Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Panevėžio vyskupijoje

Panevėžio dekanate

Būrin sukvietė atlaidai

Atlaiduose atsiranda proga susitikti kraštiečiams. Iš kairės: Karsakiškio A.Strazdelio pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Elena Klingienė, vilniečiai kalbininkas dialektologas prof. Aloyzas Vidugiris ir jo žmona Vita, chemijos daktarė

Bažnyčios choristai (kairėje – vargonininkas Mantas Masiokas)

KARSAKIŠKIS. Paskutinį birželio sekmadienį miestelyje vyko Švč. Jėzaus Širdies atlaidai. Einančius į šventovę tikinčiuosius sutiko vietos vaikų pučiamųjų instrumentų orkestras „Karsakiškio garsas“. Jo muzika skambėjo ir bažnyčioje, ir dalyvaujant atlaidų procesijoje. Pučiamųjų orkestras, vadovaujamas Aleksandro Fomenkos, šiemet buvo nominuotas „Auksinei paukštei“. Vaikų meno kolektyvas gyvuoja pustrečių metų. Jo nariai – 1-8 klasių moksleiviai.

Šv. Mišias Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje aukojo ir pamokslą sakė kun. Vilmantas Gutauskas, atvykęs iš Panevėžio. Bendrauti su tikinčiaisiais jam buvo paprasta, nes, kaip pats prisipažino, jis irgi yra kilęs iš kaimo. Giedojo bažnyčios choras, vadovaujamas Manto Masioko, kuris yra baigęs Panevėžio konservatorijoje chorvedybą. Vargonavimo paslapčių mokėsi pas Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vargonininką Antaną Aleksandravičių. Už paramą ruošiantis atlaidams dėkojo Karsakiškio klebonas kun. Egidijus Vijeikis.

Su miestelio bažnyčios istorija supažindino Karsakiškio A.Strazdelio pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Elena Klingienė, Lietuvos garbės kraštotyrininkė. Pasirodo, 1884 metais, po vienų atlaidų, varpininkė iš bažnyčios pastebėjo besiveržiančius dūmus. Atidarius duris pliūptelėjo liepsna. Ne kažin ką iš vertingesnių daiktų pavyko tuomet išgelbėti. Pastatyti naują šventovę buvo itin sunku. Caro valdžia tam priešinosi, norėdama lietuviams skiepyti stačiatikių tikėjimą. Tada kunigas Leonas Skopas nuvyko pas ką tiktai vyskupu įšventintą Mečislovą Paliulionį ir paprašė leisti statyti bažnyčią, prie prašymo pridėdamas savo asmeninius aštuonis tūkstančius rublių. Vyskupas tokiai idėjai pritarė ištaręs: „Tepadeda tau Dievas“. Parvykęs kunigas ėmėsi darbo. Susitarė su Pamarnakių dvaro savininku Petkevičiumi, kuris turėjo plytinę. Savo lėšomis jis išdegė plytų bažnyčiai tiek, kad po statybos dar jų liko. Vietiniai dvarininkai davė medienos. Šventovė iškilo labai greitai. Karsakiškiečiai visaip ją puošė. Turtingi ūkininkai Tomas ir Povilas Morkūnai aukojo pinigų varpams. Kažkokia moteris iš Paryžiaus atvežė Dievo Motinos skulptūrą. Viename arnote išsiuvinėtas įrašas: „Karsakiškio bažnyčiai – auka nuo Žebrytės“

Karsakiškyje net du kartus yra dirbęs kunigas ir poetas Antanas Strazdas. Čia kunigavęs Jokūbas Kurlavičius paprastiems žmonėms išvertė iš lotynų kalbos knygą, kaip pasirengti išpažinčiai. Po Antrojo pasaulinio karo Karsakiškyje dirbo literatas, dramaturgas Henrikas Prielgauskas. Jis parašė 16 pjesių, pasirašydamas Žemaičio slapyvardžiu. Karsakiškiečiai yra statę jo kūrinių, tačiau nežinojo, kad jų autorius – geras jų pažįstamas.

Šventovėje atlaidų metu veikė moksleivių kūrybos paroda „Mano bažnyčiai – 120“. Vaikai stengėsi pavaizduoti, kaip atrodė jų ankstesnių laikų bažnyčia. Piešė ir jos dabartinį pastatą. Parodoje buvo ir keramikos dirbinių. Tai pirmasis renginys, skirtas artėjančiai bažnyčios sukakčiai.

Kalbėjomės su buvusiu Karsakiškio parapijiečiu Aloyzu Vidugiriu, dabar kalbininku dialektologu, profesoriumi. Jam šie atlaidai – nepaprastai gražūs. O vietos bažnyčios vargonai ir varpas skamba gražiausiai, kiek tik yra girdėjęs.

Bronius VERTELKA

Autoriaus nuotraukos

© 2006 „XXI amžius“