Atnaujintas 2006 liepos 28 d.
Nr.57
(1457)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Skruzdėliuk, galiūne mažas…

Man visi birželiai gražūs,

Tarsi mylimi vaikai, -

Skruzdėliuk, galiūne mažas,

Tu visiems mums patikai:

 

Griebęs darbą pagal svarbą

Vasaros žaliam glėby,

Nedvejoji – „arba – arba“,

Net prieš rąstą nedrebi.

 

Man visi birželiai gražūs,

Juos paglostau, lyg vaikus,

Nes Gyvenimo peizažuos,

Laikas vasaros – puikus!

Nuo horizonto atsispyrusi saulė pačius pirmuosius spindulius – žaižarėlius liejo į Saulėtekio taką, iš kurio išniro ir vasariškai darbšti palangiškė – visada mandagios Smilčių pradinės mokyklos auklėtinės Samantos mamytė, Grūšlaukėje gimusi Reda.

– Iš kur jūs, šitaip ankstyva?

– Jau iš darbelio, – lipo nuo dviračio. – Jau ketvirtą numyniau, apsitvarkiau, ką reikėjo, išvaliau… Net rankas kiek skauda… Papusryčiausiu, va, į kitą darbelį dviratėliu minsiu… Popiet – dar kitur: duona ne vėju ateina… Samantos krikšto mama Adelė Vaserienė irgi kaip voverėlė sukas – ritas gal per tris darbus – darbšti Adelė! Užtat ir vaikai… Ir aš savo Samantėle tikiu – bus darbšti. Mylinčią širdelę glaudžia. Pasigirsiu: ką tik Palangos bažnyčioje priėmė Švenčiausiąjį Sakramentą, priėmė Pirmąją Komuniją… Atleiskit, skubu…

– Skubėk, skubėk, geroji skruzdėlyte, – linkėjau mintimis. – Geros sveikatos! – balsiai ištariau, nes be jos, sveikatos, viskas – geri ketinimai, viltys, mintys ištirpsta, kaip jūrlašiai, lietus paplūdimių smėlynėse.

Darbštuoliui žmogui, kaip tam skubriam skruzdėliukui, pirmiausia linkėkime sveikatingo šviesmečio, nes dvasinės tvermės jis turtingas kaip reta kas, – „net prieš rąstą nedreba“!..

Puikiai žinau grobuoniškus naujausių laikų lietuvių darbdavių apetitus ir tai, kaip vergiškai jie išnaudoja kuklų, klusnų, mandagų, darbštų žmogų – „skruzdėliuką“, kurio niekas, o niekas negina, tik žemina užgaulėmis ir apvaginėja. Pats visa tai patyriau. Dažnusyk iš machinacijų pralobęs, tautinį sovietizmą pats patyręs vergas yra pats didžiausias sielaluošys – sielaluošys, gausinantis samdinių „šizoniniam darbui“ ašarų „ežerus“, prakeiksmų lavinas. Už minimalų atlygį „skruzdėlytė“ ar „skruzdėliukas“ maksimaliai išnaudojami. „Skruzdėliukas“, kuriam iš 500-700 litų dar reikia ne tik išlaikyti butą, pabėgti nuo antstolių, bet dar ir išmaitinti šakaliukais virstančius vaikelius. O jeigu dar sumanysi juos leisti į mokslus!..

Bėgsi voverėlės ratu, kaip ta Samantos dievišku kantrumu žavi mamytė, kiaurą parą, šveisdama per išgertuves prispjaudytą, prišnerkštą buvusio partsekretoriaus saloną ar pirtelę, dar džiaugsies, kad raudonasis „skreplys“ nesiartina… Goduolis lietuvis sadomazochistiškai tyčiojasi iš bepinigio, netgi kaimyno. Ir niekam nepasiskųsi! Skurdo spalvos gausina „sielų stigmas“. O jeigu pensija – tik 2010-2015-aisiais?!

Nesibaigianti vergija! Sielvartingai skaudžios „skurdo girnos“!.. Štai kodėl, regėdami į darbą atvažiuojantį „prievaizdą“ prabangiausiu džipu, kiti darbininkai „šauna“ be užuolankų: „Naglas, kaip šiūpelis – ar iš algos toks?“

Šitaip gimsta ir svetimų pinigų skaičiavimas, ir socialinio teisingumo paieškos, depresijos ir… įsiūtis, kad „nieko nepakeisi“, nes „niekam nepasiskųsi“, kad „darbo birža grobuoniškai tyčiojasi iš bedarbių, reikalaudama kyšių už siūlomą darbo vietą“… vėlgi „šizoninėje vergijoje“… O čia dar, pasak visada gerbtino (nes visu savo gyvenimu drąsus, ačiū jam, pamokslus dar Kelmėje girdėjome 1980-aisiais) mons. Alfonso Svarinsko, „…alkoholis, narkotikai, pornografija. Filmai ir televizija prisotinta seksu ir prievarta. Žudynės, masiškai išvejami žmonės iš Lietuvos. Rusijai, kaip ir anksčiau, reikia Lietuvos be lietuvių“ („XXI amžius“, Nr. 10, 2006 02 03).

„Jūs dar jaučiat poeziją? Mes savo š… nieko nebejaučiame. Lietuva atgims tik per kapus“, – pasiaimanavo pažįstamas darbininkas.

O ir kam pasiskųstų kantruolis, prakaitą liejantis „skruzdėliukas“? Šimtąsyk teisus meistriškai Lietuvos socialinės gerovės „skersinį pjūvį“ savosios sielos „rentgenais“ viešai analizuojantis Petras Katinas: „…didžioji visuomenės dalis be galo apsnūdusi ir pasyvi. Visiems leista suprasti, kad visas teises nomenklatūrininkų valdomoje Lietuvoje turi tiktai valdininkai. Visiems kitiems, bent jau daugumai, palikta viena teisė – dirbti iki devinto prakaito ir gyventi dėl „vartojimo krepšelio“ („XXI amžius“, Nr. 52, 2006 07 07).

O realus gyvenimas – ne „vadalonės“ vasarą Palangos paplūdimiuose – „pablūdimiuose“. Todėl garbė garbingai gyvenantiems lietuviškiems skruzdėliukui ir skruzdėlytei. Jų ateitis. Elegancijos ir vidinės šviesos turtingiems.

Neabejokime.

Viltis nemari.

Ne „Ponas Džipas“ mus stiprina, o saulėtai savąjį kelią regintis… Skruzdėliuk, galiūne mažas…

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Palanga

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija