32). Į kalbą apie Prisikėlimą neatkreipia dėmesio. Kai kurie Naujojo Testamento tyrinėtojai čia mato istorinio Jėzaus bandymą pataisyti tuometinių žydų Mesijo supratimą. Žydai laukė ne kenčiančio Mesijo, o politinio išvaduotojo iš svetimųjų jungo. Galimas dalykas, kad greičiausia ši Morkaus (Prisikėlimą liudijančio Petro?) teologinė Jėzaus vaidmens samprata derinasi su jo apokaliptiniu galvojimu. Morkui (Petrui?) svarbu pabrėžti, kad Jėzui reikės kentėti, net nenurodant, kuo tas kentėjimas pasitarnaus Dievo Karalystės atėjimui ir žmonių išganymui. Petras nenorėjo priimti kenčiančio Mesijo. Kadangi neigė esminį Jėzaus, kaip Žmogaus Sūnaus, vaidmenį, buvo Jėzaus išbartas: „Eik šalin, šėtone (t.y.priešininke), nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“ (Mk 8,33). Toliau pamokoma, kad Žmogaus Sūnaus sekėjams reikia ryžtingumo ištesėti Jėzaus nurodytame kelyje (Mk 8, 34–38).

Po Jėzaus pažado išgelbėti jam ištikimus sekėjus (Mk 9,1), yra aprašymas apokaliptinio regėjimo (Mk 9,2-8), kuris buvo suteiktas Petrui, Jonui ir Jokūbui – Jo artimiausiems mokiniams. Šie trys mokiniai jau anksčiau buvo matę, kaip buvo prikelta Jajiro duktė (Mk 5,37), o kiek vėliau vieninteliai taps Jo „žmogiškiausios“ valandos Getsemanės sode liudytojais (Mk 14,33) - Petras visuomet minimas pirmuoju. Morkus tiksliai nurodo šio įvykio laiką (Mk 9,2) t.y. praėjus šešioms dienoms po išpažinimo Pilypo Cezarėjoje, akivaizdžiai perteikdamas paties Petro pasakojimą, kuriam Mesijo išpažinimas buvo asmeninis išgyvenimas, palikęs neišdildomą įspūdį. Regėjimas įvyksta ant nuošalaus kalno. Jėzaus atsivestas Trejetas mato nepaprastą reginį ir išgirsta Dievo balsą. Šis svarbus įvykis, kai akimirksniu nušvito vidinis Jėzaus Dievystės spindesys, jame dalyvavusiems mokiniams liko apgaubtas paslapties skraiste ir dėl to iki galo neišaiškinamas. Todėl Evangelistai tik konstatuoja pateiktus faktus. Morkus paaiškina Petro sutrikimą: „Petras nežinojo ką sakąs, nes jie buvo persigandę“ (Mk 9,6). Tai aišku jau iš to, kad jis į Jėzų kreipiasi tik „rabi“, kaip tik tuo metu, kai Jam nusilenkė aukščiausieji Senosios Sandoros atstovai.

Petro nebuvo po Jėzaus kryžiumi. Atsekęs suimtą Jėzų, vyriausiajam kunigui, klausiančiųjų akivaizdoje išsigynė nepažįstąs to žmogaus (Mk 14,66-72). Jis paprasčiausiai išsigando ir tam turėjo pagrindo, nes buvo su kalaviju švaistęsis Getsemanėje suimant Jėzų (Mk 14,47). Pragydęs gaidys priminė Jėzaus žodžius, ir „jis pravirko“ (Mk 14,72). Šiais žodžiais baigiasi 14-as skyrius, o 15-ame skyriuje – Jėzaus Kančios ir Mirties aprašyme – Petras neminimas. Simonas Petras pats buvo prisipažinęs esąs nusidėjėlis (Lk 5,8).

Atskubėjusioms prie Kapo moterims Nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno Prisikėlimą skelbintis jaunuolis baltais drabužiais paragino jas pranešti mokiniams ir Petrui, kad Jėzus „eina pirma jūsų į Galilėją. Ten jį pamatysite, kaip jis jums yra sakęs“ (Mk 16,7). Kad apaštalams buvo svarbus Prisikėlimo liudijimas, rodo rinkimai į Dvylikos kolegiją (Apd 1, 21–22). Tikrasis išrinkimo motyvas toks: apaštalas turi būti Prisikėlimo liudytojas ir Prisikėlimo liudijimas yra svarbiausia apaštalo tarnybos pareiga.

