Atnaujintas 2006 liepos 21 d.
Nr.55
(1455)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kita nuomonė apie Kaltinėnus

Šį skaitytojos laišką spausdiname norėdami šiek tiek atsverti tą nesveiką būklę, susiklosčiusią Kaltinėnų parapijoje ir Telšių vyskupijoje. Per pastarąsias savaites žiniasklaidoje, ypač internetinėje, pasirodė daug įvairios klaidinančios informacijos: vadinamieji internautai, rašantys (dažniausiai keliais slapyvardžiais) atsiliepimus į paskelbtus straipsnius, iškraipo faktus, šmeižia vyskupo veiksmus, patys pradeda „vadovauti“ parapijai, sukelia sąmyšį ir eskaluoja skandalą. Tą aiškai parodo čia publikuojamas laiškas iš Kaltinėnų.

Noriu atsiliepti kita nuomone apie įvykius Kaltinėnuose dėl klebono kun. Petro Linkevičiaus iškėlimo. Bažnyčia yra ne tik klebonas, ne tik parapija, bet ir vyskupas ir vyskupija, ir visi tikintieji kartu, kurie ją gerbia. Bažnyčia yra Dievas. Didžiuojamės klebono nuveiktais darbais Kaltinėnuose ir puikia materialine gerove, už kurią mes esame dėkingi, bet tai dar ne viskas. Viskam turi būti dvasingumas, pagarba, geras vardas, doras elgesys. Dievui ne tas pats, kokie žmonės supa kunigą. Jei teršiamas kunigo geras vardas, niekinama Bažnyčia, kai vyksta lupikavimas, girtuoklystės, šokiai ir visokia netvarka jaunimo centre, kai skamba garsi muzika – šalia apgiedant velionį, vykstant šv. Mišioms, kai įžeidinėjami seni žmonės pačioje bažnyčioje, tyčiojantis iš jų, dažnai jaunimo centro vadovui Giedriui ir Žygimantui rėkaujant: prieš ką jūs čia klaupiatės, čia Dievo nėra, davatkos jūs senos ir t.t. Dievas neleis tyčiotis iš savęs ir viską padarys, kad tai išardytų. Šiems žmonėms ir jų kompanijai nerūpi pagarba Bažnyčiai, Dievui, klebonui. Jie seniai užmiršę visokias katalikiškas pareigas, nors žiniasklaidoje garsiai deklaruoja apie išpažintį „su pažymėjimais“ ir šv. Mišių užprašymą.

Per vyskupo sprendimus Dievas ir nori tai sutvarkyti. Vyskupas ne ambicijomis vadovaujasi, bet nori išardyti tą netvarką ir klaną, kuris naudojosi klebonu ir jo pinigais, ir ilgai teršė jo gerą vardą. Drabstomasi kaltinimais žiniasklaidoje, ieškant kaltų, kodėl iškelia kleboną, grasinama piketais, parašų rinkimais, bado akcijomis, net kelione pas Šventąjį Tėvą. Pasižiūrėkime visų pirma į save, ką gera padarėme, kad klebonui garbę ir gerą vardą teiktume, o ne kaltinkime: tas blogas, anas dar blogesnis. Reikėjo galvoti tada, kai buvo tyčiojamasi iš Bažnyčios šokiais ir po jų pridaužytais buteliais šventoriuje, pridergtais kampais, šiukšlėmis, ypač kurtinančia muzika Didįjį Ketvirtadienį, prieš Velykas, ir daugybę kitų kiaulysčių, kuriomis nesigyrė jaunimo centro „vadovas“ žiniasklaidoje.

Dažnai visa tai buvo daroma klebonui nežinant, už jo akių. Geležinė tiesa: maži dalykai sugriauna didelius. Kur netriukšmaus dėl klebono iškėlimo, jei gyveno klebono sąskaita, nereikėjo mokėti nei už kurą, nei už kitus patarnavimus, o dar lengvas pasipelnymas, lupikaujant jaunimo centre.

Deja, ne jis vienas tokias privilegijas turėjo, yra ir daugiau tokių, kurie gyveno iš klebono malonės. Dėl to ir organizuojami protestai prie vyskupijos, dergiami savivaldybės atstovai nepagrįstais kaltinimais ir visi žmonės, kurie pasisako prieš tokias akcijas. Bijomasi prarasti šiltas vietas ir lengvą pasipelnymą iš tos gerovės, kurią sukūrė klebonas iš parapijos ir gerų žmonių aukojamų pinigų. Bažnyčia ir Dievas visiškai nerūpi, tuo tik dangstomasi ir tyčiojamasi iš visko, kas tikinčiam žmogui šventa. Savo bažnyčioje Dievui meldžiamės ir giedame, o kitoje vietoje, važiuodami į protesto akcijas prieš vyskupą, spjauname jam į veidą. Reikia gerbti ne tik kleboną, bet ir vyskupą, vyskupiją, o ne tik tuos, kurie mums naudingi.

