|
Pėdsakas ištirps tik aušroje
Vienatvėj skausmo naktys klaikios: taip stinga oro ir vilties, ir šilumos gerų akių.
Ir vėl kovoju su skausmu viena.
Pamėkliška šviesa. Dangaus aukštybę debesys juodi apniaukia. Išblyškus mėnesio skiedrelė į patį kraštą irias. O ten jau verda kunkuliuoja debesų juodi vulkanai. Grėsminga praraja šviesos kruopelės tyko. Kraupus tamsybės metas!
Lig gelbstinčios aušros dar taip kankinamai toli. Širdis jau ilgis paryčio miglos minkštučio tvarsčio ir saulės spindulių, kur prakaitą kančios džiovins ir skausmą glostys. O kaip išlaukti?!
Išseko jėgos, bet kūnas dar kovoja, dar įsitempusios virpa gyslos, raumenys ir kaulai. Nuo įtampos širdis tartum sugautas paukštis spurda. Gerklė išdžiūvo ir apkarto, suskilo lūpos. Brendu per skausmo naktį kaip per smėlio audrą bekraščiuos tyruos. Nejaugi jau visi apleido?
O ne! Ten šviečia pėdsakų punktyras kažkas man taką miną į išganingą ryto krantą. Net kai akis sumerkiu pėdsakas trasuoja. Jis tik aušroj ištirps su saule susilies!
Įsišviečia viltis. Atlėgsta siaubas. Pavargusi mintis tartum apsunkęs rūkas pažeme ringuojas, uždegdamas aštrias šukes ir grėsmę, jau į šalį slenkančią.
Ten, prieky, einantis gilias pėdas palieka tokia sunki našta ant Jo pečių! O mano skausmo kryžius palengvėja jau ir Paguodos kalnas netoli. Dar atsikvėpsiu truputėlį. Vien mintimis klajosiu skausmo kloniu, kol pasieksiu tą kančios kalnelį. Prie pat Marijos Širdies prigludo skausmo kryžiai.
Kiek džiaugsmo tam kely Golgotos! Tai perlais šviečia ašaros didžiosios nusidėjėlės Marijos iš Magdalos. Tai Monikos dešimtmečių malda ir Augustino šventas triumfas. Čia grįžta sūnūs palaidūnai, mazgoja Kristaus kojas magdalenos. Čia išryškėja tavo kelias, tavo skausmo paskirtis. Kaip Kristaus atvaizdas Veronikos drobulėje, toks tikras, jau neištrinamas kaip lemtis. Ak, tik su Juo įstengsiu kopt į savąją Golgotą, ir kito kelio, kito Kryžiaus ir kitos Vestuvių puotos siela neieškos!
Gerasis Viešpatie, dar leisk klajot po šventą Kryžių kalną, kol dar aušra toli, kol viltį, tartum mėnesio skiedrelę, ta juoda audra gramzdina.
Čia tūkstančiai žmonių savas viltis sudėjo Viešpaties kančioj, įrėžę medyje ir akmeny. Kad šviestų švyturys galingos Dievo Meilės lig RYTMEČIO aušros. Juk niekad nesibaigia Dievo Meilė!
Jau šviesėja gūdi kančios naktis ir rimsta spurdanti širdis, o akys ieško horizonte to Ramybės uosto ir regi: skaisti žara plevena aureolėm virš švento Kryžių kalno. Aušros šviesoj kančia visai išblėso ir spindi nuostabi Viltis, didinga ir tikra, kaip pats saulėtekio stebuklas, kurio ir aš sulaukiau.
Dėkoju, Atpirkėjau, Dievo Avinėli, TAU!
Genė KREIPAVIČIŪTĖ
Seirijai, Lazdijų rajonas
© 2006 XXI amžius
|