Po Viešpaties Įžengimo į Dangų Petras ėmė vadovauti jaunai krikščionių bendruomenei. Minėtas apaštalų eilės išvardijimas pasižymintis didele liudijamąja galia, ir kitos evangelijų vietos ( Mt 14,28–31; 16,16–23; 26,33–35; Lk 22,32; Jn 1,42; 6,67–70; 13,36–38; 21,15–19) aiškiai ir paprastai rodo, kad Naujojo Testamento kanonas ėmė Kristaus žodžius apie Petrą ir jo vaidmenį Dvylikos grupėje. Todėl ankstyvosiose krikščionių bendruomenėse ir vėliau visoje Bažnyčioje Petro įvaizdis išliko kaip apaštalo, kuris, nepaisant jo žmogiškojo silpnumo, Kristaus buvo nedviprasmiškai paskirtas pirmuoju tarp apaštalų ir pašauktas Bažnyčioje vykdyti apibrėžtą, ypatingą užduotį. Jis yra uola, ant kurios Kristus pastatys savo Bažnyčią (Mt 16,18); jis yra tas, kurio, vienąsyk atsivertusio, tikėjimas nesusvyruos ir stiprins brolius (Lk 22,32); galiausiai jis yra ganytojas, vadovausiantis visai Viešpaties mokinių bendruomenei (Jn 21,15-17).

Petras vadovavo renkant Motiejų, kuris, po Judo išdavystės, buvo priimtas į Dvylikos kolegiją (Apd 1,15–26). Tai Šventoji Dvasia įgalino pirminę krikščionių bendruomenę Jeruzalėje imtis apaštalinės misijos. Pirmųjų Sekminių rytą Šventoji Dvasia buvo išlieta ir visai žmonijai – „kiekvienam kūnui“ (Apd 2,17), kad „kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, būtų išgelbėtas“ (Apd 2,21). Tai Petro pamokslo žodžiai. Tačiau tyrinėtojai įspėja nepasiduoti klaidingam įsitikinimui, kad Lukas, rašydamas Apaštalų darbų knygą, pažodžiui užrašė visas kalbas, kaip jos buvo pasakytos. Aišku, kad pats Apaštalų darbų autorius tų kalbų neišgalvojo, jis tik išplėtojo medžiagą, kurią rado savo šaltiniuose.

Erodui Agripai I nuteisus mirties bausme Jokūbą Vyresnįjį 44 metais, buvo suimtas ir Petras, tačiau stebuklingai išvaduotas (Apd 12). „Paskui iškeliavo kur kitur“ (Apd 12,17), galbūt į Romą. 49-50 m. jis vėl buvo Jeruzalėje ir vadovavo apaštalų susirinkimui (Apd 15). Apie tolesnes Petro misijų keliones žinoma mažai. Jo daugiau neaptinkame nei Jeruzalėje, nei Apaštalų darbų puslapiuose.

Apaštalų darbuose Petras yra pagonių misijos pradininkas. Lukas aprašo Petro susitikimą su romėnų karininku Kornelijumi (Apd 10,1-48), kurį jis priėmė į krikščionių Bendriją be apipjaustymo ir be pareigos laikytis Mozės įstatymo. Į tai Petrą skatino pats Dievas, įvairiais būdais ragindamas – taip Lukas parodo skaitytojams, kad sprendimas skelbti Evangeliją pagonims, reikalaujant vien tikėjimo Kristumi, nebuvo nei Petro, nei Pauliaus darbas, o paties Dievo valia. Petras atliko savo uždavinį, atidarydamas duris į Bendriją ir į Dievo teikiamą išganymą visoms tautoms – tokia Luko teologinė įžvalga.

Vėlesnis Bendrijos atminties kraitis teigia, kad Petras nukeliavo į Romą, kur tapo pirmuoju Bendrijos vyskupu. Minėjome, kad jo pamokslai yra apibendrinti Evangelijoje pagal Morkų, kuri pavirtina, kad Petras Romoje yra skelbęs Kristaus mokslą. Taip pat ir 1 Pt 5,13 netiesiogiai patvirtina pirmąjį tarp apaštalų buvus Romoje. 64 metais, Nerono persekiojimo metu, Petras mirė kankinio mirtimi ant kryžiaus. Kadangi Petras nebuvo Romos pilietis, tai galėjo būti nukryžiuotas. Tą patvirtina vyskupų sąrašai, kuriais negalima būtų netikėti, bei Porfyrijus, minėjęs Petro nukryžiavimą. Apaštalo Petro palaidojimo Vatikano kalvose Tradiciją iš naujo patvirtino 1940-1949 metais atlikti kasinėjimai po Šv. Petro bazilika.

Petro žmogiškas silpnumas, perkeistas į Uolą, liudija – pergalė priklauso Kristui, ji nėra žmogiškų pastangų rezultatas.

Sesuo Rimutė GARNEVIČIŪTĖ,
Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo
Vargdienių seserų kongregacija

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija