Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Pluoštelis kybartietės prisiminimų

Perskaičiusi Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčios varpų šventinimo aprašymą „Suskambo bažnyčios varpai“ „XXI amžiuje“ (Nr. 52, 2006 07 07) labai susigraudinau, kad nebuvau toje šventėje, o lyg ir privalėjau būti. Nežinau, ar nepastebėjau informacijos prieš šį įvykį, ar jos iš viso nebuvo spaudoje. Beveik visada plačiai aprašomos įvykusios šventės, bet informacija iki jų labai „šlubuoja“.

Taigi gailiuosi, kad neteko šioje šventėje dalyvauti, o aš juk užaugau po šios bažnyčios stogu ir gerai atsimenu, kaip mano tėvai, taip pat ir visi kybartiečiai džiaugėsi ir didžiavosi savo „baltąja gulbe“ su ištiestu aukštai baltu kaklu (varpine), matomu iš labai toli. Taip daug kas vadino savo naująją bažnyčią su ypatinga meile jai.

Atsimenu, kiek malonaus džiaugsmo teikdavo miesteliui senasis varpas, keldamas kybartiečius rytinei maldai, pranešdamas vidurdienį ir kviesdamas vakarinei maldai. Net ir šiandien prisiminus širdis apsąla praeitimi. Kiekvieną kybartietį ritmingais savo dūžiais senasis varpas palydėdavo Virbalio kapinių link amžinajam poilsiui (Kybartai savo kapinių neturėjo, lydėdavome mirusįjį pėsčiomis 4 km į Virbalio kapines).

Gerai atmenu ir kleboną kun. Stanislovą Čepulį, kuris mūsų namuose, atlikęs visas „kalėdas“, pasilikdavo poilsiui, papokštauti su savo bendravardžiais – mano broliu Stanislovu ir seserimi Stanislava. O ir šv. Velykų stalą pašventinęs pasilikdavo „pašmekuoti“ (iš vokiečių kalbos „šmeken“ – paragauti) mamos šventinių gardumynų. Buvo labai mielas žmogus. Nei jis, nei aš tada nenuvokėme, kad kada nors vadinsimės vienu „iš giminių“, nes po daugelio metų kun. Čepulio giminaitis (brolio ar pusbrolio vaikaitis) vedė mano dukrą Indrę jau ne Lietuvoje, ne Kybartuose, o tolimoje Amerikoje.

Kybartų bažnyčia buvo mano gimnazistiško kelio pakelėje ir kas rytą užsukdavau prie Švč. M.Marijos altoriaus (kairėje didžiojo altoriaus) paprašyti, pasiskųsti, išpažinti neparuoštos pamokos ir prašyti jos pagalbos – neleisti mokytojui mane kviesti atsakinėti prie lentos. Ir jei laimė nusišypsodavo, ir Marijai „pasisekdavo“ mokytoją sulaikyti mane iškviesti atsakinėti prie lentos, grįždama po pamokų sustodavau prie Marijos padėkoti, kad išgelbėjo mane nuo dvejetuko, kurio skonį visada pajusdavau nubausta tėtės klūpėti kampe. Tokio „užmokesčio“ už dvejetuką vengiau ne dėl kelių skausmo, bet dėl savo garbės ir gėdos.

Bet, nesigilinant į tas asmenines smulkmenas, bažnyčia mūsų namuose buvo svarbus veiksnys. Atsimenu, kaip, būdama dar mažylė, aprengta baltais rūbeliais, turėdavau budėti sargyboje šaltoje bažnyčioje iki vidurnakčio (pamainomis) Didįjį penktadienį ir šeštadienį prie Nukryžiuotojo Jėzaus karsto. Kai mudvi su sese vieną kartą pabandėme pasipriešinti tam papročiui, tai mama nutraukė tokias šnekas: „Jėzus už mus kentėjo tokią didelę ir sunkią kančią, o jūsų klūpojimas yra tik muselės prazvimbimas pro karstą“. Tad ir klūpodavome kaip muselės iki vidurnakčio, kol miegas parversdavo ant šono, ir tėvai nešte parsinešdavo tas „museles“ namo.

Šioje bažnyčioje Vilkaviškio vyskupas Antanas Karosas teikė Sutvirtinimo sakramentą Kybartų vaikams, tarp jų ir man. Šioje bažnyčioje 1937 metais tuomečio klebono kun. Rusecko buvo palaiminta ir mano santuoka su Adolfu Domaševičiumi-Damušiu.

Iš šitos bažnyčios dar senieji originalūs varpai palydėjo į Virbalio kapines ir mano brolį, 20 metų jaunuolį, ir mano sesę, 26 metų, į Amžinybę (1940-1941 metais per pusmetį).

Kai su A.Damušiu pirmą kartą grįžome į Lietuvą (po Atgimimo), aplankėme savo laimingo santuokinio 55 metų bendro gyvenimo bažnyčią ir jos tuometį kleboną kun. Sigitą Tamkevičių, dabartinį Kauno arkivyskupą. Vėliau, lankantis Kybartuose, teko kelis kartus užsukti ir pas kleboną kun. Vaclovą Stakėną. Aplankydavome ir Katalikų jaunimo centrą, ir jam vadovaujančias seseris. Seselė Bernadeta – viena iš artimiau pažįstamų: jos tėtė ir mano brolis buvo bendraklasiai, o mudviejų pažintis įvyko Vištyčio apylinkėje vykstančios ateitininkų stovyklos metu gal prieš 13 metų.

Daug prisiminimų prikėlęs šventės aprašymas privertė mane bent per spaudą kai ką paliesti, bet labai išgyvenu, kad neturėjau progos perskrosti erdvę naujaisiais varpais ir pasigarsinti, kad esu jau namuose po 53 metų klajonių svetimuose kraštuose ir vis gyvuoju bei gaivinuosi savo pragyvento laiko gražiausiais prisiminimais, o Kybartai užima gana didelę mano gyvenimo dalį.

Su meile savo miestui, savo bažnyčiai ir žmonėms, kurie, dirbdami vertingai savo aplinkoje, turtina ir gražina viso mūsų krašto įvaizdį.

Jadvyga DAMUŠIENĖ

Vilnius

Redakcijos prierašas. Iš tiesų, kaip rašo autorė, informacija apie numatomus renginius „šlubuoja“. „XXI amžius“ mielai spausdina skelbimus, kuriuos laiku, iš anksto, gauna. Deja, dažnai apie vieną ar kitą svarbų renginį sužinome tik jam pasibaigus...

© 2006 „XXI amžius“