Plačiai nuskambėjo garsas per vyskupiją, kai jaunimo centro „vadovą“ Giedrių Dainį išmetė iš tikybos mokytojo pareigų vidurinėje mokykloje dėl nevykdomų pamokų ir netvarkos, o jis puolė bylinėtis su vyskupu, grasindamas teismais, juristais. Tokių grasinimų neišvengė ir mokyklos direktorius. Todėl šitos akcijos: parašų rinkimai, agitacijos, straipsniai spaudoje yra galbūt ne kas kita, kaip kerštas vyskupui. Negaliu tylėti ir nieko nedaryti, kai reiškiama tokia vienpusė nuomonė. Tegul žmonės sužino tikrą tiesą, kodėl iškeliamas klebonas, o ne tiki tuo, kas veidmainiškai nušviečiama. Ankščiau ar vėliau kiekvienas melas išlenda iš maišo. Rašau apie tai dėl to, kad pamatytume, kas mums atstovauja. Ne tokie žmonės yra aukščiausias Kaltinėnų teisumas. Neturi jokios moralinės teisės kalbėti visų vardu ir atstovauti parapijai vyskupijoje ir visos Lietuvos žiniasklaidoje. Tai tik kelių žmonių keliamas triukšmas. Postringaujama žiniasklaidoje apie totalinį alkoholizmą, kad atimamas sielų vadybininkas – klebonas, kad naikinamas tikėjimas, bet niekas tiek neprisidėjo prie tikėjimo griovimo parapijoje, kiek tokie žmonės kaip jaunimo centro „vadovas“ ir jo kompanija. Todėl vyskupas, neapsikęsdamas su žmonių skundais, ir bando išardyti tą klaną, kuris daro negarbę klebonui ir mūsų parapijai. Nieko nekaltas ateinantis kunigas, kuris žiniasklaidoje drabstomas nepelnytai. Tikri tikintieji kiekvieną kunigą visada pasitinka su meile ir pagarba. Pasitinkame ir mes, visa širdimi.

Ne tokiu keliu reikėjo eiti siekiant gėrio. Kilnumu, gerais darbais ir garbingai elgdamiesi galime parodyti, kad esame verti klebono, kad jis subūrė garbingą parapiją. Nuolankumas ir paklusnumas yra krikščionio kataliko dorybės. Eikime pagarbos, nuolankumo, paklusnumo, geranoriškumo keliu. Nerodykime tuščių ambicijų, kurios nieko gera neduoda. Nusilenkime tikrai tiesai ir tvarkai, kuri ateina iš Dievo. Nuo Jo atsiskyrę, mes nieko negalime nuveikti. Išliks viskas, kas tikra ir teisinga, o veidmainystė ir melas sugrius, nors ir labai garsiai būtų šaukiama. Lieka tik gėda ir suterštas geras vardas, kuriam sugriauti užtenka akimirkos, o atstatyti kartais neužtenka viso gyvenimo.

Paklusimas Bažnyčiai, vyskupui, kunigui – tai paklusimas Dievui. Dievas veikia per savo atstovus Bažnyčioje. Šventajame Rašte parašyta, kad Jėzus aiškiai pasakė: „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau. Kas jūsų (apaštalų) klauso, tas manęs klauso“. Apaštalai šią galią perdavė vyskupams. Todėl mūsų pareiga paklusti Dievo sprendimui per Bažnyčią ir jos atstovus. Nors klebonas daug gerų darbų nuveikė, sukūrė puikią materialinę gerovę, bet Dievo akyse už viską aukščiau liks Bažnyčios geras vardas, sielovada. Dar niekada materialinės vertybės nenusvėrė moralinio veido kainos Bažnyčioje. Jei ši pusiausvyra pažeidžiama, priešinsis ir Dievas, ir vyskupas, ir visi tikintieji žmonės.

Visa širdimi palaikiau ir palaikysiu mūsų kleboną, bet nepritarsiu viskam, kas griauna ne tik jo autoritetą, bet ir vyskupo, vyskupijos, rajono atstovų ir tų žmonių, kuriems taip reikalingas geras autoritetas vadovaujant gyvenimui.

Gerbiamas klebone, jūsų iškėlimas – tai tik Dievo gailestingumas jums. Kai Dievas ką nors taiso, kartais taip skauda, kad visas pasaulis atrodo blogas, bet po to ateina didžiulis gėris. Dėkojame jums, kad buvote su mumis, gerbėme ir gerbsime jus ir jūsų nuveiktus darbus. Linkime jums sunkiame kunigystės kelyje nesuklupti ir eiti toliau, garbingai tarnaujant Dievui ir žmonėms.

Aida Buivydienė,
tikybos mokytoja

Kaltinėnai, Šilalės rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija