|
Lemtinga mūsų buvimui
Gerai, kad norime būti vis daugiau savarankiški. Tai geri norai. Norėtume, kad būtų tikrai gera mums patiems ir visiems, ir mes būtume, kas esame, ir pasaulis taptų toks, koks turi būti. Tik geresnis savęs ir pasaulio suvokimas tegali mums padėti gyventi savaip.
Nagrinėdami tikrus gyvenimo įvykius, geriau suvoksime, kas lemia mūsų gerus ir blogus veiksmus. Vienas ryškus toks įvykis Lietuvoje buvo vieno valstybės vadovų sąžinės teisumo ir neteisumo klausimas. Turbūt tai yra tipiškas žmogaus sąžinės susipainiojimo atvejis, kuris padeda suvokti sąžinės veikimo struktūrą, jos esmę, jos priklausomybę, visuotiniu teisingumu besiremiantį jos savarankiškumą.
Sąžinė kaip tiesos balsas. Politinėje srityje atrodo, jog čia vadovaujamasi doros dėsniais, lyg ir pagal juos gyvenama, pagal juos kovojama su blogiu. Jeigu siekiama gėrio, kad ir apytikriai geroms priemonėmis, negi taip nieko gero nepasiekiama gyvenime? Juk toks viliojantis tikslas, nepaisant visų aplinkybių, lyg ir viskas gerai.
O iš tiesų kai kas kliūva pagal pažangius moralistus, pagal popiežiaus Jono Pauliaus II nuostatą enciklikoje Veritatis splendor (13 sk.). Čia sakoma: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk tai moralės pagrindai, suformuluoti kaip draudimai. Negatyvios formos itin išryškina besąlygišką būtinumą saugoti žmogaus gyvybę, asmenų santuokinius ryšius, privatinę nuosavybę, sąžiningumą ir gerą vardą. Ėmęsi blogų veiksmų, nebe tų tikslų siekiame, kuriuos manome siekią. Turime suprasti, ką reikia daryti teisingai, kaip reikėtų pačiam pažinti savo sąžinę ir iš kur jos galimos klaidos. Tada ir būtų galima suprasti, kas ir dėl ko atsitinka. Gal rastume su kuo tos sąžinės veiklą palyginti.
Statybininkui gal atrodytų, kad sąžinę, jos struktūrą ir funkcijas galima lyginti su statybiniu gulsčiukiu, kuris tiksliai nustato plokštumos horizontalumą, ar svambalas vertikalumą. Kaip statybose lemia ypatingas šių krypčių tikslumas, taip gyvenime teisingumo krypčių, tiek paisant vertikaliosios vertybių tvarkos, tiek horizontaliosios žmonių santykių teisingumo.
Tokio matavimo prietaiso veikimas gali atspindėti žmogaus sąžinės veiklą. Kai kurie bet kokį savo sąžinės parodymą laiko teisingu, lyg sąžinė tiesą sukurtų pati. Ir čia galimos klaidos priklauso tik nuo mūsų, kaip kokio gulsčiuko, neteisingo įtvirtinimo kietame stačiakampyje.
Mūsų požiūris tai visuotinio teisingumo požiūris, o sąžinės gelmėje jis tikras. Čia susitinka, kas tikrai nuoširdu ir kas teisinga. Sąžinės gelmėje neįmanomas vaidintas nuoširdumas ir tik formalus teisingumas. Toks turbūt iš tiesų yra mūsų sąžinėje teisingumo siekimas. Mūsų siekimo tikslas pasiekti gelmę, kur mūsų tiesa sutampa su visuotine tiesa.
Klaidingo gyvenimo negalima laikyti geru ir savarankišku. Klysdami neišvengiamai pataikaujame savo nevykusiems potraukiams, pataikaujame kitiems klystantiems, vedame į klaidą kitus ir skurdiname visuomenę. Suklydus pagrindinė sąžinės dalis (lyg tas oro burbuliukas vamzdelyje) tikriausiai lieka neklaidinga. Klaida gali būti toje dalyje, kuri priklauso nuo mūsų (nuo neteisingo įtvirtinimo). Taisant klaidas, kitas žmogus ne ką gali padėti, čia mes patys tegalime atrasti savas įtvirtinimo klaidas. Kitų klaidos tai proga pamatyti savas, savos sąžinės klaidas. Tai proga pamatyti, kiek šis teisingumas mums gyvybiškai būtinas, kiek tai lemtinga mūsų asmeniniame ir bendruomeniniame gyvenime.
Tikroji sąžinė suderina, sutapatina tai, kas sava ir kas visuotina, kas bendruomeniška ir kas atskira.
Ieškodami sąžinės susipainiojimo galų atradome, kad būtinas kategoriškas savo blogų veiksmų pasmerkimas. Bet tai nereiškia, kad gyvenime daugiau akcentuojami draudimai, negu pareiga daryti gera. Tik atmetus tai, kas bloga, atsiranda galimybė daryti gera, gyventi pagal gerą sąžinę, ją tiesiogiai ugdyti. Žmogaus sąžinė lemtinga tiek mūsų laisvei, tiek mūsų buvimui savimi, tiek išvis buvimui.
Algis LADIGA
© 2006 XXI amžius
|